Keiksmažodžiais negali piktnaudžiauti, bet laiku ir vietoje įterptas jis nuspalvina humorą, LRT KLASIKAI sako „stand-up“ komikas Paulius Ambrazevičius. „Niekada nesuprasiu tų, kurie sako „oi, jie scenoje nusikeikė, čia žemas lygis“. Ne, keiksmažodžiai – labai svarbi kalbėjimo dalis. [...] vis tiek rusiški, totoriški, baltarusiški keiksmažodžiai yra mūsų keiksmažodžių „paveldas“. Jie taip giliai įsišakniję, kad neišrausi, ir nežinau, kodėl juos reikėtų rauti. Jie tikrai turi labai stiprų emocinį krūvį ir yra stipresni negu „velniop“, – mano P. Ambrazevičius.

– Kaip verčiamas pavadinimas „stand-up comedy“? Valstybinė lietuvių kalbos komisija siūlo vadinti estradine komedija. Ar tai atskleidžia „stand-up comedy“ žanro esmę?

– Tai nėra toks prastas vertimas, nes pasako, kad tai – gyva komedija, gyvas atlikimas. Bet man dar labai trūksta to vieno dėmens, kuris pasakytų, kad čia yra 99 proc. autorinio humoro to žmogaus, kuris užlipa į sceną. Nes estrados komikas gali būti bet kas, kad ir žmogus, kuris vaidina miniatiūras. Mąstant šia kryptimi, tikriausiai būtų toks vienas gremėzdas, kaip „estradinis autorinis humoras“. Man atrodo, į šią ilgą sąvoką telpa tikrai viskas, bet mes vis tiek turbūt pasiliksime prie žodžio „stand-up“ komedija. Tai frazė, žinoma visame pasaulyje, ir kodėl jos nevartoti?

„Standuperis“ – žmogus, kuris „daro“ estradinę komediją, arba estrados komikas, iš esmės scenoje yra toks, koks ir gyvenime, perteikia savo nuomonę. Žinoma, yra „stand-up“ komikų, kurie turi personažą. O pagrindinis mūsų skirtumas nuo anekdotų pasakotojo yra tas, kad „stand-up“ komikas pats rašo sau medžiagą, joje labai daug asmeninės nuomonės, požiūrio, pastebėjimų.

Tarp „stand-up“ komikų labai populiarus vadinamasis „observational humor“ – tai toks „stebėtojo humoras“, kai pastebi tam tikras tendencijas, atkreipi dėmesį į dalykus, kuriuos patiria visi žmonės, bet galvoja, kad jiems vieniems nutinka. Pavyzdžiui, vienas mano mėgstamas komikas turi juokelį apie tai, kad visi mes esame patyrę širdies minismūgį, kai nėra laiptelio ten, kur tikėjomės. Tai atrodo kaip asmeninis patyrimas, bet komikas, kuris turi įžvalgos dovaną ir gali pastebėti tokius dalykus, tą pasako viešai, o tada žmonės pagalvoja – o, velnias, man irgi taip yra buvę. Tas atpažinimo efektas yra labai stiprus ir labai veikia.

– Vis dėlto tai yra kalbos žanras, kalbos menas, nes tu savo kalba valdai ir pritrauki publikos dėmesį. Kaip yra su kalbos taisyklingumu?

– Aš apskritai labai stengiuosi kalbėti taisyklingai. Man tai įaugę į kraują, nes esu iš Šakių, kur žmonės ir kirčiuoja taisyklingai, ir kalbos kultūra visai nebloga. Žinoma, kartais kirčiuoju ką nors specialiai ne taip – tai kaip meninė priemonė. Be to, niekada nesuprasiu tų, kurie sako „oi, jie scenoje nusikeikė, čia žemas lygis“. Ne, keiksmažodžiai labai svarbi kalbėjimo dalis. [...] Be abejo, mes gerbiame žiūrovą, bet jis žino, ko tikėtis, žino, kad gali būti keiksmažodžių, žargono, barbarizmų, bet visa tai yra meninės priemonės, kurios konstruoja humorą. Jei mes nevartotume barbarizmų, žargono ar keiksmažodžių, mūsų kalbėjimas nuo scenos būtų kaip Juozo Šalkausko rytinis anekdotas per „Labą rytą“.

– Vadinasi, kiekvienas žodis scenoje būna pavartotas tikslingai?

– Keiksmažodžiai turi labai didelį emocinį krūvį. Jei pasakosi kokią nors situaciją, kai kažkuo nusivylei, ir sakysi „po velnių“, neskambės, neatspindės emocijos. Keiksmažodžio reikia labai dažnai. Žinoma, negali piktnaudžiauti, bet laiku ir vietoje įterptas ir stiprų emocinį krūvį turintis keiksmažodis nuspalvina humorą. Kitas dalykas, kartais keiksmažodį vartoju kaip šokiruojantį elementą. Jei tu kalbi apie kokį nors mokytoją, kokį kitą solidų žmogų ir pasakai, kad jis nusikeikė, tai – klasikinis kontrastas, kai žmogus pasako tai, ko iš jo nesitikima. Nes humore labai svarbus dalykas yra netikėtumas.

– Kurių kalbų keiksmažodžiai dažniau vartojami, kurie yra sodriausi? Atrodytų, kad rusiški?

– Taip ir yra, nes vis tiek rusiški, totoriški, baltarusiški keiksmažodžiai yra mūsų keiksmažodžių „paveldas“. Jie taip giliai įsišakniję, kad neišrausi, ir nežinau, kodėl juos reikėtų rauti. Jie tikrai turi labai stiprų emocinį krūvį ir yra stipresni negu „velniop“. Kažkiek atsiranda ir angliškų keiksmažodžių, bet labiau vartojami angliški barbarizmai.

– Kiek laiko trunka Jūsų vienas pasirodymas?

– Vienas žmogus scenoje būna 12–30 minučių.

– Tai gana ilgai, vadinasi, reikia ir gerai kvėpuoti, susidoroti su jauduliu, galų gale atkreipti dėmesį stovėseną, mimiką. Tai – scenos kalbos pradmenys. Kaip Jūs tam ruošiatės?

– Esu lankęs improvizacijos kursus, bet nežinau, ar jie labai padėjo. Bet mes, kaip visi šių laikų jauni profesionalai, tarkim, operatoriai, režisieriai, mokėmės darydami. Čia, man atrodo, geriausias būdas tobulėti. Žinoma, aktorinis išsilavinimas – milžiniškas privalumas. Aktorius Mantas Stonkus labai greitai prie mūsų pritapo ir tapo neatskiriama dalimi, nes jis – puikus aktorius ir turi viską, ko reikia. Mes lėčiau, bet išmokome, publika mus pamėgo, mes pradėjome suprasti, ko reikia publikai. Išmokome stovėti, kalbėti, daryti pauzes. Visko mokėmės jau būdami scenoje.

– Tai – gyvenimo mokykla?

– Gyvenimo universitetas.

– Kokie svarbiausi jame išmokti dalykai?

– Svarbiausia, ką supratau net ne iš pat pradžių, o po kokių ketverių metų scenoje, kad labai svarbu, kai žmonės jaučia, jog pats tiki tuo, ką sakai. Nes, kai užlipi į sceną ir pasakai „aš jaudinuosi, gal jums tai nebus juokinga“, jie iškarto galvoja – mes mokėjome pinigus už bilietą, todėl norime pamatyti profesionalą, nenorime berniuko, kuris atsiprašinėja.