– Sveikinu su naujomis pareigomis ir nauju žaidimo „Lietuvos tūkstantmečio vaikai. Tėvų lyga“ vedėjo amplua. Kaip jame jaučiatės?

– Išduosiu paslaptį – visos vasaros laidos jau nufilmuotos, todėl galiu drąsiai teigti, kad jaučiuosi puikiai. Žmonės, kurie jas matė, priekaištų man irgi neturi. Bet baimės jausmas, kurį jaučiu kaskart lipdamas į vienokią ar kitokią sceną, niekur nedingsta. Nors scenoje, televizijoje nesu naujokas, vis tiek bijau, nes noriu pasirodyti kuo geriau. Adrenalinas sukyla, bet tik iki to momento, kol atsistoju prie vedėjo pulto. Laimei, po pirmojo sakinio ateina atsipalaidavimas.

– Jūsų feisbuko paskyroje radau vieno tėčio, dalyvavusio „Tėvų lygoje“, atsiliepimą: „Žiauriai neteisinga, kad tuo metu, kai aš mokiausi mokykloje, tokių projektų, kaip „Lietuvos tūkstantmečio vaikai“, dar nebuvo – tik „Šauniausio moksleivio“ konkursas.“ O kaipgi jums, naujajam šio žaidimo vedėjui, ar irgi gaila?

– Vienareikšmiškai. Tikrai būčiau norėjęs išbandyti jame savo jėgas. Šakių Varpo vidurinę mokyklą baigiau 2004 m., o kai atsirado žaidimas „Lietuvos tūkstantmečio vaikai“, jau buvau bebaigiąs universitetą. Bet nuo pat ankstyvos vaikystės žiūrėjau visas intelektines viktorinas, mėgau spręsti kryžiažodžius, rebusus. Žodžiu, tikrai būčiau sudalyvavęs tokiame žaidime.

E. Blažio, Ž. Gedvilo, G. Jauniškio, R. Šeškaičio, P. Ambrazevičiaus asmeninio archyvo nuotr.

– Papasakokite, koks buvote vaikas ir kokiais dalykais tais laikais buvo pramušta jūsų galva?

– Buvau geras vaikas, ne koks išdykėlis. Gimiau ir augau Liepalotuose. Nuo šeštos klasės važinėjau į mokyklą Šakiuose apie 15 km. Tėvai, važiuodami į darbus rytais, mus su broliu nuveždavo, o grįždavome autobusu patys.

Mokiausi gerai. Iki šiol manau, kad mokykloje nėra sunku gerai mokytis, jei tik turi bent kiek košės galvoje. Mėgau humanitarinius mokslus – istoriją, lietuvių kalbą ir literatūrą. Patikdavo rašyti rašinius, skaityti literatūros kūrinius, net ir anglų kalba. Gal dėl to, kad turėjau ypatingą anglų kalbos mokytoją. Aišku, kaip ir kiekvienam berniukui, patiko kūno kultūra. Šiek tiek lankiau krepšinį. Tiesą sakant, situacija su būreliais, gyvenant 15 km nuo miesto, buvo kiek komplikuota. Tėvai juk dirbo, tai patiems privažinėti į juos buvo tiesiog neįmanoma.

Iki šiol gailiuosi, kad taip ir neišdrįsau nueiti į mūsų mokyklos dramos studiją, kur mane labai kvietė. Tuo metu ji buvo viena geriausių Lietuvoje. Jai vadovavo (ir iki šiol tai daro) mokytoja Vilija Meškaitienė. Tarp jos auklėtinių – nemažai profesionalių Lietuvos teatro aktorių. Prisipažinsiu, kad tai vienas iš nedaugelio dalykų, kurių labiausiai gailiuosi – na, kad taip ir nepabandžiau vaidinti. Bet ant scenos vis tiek užlipau kaip žaidimų, renginių vedėjas, „Humoro klubo“ komikas.

– Jei jūsų paauglystės laikais būtų egzistavęs šis žaidimas, kokiose temose būtumėte sublizgėjęs žiniomis, erudicija?

– Viena iš jų turbūt – lietuvių kalba. Manau, kad žinočiau, kaip ką teisingai sukirčiuoti, įrašyti praleistas raides. Antra tema – istorija. Dar chemija, nes ilgą laiką maniau, kad seksiu mamos pėdomis ir stosiu studijuoti farmacijos. Dėl šios priežasties iki pat mokslų baigimo mokiausi chemiją A lygiu, turėjau iš jos dešimtuką, bet… paskutiniu momentu pasikeitė planai: pasirinkau tarptautinių santykių ir politikos mokslus Vilniaus universitete.

– Jei paprašyčiau įvardyti baisiausią temą?

– Gal nuskambės kiek ironiškai, bet… matematika. Kadangi pats vadybininkauju, dėlioju „Humoro klubo“ biudžetus ir viską skaičiuoju, suprantu, kad tai nėra lengva. Gal kad neturiu matematinio mąstymo?

E. Blažio, Ž. Gedvilo, G. Jauniškio, R. Šeškaičio, P. Ambrazevičiaus asmeninio archyvo nuotr.

– Trumpam dar likime jūsų vaikystės metuose. Ar būtumėte norėjęs, kad jūsų tėtis, mama dalyvautų „Tėvų lygoje“?

– Tikrai būtų buvę įdomu… Mama farmacininkė. Iki šiol Šakiuose dirba vaistinėje. Tėtis – veterinaras. Kurį imčiau? Oi… Bijau kažkurį vieną įžeisti. Vis dėl to pasakysiu: imčiau mamą, nes ji, kiek žinau, mokykloje geriau mokėsi už tėtį. Tai jeigu viktorinoje būtų daugiau mokyklinio stiliaus klausimų, mama turbūt atsakinėtų geriau.

– „Tėvų lygoje“ žaidžia tėvai, nors dalyvauja ir vaikai – saviškiams gali teikti pagalbą. Tačiau kai nuo rudens pradėsite vesti „Lietuvos tūkstantmečio vaikus“, teks bendrauti su daugybe penktokų, šeštokų, septintokų. Ar esate tikras, kad susidorosite: juk pats savo vaikų dar neturite...

– Tas tiesa: esame dviese su žmona Kristina. Ligi šiol, kiek teko vesti renginius, tai buvo darbas su suaugusiais. Tad, taip... Vaikai man kiek nauja tema, nors tikiu, kad sugebėsiu. Turiu du sūnėnus, su kuriais puikiai sutariu. Vienam dešimt, kitam rugsėjį bus šešeri. Dažnai pasikalbam, pažaidžiam. Dar vienas pliusas ir didelis palengvinimas (man), kad jau nuo labai seniai žiūriu „Lietuvos tūkstantmečio vaikus“. Mačiau, kaip ilgametis šios laidos vedėjas Robertas su jais bendrauja. Žiūrėjau tą laidą daug metų ir nė pats nežinojau, kad savotiškai ruošiuosi savo debiutui.

Žiūrėjau „Lietuvos tūkstantmečio vaikus“ daug metų ir nė pats nežinojau, kad savotiškai ruošiuosi savo debiutui.

– „Tėvų lygos“ laidos jau nufilmuotos. Jų metu, spėju, teko pažinti ne tik drąsiausias Lietuvos mamas, gudriausius tėčius, bet šiek tiek ir vaikus. Ar jie kitokie nei buvote jūs? Senesnės kartos pedagogai dažnai pabamba, kad jaunimas dabar išlepęs, visko nori greitai, be didelių pastangų.

– Man atrodo, kad dabartiniai vaikai bent jau mano kartą (man 38-eri) lenkia šviesmečiais. Jie ne tik labai smalsūs, visko nori čia ir dabar (mano galva, tai geras bruožas), bet jų galimybės irgi yra visiškai kitos. Jau pradinukai kalba angliškai, moka rasti reikiamą informaciją internete, klausosi kokios nori muzikos, žiūri kokius nori filmus.

Kiek teko susidurti per „Tėvų lygą“ – neturiu jiems priekaištų: tiesiog fantastiški vaikai! Sumanūs, greitai mąstantys, daug žinantys. Lietuvos laukia šviesi ateitis ir todėl man labai nepatinka, kai net mano amžiaus žmonės ima peikti dabartinius jaunuolius. Tai primena mano paauglystę, kai kitos kartos ant mūsų pyko ir aiškino, kaip čia viskas eina blogyn. Man atrodo, kad jei per tą 20-tį Lietuva nesugriuvo, juo labiau nesugrius dabar.

E. Blažio, Ž. Gedvilo, G. Jauniškio, R. Šeškaičio, P. Ambrazevičiaus asmeninio archyvo nuotr.

– Jūsų pirmtakas R. Petrauskas vedė šį žaidimą devynis sezonus. Jo dėka viktorina neabejotinai tapo dar nuotaikingesnė ir įdomesnė. Ar sunku pakeisti žmogų, kurį visi per laiką jau buvo spėję pamilti?

– Ne devynis, bet aštuonis su puse sezono. Tiksliai žinau, nes, kaip sakiau, nesu praleidęs nė vienos „Lietuvos tūkstantmečio vaikai“ laidos.

Kad bus sunku užsitarnauti žmonių simpatijas – sutinku. Pats mačiau, kaip žmonės reagavo, kai Robertas paskelbė, kad išeina. Bet žinau ir dar vieną faktą – kad žmonės labai inertiški ir labiausiai nemėgsta pokyčių. Nesvarbu, kur link jie veda – į gera, ar į bloga. Žmonėms visada atrodo saugiau likti toje pačioje situacijoje. Labai gerbiu Robertą ir mūsų su juo gyvenimai pastarus dešimt metų vis susiliečia – susitinkame tai vienur, tai kitur. Ne kartą esu žaidęs jo vedamuose protmūšiuose. Patikėkit, tikrai žinau, kur einu ir ką reiškia stoti į R. Petrausko vietą.

– Ką reiškia pasidalijimas jūsų feisbuko paskyroje, kad štai Pauliaus, kaip „Tėvų lygos“ vedėjo, debiutas jau įvyko, o debiuto prie automobilio vairo dar teks palaukti… Jūs nevairuojate?

– Nustebote? Iš tiesų nevairuoju. Esu iš tų vyrų (pažįstu jų dar keletą savo amžiaus), kurie nevairuoja. Kai dar mokiausi paskutinėse mokyklos klasėse, turėjau galimybę lankyti automobilizmo pamokas, kur mokėmės teorijos. Taip pat turėjome ir vairavimo instruktorių, kuris mus mokė vairuoti. Viską atlankiau, išmokau. Tereikėjo tik nuvykti į Jurbarką ir išsilaikyti egzaminus, bet išvažiavau studijuoti į Vilnių ir nebeliko poreikio (o ir pinigų) turėti savo transportą. Taip viskas ir liko. Per pastaruosius dvidešimt metų vis pagalvodavau, kad reikėtų, bet iki vairavimo egzaminų taip ir nepriėjau.

– Tai po sostinę važinėjate dviračiu ar visuomeniniu transportu?

– Mašina. Žmona vairuoja. Ji iš Panevėžio. Ten anais laikais, kai žmogui sukakdavo 18-a, jis privalėdavo išsilaikyti teises. Todėl ji jas ir turi.

Kai reikia kur nors važiuoti abiem – žmona vairuoja. Jei man koks renginys – kartais nuveža, kartais parsiveža, bet iš esmės visoje Lietuvoje esu gerai įvaldęs viešąjį transportą – traukinius, autobusus.

E. Blažio, Ž. Gedvilo, G. Jauniškio, R. Šeškaičio, P. Ambrazevičiaus asmeninio archyvo nuotr.

– Minėjote, kad esate ramus žmogus. Specialiai adrenalino neieškote – jo užtenka darbe, ekstremaliais sportais neužsiimate, o kaip atrodo jūsų laisvalaikis?

– Mėgstu važinėtis dviračiu, tik kad pastaruoju metu retai pavyksta – tai čiurną paskauda, tai sirguliuoju. Bet kai jau išlekiu, tikrai neužsikemšu ausų ausinukais ir būnu su savimi. Kai kojos suka pedalus, o širdis daužosi nuo greičio – kyla visokių gerų minčių, kurias grįžęs užsirašau ir panaudoju kurdamas „Humoro klubo“ turinį.

Kartu su žmona labai mėgstame lankytis renginiuose, ypač koncertuose. Abu esame dideli muzikos gerbėjai, tad puikiai pailsime klausydami muzikos. Netgi praktikuojame tokį „du viename“ keliavimą, kurį sudaro kelionė į koncertą kur nors Europoje ir, aišku, pats koncertas. Kaip tik šį kovą mūsų abiejų mėgstama grupė koncertavo Berlyne ir Hamburge, tai apžiūrėjome tuos miestus, aplankėme ten gyvenančius draugus ir nuėjome į koncertus.

– Viešoje jūsų vizitinėje – Vikipedijoje – rašoma, kad esate dar ir vertėjas, išvertęs į lietuvių kalbą penkias knygas. Ar šiuo metu turite pradėjęs kokį naują vertimą?

– Prisipažinsiu, ne. Prieš dešimtmetį buvęs vertimų etapas šiuo metu neaktyvus. Bet knygų skaitymas – tai dar viena mėgstama mano veikla, kurią užmiršau paminėti.

Ką savo nuožiūra rekomenduočiau vasaros skaitiniams? Hmm… Net nežinau. Pirmiausia šią vasarą rekomenduočiau rasti laiko sau, nesvarbu, ką daryti, nes vasara trumpa, greitai praeis. O jei pavyks per tą likusį jos laiką dar ir kokią knygą perskaityti – fantastika! Gulėti lauke, esant geram orui, saulutės atokaitoje su knyga rankose man yra didžiulis malonumas.

– Labiau mėgstate spausdintines knygas ar naudojatės elektronine knygų skaitykle?

– Tikrai nesu koks puristas, kuris sakytų, kad mėgsta tik spausdintines ir taškas. Jei būnu namie, kur turiu nemažą spausdintinių knygų biblioteką, skaitau jas. Tačiau kai keliaujame su žmona, visada imu elektroninę knygų skaityklę, į kurią įsimetu kokias tris knygas, kad jei viena nepatiktų, turėčiau kitą.

– Lietuvos tūkstantmečio vaikams ši problema, tikiu, neaktuali, bet… tėvai, mokytojai susirūpinę, kad šių dienų mokyklinio amžiaus jaunimas nelabai nori skaityti knygas. Kaip knygų vertėjas ir mėgėjas, gal galite pasidalyti patarimais, kaip pamilti skaitymą, kaip prie jo pratinti vaikus?

– Kadangi mano vaikystėje pramogų per daug nebuvo, knyga puikiai tiko įdomesniam laiko praleidimui. Tačiau dabar kiti laikai… Vis dėlto mano patarimas būtų toks: jei norite užauginti skaitantį vaiką, jis turi matyti skaitančius tėvus. Kito varianto nežinau. Tarkim, kai aš augau, mūsų namuose visada buvo labai daug knygų – dauguma iš „Drąsiųjų kelių“ serijos, daug fantastikos. Už kelių kilometrų pas močiutę buvo daug vaikiškos literatūros. Pas ją, galima sakyti, perskaičiau visą vaikišką klasiką – visas Astridos Lindgren knygas, Hanso Kristiano Anderseno pasakas. Bet, kita vertus, knyga irgi nėra gėris pats savaime. Ji tiktai priemonė žinioms gauti. Juk internete taip pat yra daug puikaus edukacinio turinio. Todėl mano patarimas tėvams – ne priversti vaiką skaityti, o nukreipti jį tinkama linkme, kad vaikas išmoktų atsirinkti tai, kas gera ir iš ko galima pasimokyti.

– Pats esate ne tik daug knygų sukrimtęs, bet iš jų gautomis žiniomis pasinaudojęs žaisdamas televizijos viktorinose. Gal ir šiandien aktyviai dalyvaujate protmūšiuose?

– Šiuo metu labiau juos vedu kitiems, nei dalyvauju pats. Nors... įdomi ta mano situacija. Kas pora metų aš vis pabandau sudalyvauti intelektiniame žaidime „Auksinis protas“, bet man ten nelabai pavyksta. Iškrentu arba pirmame ture, arba kaip nors skaudžiai vėlesniuose. Tuomet labai supykstu (nes kas gi mėgsta pralaimėti?!) ir pažadu Andriui su Arūnu niekada daugiau pas juos nė kojos nekelti. Po dvejų metų viskas pasimiršta, aš vėl grįžtu į žaidimą, vėl iškrentu ir vėl viskas kartojasi nuo pradžių.

Laimei, yra ir geroji šio apmaudaus fakto pusė: kadangi pats esu daug kartų pralaimėjęs, tai labai nuoširdžiai galiu suprasti kitus. Žodžiu, mano nesėkmės padeda jausti empatiją žaidimo „Tėvų lyga“ dalyviams. Aš žinau, ką jie jaučia, nes pats tai esu patyręs, tad lengviau galiu parinkti tinkamus paguodos žodžius.

E. Blažio, Ž. Gedvilo, G. Jauniškio, R. Šeškaičio, P. Ambrazevičiaus asmeninio archyvo nuotr.

– Sakoma, kad kiekvienas pralaimėjimas visų pirma yra pamoka?

– Hmm… Nesutinku. Kartais pralaimėjimas yra tiesiog pralaimėjimas. Gerai, kai žmogus jo per daug nesureikšmina, nes kartais iš jo tu nieko neišmoksti – tiesiog pralaimi ir tiek.

– Minėjote, kad jūsų tėtis veterinaras, tad, spėju, vaikystės namuose buvo visas zoologijos sodas augintinių?

– Tikrai. Bet kuriuo metu pas mus būdavo mažiausiai trys šunys ir krūva kačių. Gyvūnai mane supo nuolatos. Maža to, dažnai mus su broliu tėtis imdavo į iškvietimus. Esu matęs ir tokių situacijų, kurių vaikui turbūt nederėjo matyti. Mat buvo laikas, kai mes su broliu nėjome į darželį. Tai arba važiuodavom su tėčiu dirbti, arba likdavome pas netoliese gyvenančią močiutę.

Kadangi pats esu daug kartų pralaimėjęs, tai labai nuoširdžiai galiu suprasti kitus. Mano nesėkmės padeda jausti empatiją žaidimo „Tėvų lyga“ dalyviams.

Šiuo metu mūsų su Kristina namuose Vilniuje gyvena du fantastiško charakterio katinai – Peterburgo sfinksai. Patinėlis vardu Demonas – visas juodas, trumpaplaukis, jo žmonės kartais išsigąsta. O katytė pagal dokumentus yra Alba. Beje, ji kaunietė, iš Šančių rajono. Matote, turiu šiokių tokių ryšių ir su Kaunu.

– Jei „Tėvų lygos“ laidos jau nufilmuotos, turite daug laisvo laiko mėgautis vasara ir žiūrėti Europos futbolo čempionatą. Ar domitės futbolu?

– O kaipgi – žinoma. Tik nebuvo laiko žiūrėti varžybų, bet jei turiu laisvą dieną – visada pasižiūriu. Žmona? Ji ne iš tų moterų, kurios pyksta, kai jų vyrai žiūri sportą. Kartais abu nueiname žiūrėti futbolo varžybų – jau dešimt metų iš eilės turime abonementus. Mėgstame ir krepšinį, abu esame Vilniaus „Ryto“ aistruoliai. Net į Kauną važiavome žiūrėti rungtynių, o paskui kartu šventėme pergalę. Smagu, kad jai sportas irgi įdomu.

– Esate vienas iš trijų „Humoro klubo“ komikų. Kada pajutote, kad mokate pokštauti, turite gerą humoro jausmą?

– Nežinau kada. Manau, kad visada jį turėjau. Galbūt paveldėjau iš tėvų, ypač iš tėčio. Kartais tie jo juokai net užknisa, nes tuos pačius sąmojus girdžiu ne vieną ir ne du kartus. Mano mama su broliu irgi humoro trūkumu nesiskundžia. Juoko, pokštų mums augant visada buvo. Žiūrėdavome humoro laidas, kurios ne visos mums, vaikams, ir tikdavo, nes tikrai ne viską jose suprasdavom.

Įdomus sutapimas: su „Humoro klubo“ vaikinais buvome sutarę, kad nuo šių metų lapkričio darysime pertrauką, nes truputį išsisėmėme. Per aštuonerius metus surengėme daug pasirodymų – metas pailsėti. Ir tada tiesiog iš dangaus nukrito „Lietuvos tūkstantmečio vaikų“ pasiūlymas tapti žaidimo vedėju. Labai juo džiaugiuosi.

E. Blažio, Ž. Gedvilo, G. Jauniškio, R. Šeškaičio, P. Ambrazevičiaus asmeninio archyvo nuotr.

– „Humoro klubas“ pristato klasikinės stand up komedijos žanrą. Kaip tai atrodo scenoje?

– Į sceną užlipa vienas žmogus ir 20–30 minučių kalba apie tuos dalykus, kurie jam atrodo juokingi. Tada jį keičia kitas komikas. Temos? Kasmet vis kitokios. Keistas sutapimas, bet šioje programoje, kurią rašiau beveik prieš metus, aš turiu ir vieną gabaliuką apie „Lietuvos tūkstantmečio vaikus“! Vadinasi, prisijuokavau! Kita tema – mano vaikystės patirtys kaime. Ten vėlgi yra net keli gabaliukai, kuriuose aš dalijuosi savo kaip veterinaro sūnaus nutikimais.

Manau, kad kiekvienam komikui geriausiai sekasi juokauti apie tai, ką pats yra patyręs ir ką geriausiai išmano. Politika? Oi, ne. Ši tema juokams nelabai tinka, nes čia per greitai viskas keičiasi. Jei pasirašai juokelį 2023-iųjų rugsėjį, tai 2024-ųjų birželį ta tema arba tas politikas jau gali būti visiškai nebeaktualus. Todėl geriau juokauti asmeniškesnėmis temomis.

– „Lietuvos tūkstantmečio vaikai“ – jau šešiolika metų LRT televizijoje egzistuojantis fenomenalus projektas. Kažkada jame žaidę vaikai dabar jau suaugę, o kartais net ir labai svarbias pareigas užimantys žmonės. Būtų keista, jei Lietuvoje atsirastų bent vienas žmogus, kuris nieko apie šį žaidimą nebūtų girdėjęs. Bet vis dėlto – jei atsirastų… Priminkite, kodėl kiekvieną vasaros antradienį, 19.30 val., reikėtų įsijungti LRT kanalą?

– Todėl, kad galėsite puikiai praleisti laiką su vasaros projektu „Tėvų lyga“, o jei pražiopsosite – ne bėda: žiūrėti laidos pakartojimą galima kiekvieną sekmadienį 10.30 val.

Kviečiu įsijungti, palaikyti savo favoritus, sužinoti kažką naujo ir gerai praleisti laiką. Užtikrinu – jūsų laukia smagūs dalyviai, neieškantys žodžio kišenėje, gebantys pasijuokti iš savęs, nors, kaip prisipažino ne vienas, TV kamerų bijantys turbūt labiau už vaikus. Laimei, pagal žaidimo taisykles lemiamu momentu, kai tėčiui ar mamai reikia pagalbos, jiems gali padėti jų vaikai – pasufleruoti teisingą atsakymą. Nepatikėsite, savo akimis mačiau, kaip ne vienam žaidimo dalyviui sūnus ar dukra padėjo išplėšti pergalę!