A. Mickevičius labai daug žino ir išmano apie kvapus, kvepalus ir parfumerijos pasaulio įdomybes. Trečiadienio vakarą, 19.30 val., per TV3 rodomoje laidoje „Gero vakaro šou“  jis pasidalino labai įdomiomis istorijomis apie tai. Viena jų įvyko senais laikais Ispanijoje.

„Buvo karalienė Ispanijoje, kuri du kartus gyvenime prausėsi, ir tai, tik kai gydytojas jai prirašė. Yra kažkur muziejuje išsaugoti jos nešioti apatiniai drabužiai. Žmogus visą gyvenimą jų nekeitė...“, – įdomybes apie viduramžių laikų higieną pasakojo A. Mickevičius.

Dar viena labai įdomi istorija nutiko Napoleono laikais.

„Napoleono laikais prancūzai ėjo užkariauti Rusijos ir vežėsi gurguoles-vežimus, kuriuose buvo visko: kostiumai, dar kažkas, flakonai, kurie tais laikais buvo ne tokie mažiukai, o ganėtinai dideli ir priminė likerio buteliukus. Pavyzdžiui, Napoleonas sunaudodavo per metus  600 flakonų, kažkur po puse litro per dieną. Kadangi jis sau galėjo leisti, nes turėjo pinigų. Jis ne tik juo kvėpinosi, valėsi, bet jeigu žygyje suvalgydavo blogos mėsos, žuvies ar dar kažko, jis ir į vidų tą „likerį“. O paskui, kai Rusijoje užgrobė tą vežimą su visais tais dalykais, jie pagalvojo, kad bus geras balius, nes rado kažkokių prancūziškų konjakų“, – dalinosi smagia istorija A. Mickevičius.

Aistis – ne tik parfumerijos kūrėjas, bet ir aktorius, įvairiausių laidų ir projektų vedėjas. Be to,  daugelį metų jis rytus sutikdavo radijo stotyje dirbdamas kartu su „Gero vakaro šou“ vedėju Mindaugu Stasiuliu. Jis pasakojo, kad patyrė labai daug gražių akimirkų ir nutikimų radijuje ir pasidalino vienu smagiu prisiminimu, apie tai, kaip vyko į Aisčio kuriamo personažo gimtinę – Nedzingę.

„Mane perrengė personažu. Nuvažiavome. Mus pasitiko etnografinis ansamblis. Varėnos meras grojo armonika. Buvo patiekta visokių dzūkiškų bandų ir kitų pagardų. Ten buvo labai faina, nes paskui, kai mes apšilome, susidraugavome su tomis moterimis, iš to etnografinio, žodžiu, jos pradėjo mįsles minti. Ir ten kelios buvo, kur labai jau tokios ant ribos“, – juokdamasis pasakojo  A. Mickevičius.

Tačiau paklausus, kaip jausdavosi, kai reikėdavo dirbti jau 7 valandą ryto, jis neslėpė: „Aš jausdavausi labai blogai“.