Nesileido į kompromisus

Claire jau vaikystėje žinojo, kad taps dailininke. Vos išmokusi laikyti rankoje pieštuką, nesiskyrė su jų dėžute. Vasaros atostogas su broliu ir tėvais ji leido Jura kalnuose Rytinėje Prancūzijos dalyje, kur galėjo mėgautis laisve ir žmogaus nepaliesta gamta. Čia būsimoji menininkė pirmą kartą suprato, kokia ji pilna gyvybės.

"Suvokiau, kad gamta yra geriausia menininkė, neišsemiamas įkvėpimo šaltinis, kasdien atveriantis kažką naujo ir stebuklingo", – aiškina C.Basler.

Gėlėmis ir kitais augalais susidomėti paskatino tėtis, kuris buvo architektas, tačiau labai mėgo sodininkystę ir turėjo botaniko gyslelę. Jis išmokė vaikus stebėti nuolatos besikeičiančią aplinką, ją jausti ir tuo mėgautis.

Nors beveik nesiskyrė su popieriumi ir pieštukais, mergaitė dailės mokyklą pradėjo lankyti tik sulaukusi 12-os. Iš pradžių tai buvo prestižinė mokykla l’École Alsacienne Paryžiuje. Po ketverių metų tęsė mokslus Ateliee de la Rue, o po to l’École Nationale des Beaux-Arts.

Būten ten gautas pamokas dailininkė vertina kaip neįkainojamas. Iki šiol su meile prisimena savo dailės mokytoją Madam Delarue, kuri padėjo jai atrasti savitą braižą: "Ji buvo nuostabi, tikra paryžietė, juokinga, paprasta ir draugiška, ideali pedagogė. Išmokė meno pagrindų, tačiau skatino ieškoti savo kelio ir tai vertė mus uoliai dirbti."

Būtent jos dėka Claire liko ištikima sau ir savo stiliui, nepasidavė madingiems judėjimams. Tuomet buvo populiarus konceptualusis 1960–1970 m. menas, o jaunoji dailininkė juo visai nesižavėjo, domėjosi XVII ir XVIII a. prancūzų daile. Galiausiai metė dailės mokyklą jos nebaigusi, nes į kompromisus leistis nenorėjo, pataikauti masiniam skoniui neketino.

Prikelia apleistas erdves

Karjeros pradžioje C.Basler apsigyveno Paryžiuje, prie buto turėjo miniatiūrinį sodelį. Jį prižiūrėdama pajuto aistrą sodininkystei.

Vėliau visai greta Prancūzijos sostinės esančiame mieste Montreuil aptiko seną, nebeveikiančią metalo dirbinių įmonę. Nusipirko ją, persikėlė ten gyventi, ir tai tapo vienu iš jos ypatingų projektų, kuriame susijungė iš pirmojo žvilgsnio prieštaringos, tarpusavyje sunkiai suderinamos idėjos – industrinis, modernus stilius ir tradicinis dizainas bei klasikinis grožio supratimas.

Įsikūrus beveik 300 kv. m lofte, kurį pati įrengė buvusiame sandėlyje, užteko vietos ir gyvenimui, ir studijai. Čia C.Basler pirmą kartą atvėrė savo studijos duris žmonėms iš gatvės. Tam tikromis dienomis jie galėjo užsukti čia ir stebėti, kaip dirba dailininkė, pasigėrėti unikalia aplinka, kurioje gimsta nuostabūs paveikslai. Pastatas slėpėsi siauroje gatvelėje už tvoros ir vartų, tad įžengus pro juos laukdavo netikėtumas – originaliai įrengtas gamybinis pastatas.

Iš arti: augalus, kuriuos ketina tapyti, menininkė visų pirma parsineša į studiją, sumerkia į vazas, butelius, kibirus, kitus indus, kad galėtų ištyrinėti žiedų struktūrą ar šakelių linijas.

Kita menininkės gyvenimo ir kūrybos stotelė buvo Les Ormes už beveik 300 km. Claire susižavėjo buvusia mokykla, ją supančiu dideliu sodu ir pasinėrė į tapybiškas gamtos interpretacijas ant drobių ir sienų. Namas buvo labai apleistas, apgriuvęs, apžėlęs piktžolėmis, pro grindų plyšius į kambarius įsibrovę vešėjo augalai, ir tai įkvėpė paveikslais paversti sienas ir lubas. Kartu su vyru Pierre'u Imhoffu jai pavyko šią vietą paversti tikru svajonių kampeliu.

Prieš porą metų pora dar sykį persikėlė, šįkart į pilį – Chateau de Beauvoir netoli Viši. XIII a. pastatytą pilį reikėjo restauruoti (iš tiesų jai su vyru priklauso tik dalis didžiulio ansamblio). Labai pravertė Pierre'o patirtis, kadangi prieš kelis dešimtmečius jis užsiėmė laivų statyba, medžio ir restauravimo darbai jam yra gerai pažįstami. Vyras rūpinasi pastato išore, techniniais klausimais, mat tokiame sename name netrūksta problemų.

Claire dėmesiu apgaubė vidaus erdves. Jai svarbus kiekvienas varžtas ir vinis, senas veidrodis, pageltusio popieriaus skiautė, kuri netikėtai virsta šviestuvu, aplūžusios dėžės, transformuojamos į lentynas. Išsaugotas senas parketas ir medinės sienų plokštės, originalūs langai iki žemės. Virtuvėje paliktas apsilaupęs sutrūkinėjęs sienų tinkas, koridoriuje – originalios grindų mozaikos. Menininkė gracingai jungia sena ir nauja, modernius ir klasikinius elementus, paprastus ir ekstravagantiškus.

Žalumos ir žiedų karalystė

Tai, ką ketina piešti, dailininkė pirmiausia gerai ištyrinėja. Glėbius žiedų, šakelių, stiebų ir kitų augalų, gamtos objektų, augančių už namo ar pamiškėje, parsineša į studiją ir sumerkia į vazas, butelius, kibirus, kitus indus, kad visuomet būtų po ranka, jei prireiktų patyrinėti žiedų struktūrą ar šakelių linijas.

Milžiniškos puokštės kuria nepakartojamą atmosferą, atrodo, tarsi pro langus matoma gamta apsigyvena viduje tam, kad vidaus ir lauko erdvės susijungtų į harmoningą visumą. Tie vaizdai persikelia į paveikslus, šių fragmentai nuo molberto keliauja ant sienų ir lubų.

Restauruotuose pilies kambariuose jos ištapytos vienur gėlėmis, kitur – lapais ar susivijusiais vijokliais, medžiais ar debesimis. Paslaptingi peizažai vilioja ir keri. Nėra nė vienos patalpos, kur sienos ar lubos būtų tiesiog nudažytos kokia nors spalva. Šioje žalumos karalystėje vietos užtenka ir šeimininkams, ir jų augintiniams – dabar jau trims šunims (jų daugėja keliaujant iš vienos gyvenamosios vietos į kitą), ir katei.

Kritikų teigimu, C.Basler darbai nėra nei grynasis realizmas, nei impresionizmas, abu stiliai susipynę, juose labai svarbų vaidmenį vaidina šviesa. Dar vienas būdingas bruožas – gyvybingumas, kai įsižiūri, atrodo, kad jie kvėpuoja, švyti. Kurdama freskas ir audinius menininkė pasitelkia ypatingą erdvės pojūtį, kuriuo yra apdovanota gamtos.

C.Basler įsitikinusi, kad aplinka, kurioje gyvename ir dirbame,  veikia mūsų asmenybę ir pojūčius, todėl negali būti atsitiktinė, turime ją pritaikyti savo poreikiams, pasirūpinti ne tik patogumu, bet ir estetika.

Menininkė tikina, kad savo pilyje jaučiasi puikiai, ir sako, kad čia ją atvedė likimas. Kai gyveno Paryžiuje, ištisas dienas praleisdavo Luvre žiūrėdama į mėgstamus dailininkų paveikslus, stengdamasi perprasti, kaip per dažų potėpius atsiskleidžia jų asmenybė, siela. Dabar ji studijuoja tai, ką mato už lango, – dangaus spalvas, šviesą, debesų formas, ką tik prasiskleidusius ir jau vystančius žiedus – ir vieni, ir kiti turi savitą charakterį.

Kiekviena gėlė – ypatinga

C.Basler priima ir užsakymus – senuose pastatuose patalpas dekoruoja piešiniais, savo sukurtais audiniais, tačiau pabaigusi darbus skuba grįžti į savo pilį.

Dirbdama vilki kasdieniškais drabužiais, tačiau, kaip ir visos prancūzės, sugeba atrodyti elegantiškai: kartais užtenka ant kaklo tariamai atsainiai užmesto apglamžyto lininio šalikėlio. Kai žurnalistai klausia, koks jos mėgstamiausias drabužis, atšauna, kad dažais ištepliota prijuostė, kurią visuomet ryši tapydama. "Ji tokia spalvinga", – juokiasi.

Kai kas nors domisi, kokia gėlė jai labiausiai patinka, o šio klausimo sulaukia labai dažnai, paprastai atsako, kad patinka visos, nes kiekviena yra nepakartojama. Tačiau ypatingą silpnybę jaučia aguonoms: jos – ir trapios, ir slepiančios jėgą. Bijūnus labai sunku piešti. Irisai, tokie gražūs, bet tokie efemeriški. Niekada neatsibostančios – ramunės, karališkosios lelijos. Žavi ir margaritos, primenančios vaikystę, ir magiškos vandens lelijos, ir saulėgrąžos, ir delfinijos. O kur dar įvairios smulkiažiedės. Rodos, galėtų vardyti be galo.

"Kiekviename žiede, stiebelyje, šakelėje, žolėje matau visų pirma spalvą ir formą, stiprybės ir trapumo santykį. Emocijos, kurias jos man kelia, yra gidas, kuris veda į priekį. Kompoziciją sukurti man padeda gamtos stebėjimas, šviesos ir formos žaismas vaidina svarbų vaidmenį", – dalijasi mintimis apie kūrybą.

C.Basler mano, kad jos stiliui, tapybos technikai didelę įtaką turi vietos, kuriose ji gyvena, aplinka, kuri ją supa. Šiame gyvenimo ir kūrybos etape ji tyrinėja medžius, jų daugėja paveiksluose, freskose, audinių raštuose. Taip yra todėl, kad aplinkui pilį plyti parkas, pereinantis į mišką, tad tai puiki galimybė susipažinti su skirtingomis jų rūšimis, jų nepaprastomis transformacijomis skirtingais metų laikais.

Stebina nesenkančia energija

Įgimtas smalsumas, entuziazmas, taip pat aiški projekto vizija, vardija energijos šaltinius Claire. Ji niekada labai ilgai nemiega, nesilaiko jokios ypatingos disciplinos.

"Rūkau, geriu vyną, – juokiasi garsioji prancūzė. – Manau, kad leidžiame per daug laiko galvodami apie ateitį. Ji man atrodo miglota. Kur kas geriau gyventi savo gyvenimą diena po dienos, apie tai nemąstant. Man pasisekė, nes menininkams duota galimybė kiekvieną dieną paversti švente."

Šiemet 60-metį švęsianti C.Basler tikina, kad jaučiasi puikiai. Ji tiki, kad nugyventi metai nėra našta, dėl jų žmogus tampa stipresnis, taikesnis, geriau suvokia, kas yra tikrasis džiaugsmas, atradimų malonumas, yra tvarkingesnis, geba mąstyti sistemiškai. Bėgantis laikas jos negąsdina ir nežeidžia: "Horizonte matau dar daug daug laimės, negalvoju apie tai, ko negalime nuspėti, manau, kad žmogaus resursai begaliniai."

Žinoma moteris ragina mokytis džiaugtis kiekvienu gyvenimo tarpsniu, koncentruotis į tikslus ir siekius, o į praeitį atsigręžti tik tam, kad pasimokytum iš jos pozityvių dalykų. Svarbiausias jos patarimas – niekada neužmiršti svajoti ir stebėti, nes gebėjimas tyliai stebėti yra toks pat įdomus kaip knygos skaitymas.

Claire mielai dalijasi savo kasdieniais atradimais ir mažais džiaugsmais. Ji neįsivaizduoja šiltos dienos be rytinio pasivaikščiojimo basomis po žolę. "Tai veiksmingiau, nei apsipirkinėjimo terapija, kai norėdama pagerinti nuotaiką įsigyji naują suknelę", – juokauja.

Ji niekada nepradeda dienos supama netvarkos, todėl ir kitus ragina visų pirma nuvalyti stalą, prie kurio dirbsite, susitvarkyti aplinką. "Niekas neišjudina iš sustingimo geriau, nei buities darbai, kuriuos atlieki beveik negalvodamas", – dalijasi dar vienu kasdienybės ritualu C.Basler.

Claire Basler apie ...

... tai, kas svarbu. Kiekvieną dieną neužmirškite dviejų dalykų – pažiūrėti į dangų ir į žmones, kurie yra šalia.

... tapybą. Paveikslas yra pasaulio fragmentas. Mes negalime apglėbti viso pasaulio, tačiau bent jau galime pasimėgauti mažais švystelėjimais ir pagauti svaiginamai ryškius momentus.

... gamtą. Gamtoje viskas gražu, viskas harmoninga, kiekviena detalė turi savo vietą ir vaidmenį. Gamta yra mano vedlys. Moko mane, kaip tapyti, gyventi, galvoti ir jausti.

... gėles. Iki šiol prisimenu, kaip nupiešiau pačią pirmąją vaikystėje. Buvo nelengva, tačiau taip didžiavausi. Jau tada supratau, kad kiekviena iš jų turi savo charakterį, o mano misija – jį atskleisti.

... pilį. Kai pirmą kartą čia atvykome, mums ji priminė Miegančiosios gražuolės pilį, pasislėpusią gervuogių krūmuose. Tokia ir liko, kaip iš pasakos, nors gervuoges pakeitė gėlės, joje vis dar pilna paslaptingų kampelių, kurių nespėjome ištyrinėti.

... istorijas. Tapau aliejiniais dažais tiesiai ant sienos arba ant medinių plokščių. Tokiu būdu kambarį aprengiu svajonėmis, apgaubiu šešėliais ir šviesa, jis atgyja ir ima pasakoti istorijas.

... ritualus. Kas rytą ruošiame pusryčius – geriame baltą kavą iš dubenėlių, valgome skrudintą duoną su naminiu džemu. Kas vakarą vienas iš mūsų gamina tradicinę trijų patiekalų prancūzišką vakarienę, kad ir kaip būtume užsiėmę.