– Kaip pasikeitė jūsų gyvenimas per šiuos metus?

– Muzika ir dainavimas man jau gerus aštuonerius metus – nuo to laiko, kai grįžau į Lietuvą po pustrečių metų gyvenimo Norvegijoje – yra ne tik hobis, bet ir pagrindinis pajamų šaltinis. Daugiausia koncertuodavau privačiuose renginiuose ar šventėse. Labai džiaugiausi, kad pernai pusę vasaros pavyko gana intensyviai dirbti. Rudeniop, augant COVID-19 susirgimų skaičiams, supratau, kad žiemos koncertinio sezono neturėsime, todėl teko įjungti taupymo režimą.

Mūsų profesijos atstovai yra vieni pirmųjų, kuriems uždrausta vykdyti veiklą pandemijos akivaizdoje, ir paskutiniai vėl ją leidžiant. Auginu mažą vaiką, o prasidėjus karantinui buvo rekomenduojama nevesti vaikų į darželius, todėl vaiko auginimas tapo mano pagrindine veikla. Gyvenimui tam tikra prasme sustojus, ne tik trūko įkvėpimo naujoms dainoms, tačiau ir buvo baisu išlaidauti išleidžiant naujas. Dainų įrašai – nepigus malonumas.

Tad per karantiną, kaip ir dauguma žmonių, praleidau daug laiko namuose bei gamtoje. Tai turi tam tikro žavesio, tačiau, kita vertus, labai trūko savirealizacijos.

Patirtis: drobėje atgimė ir Norvegijos, kurioje A.Vedrickaitė praleido pustrečių metų, vaizdai.

– Kaip pavyko susitaikyti su tuo, kad negalite koncertuoti? Kas padėjo priimti tą karantininę realybę?

– Neišvengiamybė. Kaip gali norėti to, kas tapo nebeįmanoma? Padėjo dar ir suvokimas, kad tas nemalonus gyvenimo pokytis nutiko ne man vienai, o palietė labai daug žmonių. Visi kolegos jautėmės panašiai ir vieni kitus tam tikra prasme palaikydavome. O mano dienas užpildė buvimas su mažu vaiku, kuriam dėmesio niekada nebūna per daug.

Šiuo metu aš vis dar esu be savo pagrindinės veiklos – koncertų. Tiesa, pradedame ruoštis atnaujinti koncertines programas su grupe, atsiranda užsakymų būsimiems vasaros renginiams, asmeninėms šventėms. Tačiau viskas labai neaišku ir neramu, ar tie renginiai visgi galės įvykti.

– Bet jūsų gyvenime atsirado naujas užsiėmimas, o kartu ir pajamų šaltinis – tapymas. Kaip tai atsitiko?

– Tapymas – mano naujai atrastas senas hobis. Pirmiausia tapau dėl to, kad man tai patinka ir atpalaiduoja, šiuo metu tai – puikus laisvalaikio praleidimo būdas. Žinoma, labai malonu, kai kažkas įvertina mano darbus, o dar smagiau sulaukti užsakymų.

Pirmąjį paveikslą nutapiau dovanų pažįstamam prieš pat Kalėdas, taip atsidėkodama už padovanotą Kalėdų eglutę. Galėjau nutapyti bet ką, tačiau pasirinkau motociklą, nes man atrodė, kad toks paveikslas tiktų būtent tam žmogui.

Vėliau nutapiau "Dodge Challender" automobilį savo sūnaus kambariui papuošti. Paskui, kai pasidalijau savo trečiuoju kūriniu – "Ford Mustang", sulaukiau jau ne tik gražių žodžių, palaikymo žinučių, skatinimų užsiimti tuo rimčiau, bet ir prašymų kažką nutapyti kitiems.

Draugės septynmetis sūnus, pamatęs mano sūnui tapytus paveikslus, paprašė savo mamos, kad gimtadieniui jam nutapyčiau "Mclaren Senna" automobilį jo kambariui. Tai buvo pirmasis parduotas paveikslas, pieštas pagal užsakymą. Šiandien esu pardavusi bene 20 paveikslų. Vienas užsakymas iškeliavo net į Ameriką! Tai, kad mano paveikslai puošia kažkieno kito namus ar darbo vietas, man – didžiulė garbė.

– Ar vaikystėje mėgdavote piešti? Turėjote tą menininko gyslelę?

Daug žmonių net artimiausioje aplinkoje nežinojo, kad aš taip sugebu. Net mano tėtis ir brolis eilėje laukia, kada rasiu laiko nutapyti jiems paveikslus.

– Pamenu, mokykloje su malonumu piešdavau užduotis ne tik sau, bet ir klasės draugams. Aišku, apie tai mokytoja nesužinodavo. Man patiko piešti nuo mažens, tai man lyg tam tikra meditacija. Netgi buvo svarstymų – ar pradėti lankyti muzikos, ar visgi dailės mokyklą. Abiem laiko neužteko – pasirinkau muziką.

Dailė visada buvo kažkur šalia, tačiau ramiai snaudė, kol vieną dieną, prieš pat karantiną, aplankiau ilgai sirgusią draugę ir pamačiau pas ją daugybę paveikslų, kuriuos ji nutapė savo malonumui... Pamačiau, prisiminiau savo pamirštą hobį ir užpavydėjau.

Jau kitą dieną įsigijau priemonių, reikalingų tapybai. Tiesa, iki tol mėgau piešti pieštuku, o akrilu tapyti ant drobės niekada nebuvau bandžiusi. Ir štai pabandžiau. Esu savamokslė, nežinau daugelio tapymo subtilybių, tačiau ieškau informacijos internete, išbandau vis kažką nauja ir po truputį ieškau savo tapymo braižo.

– Piešiate tai, ką užsako, ar ir tai, kas miela širdžiai?

– Mano pirmieji penki paveikslai – transporto priemonės. Taip nutiko dėl mano sūnaus meilės automobiliams, kurių piešiniais nutariau papuošti jo kambarį. Tapiau remdamasi kitais paveikslėliais ar bandydama atkartoti nuotraukas, įterpdama ir savų interpretacijų.

Vėliau pradėjau sulaukti klausimų, ar tapau tik mašinas, ir supratau, kad laikas pabandyti ir kažką kita. Kažkas paprašė nutapyti pandą, lapę, kažkas užsakydamas nukreipė tematiškai ir davė laisvę vaizduotei. Bet šiuo metu man smagiausia tapybos dalis – nesistengti kažką tiksliai atkartoti, o išbandyti naujus spalvų derinius ir žaisti su tekstūra.

Startas: pirmieji paveikslai – transporto priemonės. Jų piešiniais Augustė nutarė papuošti sūnaus kambarį.

– Nekilo minčių ar noro profesionaliai pasimokyti piešimo?

– Kilo. Tačiau mokslai kainuoja, o dabar toks laikas, kai nesinori skubėti išlaidauti. Šiuo metu aš dar daug naujo sugebu atrasti ir išmokti pati, ieškodama vaizdo informacijos internete. Manau, tapymas yra viena tų sričių, kur įgūdžiai atsiranda praktikuojantis.

– Kokių atsiliepimų sulaukiate? Kritikos buvo? Tai įskaudintų ar, būdama menininke, tokių dalykų jau esate užgrūdinta?

– Na, pirmiausia, tai sulaukiau daug nuostabos reakcijų – "čia tu pati pieši?!" Daug žmonių net artimiausioje aplinkoje nežinojo, kad aš taip sugebu. Ir pati nežinojau, kol nepabandžiau. Net mano tėtis ir brolis eilėje laukia, kada rasiu laiko nutapyti jiems paveikslus.

Esu savamokslė, nežinau daugelio tapymo subtilybių, tačiau ieškau informacijos internete, išbandau vis kažką nauja ir po truputį ieškau savo tapymo braižo.

Nedrąsiai prisijungiau prie "Facebook" esančių menininkų bendruomenių ir ten pasidaliju vienu kitu savo kūriniu, kurie mano nuostabai sulaukia malonių atsiliepimų.

Aš labai laukiu kritikos. Turiu draugę, kuriai visuomet siunčiu savo piešinius dar jų kūrimo stadijoje ir sulaukiu konstruktyvių patarimų, kas galėtų būti geriau ar kitaip. Būna – atsižvelgiu, būna – ne. Kritika padeda tobulėti, tačiau tapyboje, kaip ir daugumoje kitų meno išraiškos formų, kas nepatinka vienam – nebūtinai negražu kitam.

– Ar įmanoma pragyventi iš tapybos? Nekeisite profesijos?

– Kai pasinėriau į šią naują veiklą, pamačiau, kiek daug yra menininkų, kokie jie visi skirtingi ir įdomūs. Manau, kaip ir muzikoje, kiekvienas turi galimybių atrasti savo vietą po saule, ir tai priklauso ne tik nuo talento, bet ir nuo pastangų. Šiuo metu tapymas man tėra papildomas pajamų šaltinis, suderintas su hobiu, tačiau, kaip bus ateityje, – dar pamatysime. Žinau tiek, kad beprotiškai pasiilgau koncertų ir klausytojų.