– Koks laidos „Metam monetą“ tikslas – jūsų, Audriau, ir Leo nuotykiai, ar labiau naudinga informacija keliauti susiruošusiems žiūrovams?

– Jeigu tai būtų patarimai, mūsų laida taip ir vadintųsi – „Kelionės ir patarimai“. O čia du nuotykiautojai vyksta į skirtingas šalis, meta jose monetą, spėja, kas iškrito – herbas ar skaičius, ir nuotykiauja. Kitaip sakant, degustuoja kraštą su jo istoriniais, architektūros objektais, gamta, maistu, žmonėmis, infrastruktūra. Manau, ši laida dar galėtų vadintis „Kelionių degustacijos su Leo ir Bružu“, nes per keletą dienų po truputį paragaujama visko. Tai ne istorinė, ne geopolitinė ir ne socialinė laida, o nuotykių šou, kur laidos vedėjai, priklausomai nuo to, kaip lemia mesta moneta, nuotykiauja po šalį – vienas su nevaržomu biudžetu, o kitas... tik su 100 eurų kišenėje.

– Kaip jums pačiam labiau patinka degustuoti šalį – su turistine kuprine ir 100 eurų joje, ar su neribotu savaitgalio biudžetu?

– Man visaip gerai. Tik neapsigaukite – nei turtuolis, nei varguolis su 100 eurų kišenėje nesu aš. Tiesiog kuriu vieną ar kitą vaidmenį. Kaip filme. Supraskite, kad „Metam monetą“ kuriu personažą, kuris, nors ir vadinasi mano vardu, bet iš tiesų nėra Audrius Bružas. Todėl ir sakau, kad man nėra skirtumo, kaip degustuoti. Labiau koncentruojuosi į tai, kad man, kaip aktoriui profesionalui, pavyktų sukurti patrauklų, intriguojantį turinį, kurį būtų įdomu degustuoti TV žiūrovams.

M. Gudzinevičiaus nuotr.

– Kaip Jo Didenybė Likimas jums dažniau išmeta monetą – herbą ar skaičių?

– Paprastai aš gaunu kuprinę ir 100 eurų. Filmavimo komanda net juokiasi iš manęs, kad gal reikėtų likimą kažkaip dirbtinai pakoreguoti. Tačiau, laikydamiesi laidos formato taisyklių, to tikrai nedarome. Kas jau iškrinta – tas ir iškrinta. Be to, nežinomybė sukuria azartą ir jaudulį. Labai įdomu pamatyti, kiek įvairių galimybių turi keliautojas ir kiek daug jis gali nuveikti net su labai ribotu biudžetu. Tikiuosi, kad ir žiūrovams smagu stebėti, kaip mes su Leonardu, pakliuvę į įvairias situacijas, sugebame rasti sprendimus ir iš jų išsisukti.

– Apie Leo keliones, jo rengiamas ekskursijas balinėtojams jau sklando legendos. Gal ir jums pačiam kada nors teko su juo lankytis Balyje?

– Teko, teko... Kaip tik tuo metu saloje buvo ir Leonardas, tad pakeliavome ir su juo. Apžiūrėjome Baturo ugnikalnį, kuris toje vietovėje yra antras didžiausias kalnas – jo aukštis siekia 1,7 km. Prieš 30 tūkst. metų jis išsiveržė ir tai buvo vienas didžiausių išsiveržimų žmonijos istorijoje. Iš trijų ugnikalnių sudarytą ir šiandien vis dar aktyvų ugnikalnį supa nepakartojamo grožio vaizdai – milžiniški ryžių laukai, vaismedžiais nusėtos apylinkės, bambukų plantacijos.

„Metam monetą“ kuriu personažą, kuris, nors ir vadinasi mano vardu, bet iš tiesų nėra Audrius Bružas.

Su Leo esame dalyvavę ir kituose projektuose, kur teko pakeliauti po Madagaskarą, Meksiką, Bahos pusiasalį ir kt. Mūsų su Leo keliones jau patikrino laikas, tad dviese esame išties stiprus nuotykiautojų tandemas.

– Jei ne televizijos laidos, ar vis tiek širdyje būtumėte keliautojas? Jei kalbėtume apie geriausius Bružo laisvalaikio leidimo būdus, kelintoje vietoje atsidurtų kelionės?

– Tikrai pirmoje... Daug yra tekę keliauti po Europą, Skandinaviją, kai kurias Azijos šalis, Ameriką. Esu savarankiškas keliautojas, į kelionių agentūrą, jei gerai pamenu, kreipiausi tik vieną kartą, kai planavau ilgesnę kelionę.

– Iš kokių pasaulio kampelių dar galime tikėtis Leo ir Bružo nuotykių šią vasarą?

– Keliaujame iš esmės ten, kur mėgsta lankytis mūsų tautiečiai. Ispanija, Italija, Juodkalnija, Tunisas, Graikija ir daugybė kitų šalių. Visos laidos jau nufilmuotos. Per gegužę ir birželį net 40 dienų skyrėme vien kelionėms. Labai patiko Juodkalnijoje – sužavėjo jos gamtos grožis. O dar? Matote, viskas priklauso nuo požiūrio. Man ir į Elektrėnus nuvažiuoti būtų įdomu – tikrai rasčiau ką ten pamatyti. Išskirti kokią vieną kryptį? Kiekvienoje šalyje vienas pastebės grožį, o kitas – pakelės šiukšles. Čia kaip ir su ta stikline: vienas matys ją puspilnę, o kitas – tik pustuštę. Todėl kelionėse, kaip ir namuose, esu visiškas optimistas: daugiau įžvelgiu, kas gero ir gražaus, negu kas blogo.

M. Gudzinevičiaus nuotr.

– Gal, filmuojant laidą, pasitaikė ir kuriozinių situacijų, kurios papildė jūsų dueto nuotykių albumą?

– Va ir nesakysiu. Žiūrėkite laidą ir viską patys pamatysite. Juk tam ir yra nuotykiautojai, kad nuolat pakliūtų į įvairias kuriozines situacijas. Kita vertus, kas kažkam yra kuriozas, mums su Leo – jau norma. Čia tas pats kaip ir su kraujospūdžiu: kažkam gal 160 yra labai aukštas, o kitas su tokiu kuo sėkmingiausiai gyvena. Todėl sakau jums atvirai – mums su Leo dažnai sunku net identifikuoti, kuri situacija kelionėje yra kuriozinė, o kuri jau ne.

– Jei jūsų kelionių porininkas būtų ne Leo, o kokia nors garsi moteris – socialinių tinklų žvaigždė?

– Man atrodo, mudviejų su Leo kelionių duetas TV ekranuose jau tapo tam tikru formatu ar prekių ženklu. Drauge net kavą išleidome, kvepiančią kelionėmis. Vadinasi „Leo ir Bružo kava“. Todėl net nesvarstau, kas būtų, jeigu būtų. Su Leonardu esame labai skirtingi, bet čia juk ir slypi visas žavesys?! Leonardui tenka susitaikyti su mano griežtumu, tiesmukiškumu, disciplinuotumu, netgi tam tikru reiklumu, nes ko reikalauju iš savęs, to paties reikalauju ir iš kito. O man? Hmm... Kad ir kokios būtų žmogaus savybės, stengiuosi nebandyti jo paversti panašiu į save. Išmokau prisitaikyti prie Leo tempo. Svarbiausia juk ne tai, kas mus skiria, o tai, kas jungia. Vienija, pirmiausia, žinoma, kelionės, dar – noras sukurti įkvepiantį, azartišką, išskirtinį, patrauklų, charizmatišką šios laidos turinį, kuris uždegtų žmonių smalsumą ir norą keliauti.

– Ar pasižiūrite kartais „Metam monetą“, pakritikuojate save ar Leo?

– Aš jau dešimt metų neturiu televizoriaus. Šiais laikais jis visai nereikalingas: juk bet kokią laidą ar filmą galima pasižiūrėti kompiuteryje. Sūnus man dėl to ne kartą yra priekaištavęs. Sakė: „Labai keisti mūsų namai, nes visuose draugų namuose yra televizorius, tik pas mus ne.“

„Metam monetą“ kartais pasižiūriu, bet ką ten kritikuoti? TV laida susideda iš daugelio veiksnių: yra mūsų su Leo darbas, yra laidos montažas, režisūra. Juk prifilmuojama daugybė kadrų, iš kurių montažo režisierius sudėlioja vientisą pasakojimą. Mūsų su Leo tikslas yra sukurti ir pateikti montažui, sakykim, gerą didkepsnį, o jų reikalas jo neperkepti ir nesugadinti. Todėl, kaip matote, ne viskas priklauso vien nuo mūsų.

– Su L. Pobedonoscevu susipažinote stodami į Lietuvos teatro ir muzikos akademiją. Abu mokėtės aktorystės meno pas režisierių Rimantą Tuminą. Ar buvote tik kursiokai, ar ir geri draugai?

– Tuo metu kursiokai... Draugystę reikia užgyventi. Draugystė – tai bendros patirtys, išgyvenimai ir tai, kaip mes tose situacijose elgiamės. Ilgainiui tos elgsenos tampa vertybėmis, kaip ir pati draugystė, manau, yra viena iš didžiųjų žmonijos vertybių.

Laikausi principo, kad jei gali nerašyti, tai ir nerašyk. Lygiai taip pat, kad jei negali papuošti tylos, tai verčiau tylėk.

Draugystė gali būti įvairi, tačiau svarbiausia joje yra viena – gebėti priimti draugą tokį, koks jis yra. Jau sakiau, kad mes su Leo esame labai skirtingi, bet visuomet abu siekiame maksimalaus profesinio rezultato.

Nesuprantu tos patarlės, kad draugą pažinsi nelaimėje. Tai negi draugas yra koks paslaugų teikėjas, kuris, kai tau nuleido padangą, ima ir ją pakeičia?

M. Gudzinevičiaus nuotr.

– Su 100 eurų praleisti savaitgalį – nemažas iššūkis. Ar teko tai daryti ne laidoje, bet gyvenime?

– Oi, daugybę kartų. Pirmąsyk su bičiuliu keliavau po Europą, kai man buvo šešiolika. Jis važiavo pas šeimą į Prancūziją, su kuria susipažino, dalyvaudamas mokyklos mainų programoje, o aš palaikiau jam draugiją. Tuomet visą kelią tranzavome, o maistą vežėmės kuprinėse – kruopų, makaronų, konservų, primusą... Kuprinės svėrė be proto – po 20–40 kg! Miegodavome parkuose, stotyse. Tada išties prasisukau su 100 dolerių. Iki šiol pamenu tenai pirmąsyk paragauto jogurto skonį. Iki tol tokio net nežinojau...

– Kas jus, nuvykus į svečią šalį, traukia labiausiai – architektūra, gamta, žmonės, religiniai objektai?

– Viskas. Pirmiausia turbūt architektūra, paskui – bendras šalies peizažas. Dar kvapai... Kiekvieno krašto žalumynai juk kitaip kvepia. Garsai. Kai būni kalnuose ir girdi, kaip skamba vėjyje avių varpeliai. Restoranai. Autentika. Muziejai. Koncertai. Daug kas.

– Kaip tie įspūdžiai jums, kaip meno žmogui, vėliau prasiveržia – gal rašote kelionių dienoraštį, kuriate muziką, tapote?

– Nežinau, turbūt niekaip... Aš laikausi principo, kad jei gali nerašyti, tai ir nerašyk. Lygiai taip pat, kad jei negali papuošti tylos, tai verčiau tylėk. Aš turiu kitokių būdų, per kuriuos galiu patenkiti savo ego. Esu batų parduotuvės „Oxford“ savininkas. Birželio pradžioje Malūnų gatvėje, Užupyje, atidariau dar vieną sportbačių parduotuvę „Sneakers & Readers“. Yra baras „Kitas kampas“, taip pat teatras „Kitas kampas“. Tad, jei, kaip sakote, kelionių patirtys transformuojasi į tam tikrą energiją, tai patikėkite – tikrai turiu, kur tą energiją nukreipti.

– Girdėjau, kad vietiniai turgūs – Leo aistra. Ką lauktuvių iš kelionių parsivežate jūs?

– Neseniai, grįždamas iš Tuniso, parsivežiau autentišką vilnonį rankomis austą kilimą su sertifikatu. Kadaise pirkdavau visokius magnetukus, bet dabar dažniausiai nesivežu nieko. Kaip ten sakoma? Kokioje šalyje būni – tokios ir kepurę ant galvos užsidedi, o kai grįžti namo – ir vėl gyveni savo rutinoje, savo tradicijose, veiklose. Man niekada negaila, kad baigėsi kelionė. Aš niekada nemetu monetos į jūrą, norėdamas dar sykį į tą vietą sugrįžti. Nusileido lėktuvas Vilniuje ir aš galiu tą patį vakarą eiti į susitikimą, darbą ar renginį – nejaučiu jokio diskomforto.

A. Bružo asmeninio archyvo nuotr.

– Kas kelionėje svarbiausia – nakvynė, maistas, transportas, ekskursijos?

– Man patinka turėti transporto priemonę, kad nevėluočiau ir galėčiau lengvai pasiekti vietas, kurių reikia. Antra pagal svarbą būtų jauki, komfortiška nakvynė. Na, o trečia – skanus maistas: juk tai vienas didžiausių malonumų. Kokį maistą mėgstu kelionėse? Man patinka viskas, kas pagaminta iš jūrų gėrybių. Sevičė, karpačas, jūrų šukutės, aštunkojis, skaniai iškepta žuvis. Galų gale, net tos pačios graikiškos salotos, jei  su gerais pomidorais ir tyru alyvuogių aliejumi, man irgi tiks.

– Jūsų kolega aktorius Juozas Gaižauskas šįmet ėjo jau ketvirtąjį Šv. Jokūbo kelią Ispanijoje. Ar norėtumėte ir jūs pabandyti?

– Gal ir visai įdomu būtų. Nežinau. Tačiau kol kas nesugalvoju, kodėl turėčiau tai daryti. Turbūt tas, kas eina, žino. Aš galiu pabūti su savimi ir eidamas, ir neidamas, ir bėgdamas, ir važiuodamas, ir sėdėdamas, ir užsimerkęs, ir šviečiant saulei, ir lyjant lietui... Visaip. Galbūt mano tikslas ir esminis dalykas šiuo metu – išmokti būti laimingam su tuo, ką turiu dabar, o ne gailėtis to, ko neturiu. Esu pasiekęs daug dalykų, o kai ko dar tik siekiu, bet į visa tai nebežiūriu kaip į būtinybę – veikiau kaip į smagų žaidimą. Man nereikia, kad kiekvieną žaidimą turėčiau laimėti. Mano tikslas – tiesiog būti laimingam kiekvieną akimirką.

V. Jokubausko nuotr.

– Į kokią šalį galėtumėte važiuoti ir važiuoti, nors ir 100-ąjį kartą?

– Nors ir rytoj – į Italiją, Graikiją, kurios yra visa ko lopšys. Be to, šie kraštai ir daug kuo apdovanoti – tiek geografiškai, tiek gamtiškai, tiek architektūriškai. Jau nekalbant, koks be galo skanus gomuriui tenykštis maistas!

– Ar yra šalis, į kurią nenorėtumėte nė kojos kelti?

– Nežinau. Turbūt nėra. Netgi dėl geopolitinių priežasčių. Juk ne šalis sukuria terorą, o teroristai šalyje savo bjauriu elgesiu kuria suirutę,  netvarką. Šalis, mano galva, yra tiesiog Dievo kūrinys, sukurtas mums gyventi ir džiaugtis, o kaip joje mes elgiamės – kiekvieno sąmoningumo reikalas.