– Raudondvario dvaro menų inkubatoriuje vedate edukacines veiklas, kuriose siūlote išbandyti negirdėtą sgrafito techniką. Tai gerai pamiršta senas ar šiuolaikiškas atradimas? Kuo ši keramikos rūšis ypatinga?

– Pastaruoju metu visas pasaulis prikelia seniai atrastus dalykus, o keramika – tūkstantmetes tradicijas turintis amatas. Sgarfito technika – gerai pamiršta sena: tokiu būdu senovės graikai ir etruskai kūrė vazas, XV–XVII a. italai puošė namų fasadus. Sgarfitas – dekoravimo būdas, kuriame naudojama skirtingų spalvų angobas – skystas molis: iš pradžių dirbinys padengiamas viena spalva, paskui – kita, tada raižomas viršutinis sluoksnis ir galiausiai atsiveria kontrastingos apačioje esančio molio spalvos piešinys. Technika labai įdomi, tačiau neįgudusiam žmogui sudėtinga: dirbinį reikia laikyti tvirtai, bet nesuspausti, mat dekoruojamas nedegtas dirbinys gali pakeisti savo formą, įlinkti ir net sulūžti. Todėl užsiėmimuose siūlau išbandyti jau išdegto daikto, vadinamojo biskvito, glazūravimą: skirtingų spalvų nutekėjusi glazūra labai primena meniškus akvarelės liejinius.

– Menas pasižymi terapinėmis savybėmis. Koks keramikos poveikis žmogui?

– Keramika – puikus būdas atsipalaiduoti ir išvalyti protą nuo įkyrių, ramybėje nepaliekančių minčių – tarsi perkrauti smegenis. Ar minkai molį, ar žiedi, ar dekoruoji, turi galvoti apie tai, ką darai konkrečiu metu. Pastaruoju metu žmonės labai išsiblaškę, o keramika padeda ugdyti gebėjimą susikoncentruoti į vieną veiksmą. Tai prilygsta giliai meditacijai. Manau, kad kiekvienas žmogus iš prigimties yra kūrėjas. Užsisėdėję biuruose, įstaigose ir dirbdami monotonišką darbą, dauguma žmonių net nežino savo galimybių – neturi laiko, progos išvaduoti viduje slypintį kūrybinį potencialą. Meno edukacijos dovanoja galimybę geriau pažinti save – atrasti naują talentą, pomėgį, galiausiai – pailsėti, smagiai praleisti laiką su draugais, pabūti kartu visa šeima, o tai dabar – didelė vertybė.

– Yra daug šiuolaikiškų, madingų profesijų, o jūs pasirinkote keramiką?

– Tai tikras atsitiktinumas. Mano šeimoje iki šiol su menais tiesiogiai susijusių žmonių nebuvo. Vaikystėje mėgdavau piešti, ypač komiksus, trumpai lankiau Antano Martinaičio dailės mokyklą, bet niekada net nesvarsčiau galimybės būti menininke. Apsigalvojau gan vėlai, gal dvyliktoje klasėje. Šeimos draugas, Vilniaus dailės akademijos dėstytojas apžiūrėjo mano piešinius ir pasiūlė stoti į Dailės akademiją. Jo mintis užkabino. Pradėjau lankyti parengiamuosius kursus ir ketinau rinktis grafiką – domino iliustravimas bei įvairios grafikos technikos. Deja, kursus pradėjau lankyti vėlai, o tuo metu įstoti į šią specialybę buvo didelis konkursas – šansų turėjau mažai, tad pasirinkau ne tokią populiarią keramikos specialybę. Mano pasirengimo užteko, kad įstočiau pirmu numeriu.

Kol kas dėl savo sprendimo nė karto nesigailėjau: keramika – labai plati sritis, kurioje daug įvairių technikų, būdų, galimybių. Iš pradžių man imponavo lipdymas, vėliau – susižavėjau žiedimu, išbandžiau liejimą į gipsines formas, dabar mėgaujuosi viskuo ir bandau prisijaukinti kitas technikas, mėginu skirtingą molį, naudoju įvairias glazūras.

Atidaryti pečių su išdegtais glazūra dengtais dirbiniais man – didelė šventė: nežinia, koks bus galutinis rezultatas, iš smalsumo spurda širdis. Tiesa, ne visada tai, ką pamatau, džiugina – ne visi dirbiniai išeina tokie, kokių tikėjausi. Jei įmanoma, pataisau, o nepavykusius... ne, niekada jų nedaužau – bandau prisijaukinti. Be to, sakoma, kad skonis ir grožis draugų neturi, tad net ir tie dirbiniai, kurie man nepatinka, laikui bėgant randa savo šeimininką.

– Kokių charakterio savybių reikia šios profesijos atstovui?

– Dirbant su moliu reikia kantrybės. Aš taip pat jos mokausi, mat esu labai nekantri, rezultatą noriu pamatyti kuo greičiau. Pasitaiko, kad skubėdama sugadinu lipdinį.

Keramikos dirbinio kūrimas – ilgas procesas. Pavyzdžiui, lipdant puodelį turi nulipdyti ar nužiesti korpusą, paskui ąselę, sulaukti, kol ąselė ir puodelis sutvirtės, kad galėtum juos sujungti, paskui retušuoti sujungimo vietą, tada tris keturias dienas džiovinti. O kur dar degimas pečiuje prieš ir po glazūravimo?.. Visas puodelio pagaminimo procesas užtrunka mažiausiai savaitę. Aišku, vieno daikto per dieną negamini – iš karto kelias dešimtis. Todėl labai svarbu gerai organizuoti darbo etapus, viską suskubti laiku – molis negali laukti: jei vos per daug sudžius, priklijuota puodelio ąselė atšoks. Negali nieko nei pagreitinti, nei uždelsti. Todėl keramika padeda ugdyti organizacinius gebėjimus, planuoti laiką. Be abejo, reikia didelio kruopštumo: kad darbas atrodytų gražus, pabaigtas, reikia retušuoti, lyginti, dekoruoti.

– Ką labiausia mėgstate kurti, kokie jūsų kūrybos bruožai?

– Nors anksčiau mėgau piešti, žavėjausi grafika, pastaruoju metu man imponuoja darbas su tūriais ir erdvinėmis formomis. Retai kada eskizuoju savo naujus sumanymus – iš karto mėginu lipdyti. Esu labai praktiškas žmogus, todėl pagrindiniai mano kūrybos objektai – indai: lėkštės, puodeliai, vazos, ąsotėliai, muilinės ir kiti buityje naudojami daiktai. Stilius – minimalizmas: aiškios formos, saikingas dekoras, ramios spalvos. Spalvinę gamą inspiruoja gamta: Lietuvos miškai, pelkės, ežerai, ypač ūkanotais rudens rytais. Nors tikslingai gamtos netyrinėju, kai kurios išgyventos akimirkos ar objektai užsifiksuoja atmintyje ir tada atgimsta darbuose. Pavyzdžiui, puodelių serija, kurioje galima įžvelgti horizontą skirtingu paros metu – prieš saulėtekį, po saulėlydžio, ūkanotą dieną, žiemos naktį. Mane įkvepia japonų kūryba, kurioje grubokomis faktūromis meistriškai perteikiamas netobulumo grožis, kartu žaviuosi senoviniais lietuviškoje buityje naudotais indais.

– Meniškais keramikos darbais puošiamas namų interjeras, vis daugiau žmonių renkasi rankomis iš molio gamintus indus. Keramika vėl madinga?

Manau, kad susidomėjimą keramika, ypač naudojama buityje, skatina didėjantis žmonių ekologinis sąmoningumas ir besikeičiantis požiūris į maisto kultūrą.

– Ypač – rankų darbo dirbiniai. Net didelių prekės ženklų keramikos kolekcijose siekiama imituoti rankų darbą: indai specialiai kuriami nelygiai užbaigtais krašteliais, bandoma atkartoti žiedimo žymes, rankomis pieštus raštus. Bet koks tokio stiliaus objektas interjerui suteikia autentiškumo, jaukumo, šilumos. Tiesa, pramoninės gamybos nesulyginsi su menininko dirbtuvėle, kurioje autorius kiekvieną dirbinį išglosto ir pakrauna geros energijos. Tokie darbai ypatingi ne tik savo emocija, jie – vienetiniai: kuriant rankomis sunku padaryti antrą identišką daiktą.

Vis dažniau šiuolaikiniuose interjeruose atsiranda mažosios plastikos objektų, individualiam interjerui kurtų pano, su kambarinių augalų mada ateina ir originalių, meniškų vazonų poreikis. Akcentuojamas natūralumas: madinga terakotos – degto molio – spalva, dirbiniai dažnai paliekami neglazūruoti, kad atsiskleistų jų šiurkšti ar glotni faktūra. Manau, kad susidomėjimą keramika, ypač naudojama buityje, skatina didėjantis žmonių ekologinis sąmoningumas ir besikeičiantis požiūris į maisto kultūrą. Ne viename pasaulinės gastronominės mados tendencijas puoselėjančiame Lietuvos restorane maistas pateikiamas būtent šiai erdvei sukurtuose keraminiuose induose. Dabar žmonėms svarbu ne tik tai, kokį maistą valgo, bet ir kaip jį jiems patiekia.

– Kokie keraminiai indai tinka maistui? Kaip juos prižiūrėti?

– Svarbiausia, kad indas būtų glazūruotas tinkama glazūra: joje neturi būti švino, arseno, stibio ir kitų sveikatai pavojingų medžiagų. Glazūra turi būti atspari rūgštims, kad ilgesniam laikui inde palikus rūgštų maistą ar gėrimą ji nepradėtų irti.

Pirkdami indus visada pasidomėkite, kaip tinkamai juos prižiūrėti. Įprastai, jei keramikos dirbinys kokybiškas, galite plauti net ir indaplovėje. Jei jis dekoruotas auksu ar turi atsikišusių plonų puošybos elementų, geriau plauti rankomis: indaplovėje auksas greičiau nusidėvės, o plonos detalės gali nuskilti. Aš taip pat naudoju keraminius indus: vienus įsigijau iš kolegų keramikų, kitus pasigaminau pati. Svajoju susikurti indų komplektą su skirtingų dydžių lėkštėmis, bet vis atsiranda svarbesnių darbų...

– Ar keramika – vienintelė jūsų aistra?

– Jei nebūčiau tapusi keramike, matyt, kepčiau pyragus. Labiausiai patinka gaminti tuos, kurių tešlą reikia minkyti – galbūt, todėl, kad ji primena molį, kurį įgudau kasdien minkyti ir šis darbas manęs nė kiek nevargina. Kepu ne tik saldžius kruasanus, pyragėlius ir pyragus – ant mūsų šeimos stalo dažnai garuoja sotus pyragas su daržovių, grybų, varškės ar kitokiu įdaru. Priklausomai nuo jo, kepiniams ruošiu skirtingas tešlas: sluoksniuotą, trapią, puikiai išeina mielinė tešla. Šeima labiausiai mėgsta prancūzišką atvirą trapios tešlos pyragą tartą, kurio įdarui užpilti kartais naudoju klasikinį kiaušinių ir grietinės plakinį, kartais į kiaušinius įmaišau grietinėlės sūrio ir tarkuoto kietojo sūrio. Tokie kepiniai – nuostabus patiekalas ant pietų ar vakarienės stalo: skanūs, sotūs, maistingi, be to, suteikia progą į valias eksperimentuoti, taip pat taupo laiką, o jo man nuolat stinga. Maisto gaminimas – dar viena mano aistra: juk tai – taip pat kūryba. Patinka skirtingų šalių virtuvės patiekalai, domina originalūs receptai, tačiau retai kada jų laikausi – pakoreguoju pagal savo skonį, turimus produktus. Mieliausia man eksperimentuoti, improvizuoti. Pagrindinis kūrybinio įkvėpimo objektas – daržovės, iš jų dažniausiai gaminu jau minėtus pyragus, įvairias salotas. Man svarbu, kad maistas būtų ne tik skanus, sveikas, bet ir patrauklus akiai.

Trapios tešlos obuolių pyragas

Tešlai:

300 g kvietinių miltų (galima naudoti 250 g įprastų ir 50 g viso grūdo),

180 g šalto sviesto,

šaukštelis cukraus,

kiaušinis,

žiupsnelis druskos.

Įdarui:

5 vidutinio dydžio obuoliai,

1 šaukštas cukraus,

2 šaukšteliai kukurūzų krakmolo,

20 g sviesto,

prieskoniai: cinamonas, muskatas, kardamonas.

Tešlai į miltus suberkite druską, cukrų, sudėkite nedideliais gabaliukais supjaustytą sviestą ir viską sutrinkite tarp pirštų iki smulkių trupinėlių. Įmuškite kiaušinį ir suminkykite tešlą į kamuoliuką. Jį padalykite į dvi nelygias dalis. Didesnę dalį plonai iškočiokite ir išklokite kepimo popieriumi išklotą formą. Ant tešlos suberkite kubeliais pjaustytus obuolius. Puodelyje sumaišykite cukrų, krakmolą bei prieskonius ir mišiniu pabarstykite obuolius. Ant viršaus uždėkite mažus sviesto gabalėlius. Iškočiokite likusią tešlos dalį ir ją užklokite ant pyrago viršaus. Tešlos kraštelius užspauskite, pyrago viršuje peiliu padarykite aštuonis įpjovimus. Kepkite apie 55 min. iki 170 °C temperatūros įkaitintoje orkaitėje. Pyragas skaniausias atvėsęs. Vietoje obuolių labai tinka slyvos arba vyšnios, tik reikia pakoreguoti cukraus ir krakmolo kiekį.

Greipfrutų, granatų ir avokadų salotos su lašiša

Salotoms:

½ didelio raudonojo greipfruto,

½ granato,

1 avokadas,

2 saujos gražgarsčių,

2 saujos špinatų,

8 vyšniniai pomidorai,

12 žalių arba kalamata alyvuogių,

½ mėlynojo svogūno,

70 g šaltai rūkytos lašišos.

Užpilui:

alyvuogių aliejaus,

balzaminio acto.

Nuplaukite ir gerai nusausinkite gražgarstes ir špinatus. Greipfrutą nulupkite ir nuimkite odeles, minkštimą susmulkinkite. Perpjovę išimkite avokado kauliuką, išskobkite šaukštu minkštimą ir supjaustykite riekelėmis. Svogūną supjaustykite plonais pusžiedžiais, pomidorus perpjaukite pusiau. Visus produktus sumaišykite ir sudėkite į lėkštes. Įdėkite lašišos gabaliukus bei alyvuoges, pabarstykite granatų sėklomis. Patiekalą pagardinkite alyvuogių aliejumi ir balzaminiu actu. Patiekite su juodos duonos riekelėmis, užtepę varškės sūrio ir pabarstę skrudintomis moliūgų sėklomis.