Ne visada materija namą paverčia svajonių būstu. "Todėl, kad jis neskatina bendruomeniškumo", – pabrėžia vienas garsiausių Japonijos architektų Rikenas Yamamoto.

Ruošdamasi interviu su architektu mąsčiau, kaip išpešti iš jo praktinių patarimų vilniečiams, norintiems paįvairinti savo gyvenamąją aplinką. Rytų šalies architektas – tai tas asmuo, kuris gali pateikti egzotiškų pavyzdžių, netikėtų sprendimų, mestelėti vieną kitą originalią idėją, kaip paprastą namą paversti patogiu, jaukiu ir išskirtiniu būstu, neinvestuojant daugiau lėšų.

Po pirmų klausimų apėmė jausmas, kad su architektu kalbame apie skirtingus dalykus. Tiesiog ne tokių atsakymų galima buvo tikėtis iš moderniosios architektūros atstovo. Pokalbio pabaigoje kilo mintis, kad anaip tol jis ne architektas modernistas, o moderniosios architektūros filosofas, ieškantis ne tik idėjų, kaip tobulinti pastatą, bet ir rakto, kaip įveikti šiuolaikinės žmonijos problemas.

– Įvertinkite Vilniaus miesto architektūrą: kokius skirtumus įžvelgiate, lygindamas Vilniaus veidą su kitų šalių sostinėmis? Kokių matote trūkumų, pranašumų?

– Vilnius, kaip ir dauguma sostinių, yra modernus miestas su daugybe šiuolaikinių pastatų. Jūsų sostinė, kaip ir dauguma kitų miestų, susiduria su tomis pačiomis problemomis.

Šiandien pasilypėjau ant kalvos, nepamenu jos pavadinimo, ir pamačiau dangoraižius. Jie supa jūsų senus mažaaukščius pastatus. Negerai. Dangoraižių aukštis – didžiulė bėda. Jie nedera prie senosios architektūros. Žvelgdamas nuo kalvos regėjau daug nuostabių bažnyčių, senųjų bokštų, bet akį rėžė dangoraižiai.

Suprantu statytojų argumentus, kad žemė brangi, kad viename sklype norisi pastatyti kiek įmanoma daugiau naudingo ploto, kurį būtų galima parduoti. Tačiau šis spendimas nėra pats teisingiausias. Labai daug tenka investuoti į pamatų stiprinimą, nes būtent jie užtikrina dangoraižio stabilumą.

Turime paklausti savęs, ar visada verta statyti dangoraižius, norint įrengti daug aukštų, daug butų. Siūlyčiau statyti mažesnį, bet platesnį statinį, pavyzdžiui, laiptuotos piramidės formos. Toks statinys neužgožia tradicinės mažaaukštės miesto architektūros, tačiau reikia mažiau lėšų sutvirtinti tokio pastato pamatams, o naudingo ploto – tiek pat, kiek ir dangoraižyje.

– Jūs esate atstovas moderniosios architektūros, pats kuriate ir gilinatės į šiuolaikinės architektūros problemas, ieškote netradicinių, bet ir gyventojams patrauklių sprendimų. Gal galėtumėte atskleisti, kokia modernaus statinio sėkmės formulė?

– Modernioji architektūra pradėjo plisti nuo XX a. pradžios, po Pirmojo pasalinio karo. Tai lėmė gyvenimo kokybės pokyčiai. Žmonių gyvenimo būdas keitėsi: viena šeima – vienas namas. Anksčiau viename name gyveno giminė, paskui staiga atsirado poreikis turėti atskirą kampą. Ėmė dygti daugiaaukščiai pastatai, kurių atskiruose butuose apsigyveno vieno dviejų asmenų šeimos. Bute nebeliko vietos tėvams, seneliams.

Dabar XXI a. pradžia. Keičiasi laikai ir mes iš naujo turėtume įvertinti savo vertybes, pasirinktą gyvenimo stilių, pasiryžti keisti jo ydas. Pirmiausia būtina atkurti bendruomeniškumo tradiciją. Tai – visa ko pagrindas.

Kadaise buvo tokia sistema. Ir iki šiol dalis jūsų miestelių, ypač kaimų, tokią dar yra išlaikę. Tai nereiškia, kad būtina grįžti šimtmečiu ir daugiau atgal. Bendruomeniškumą galima kurti moderniai.

– Galite pateikti pavyzdžių, kaip gyvenamasis pastatas gali paskatinti gyventojus burtis į bendruomenes?

– Pavyzdžiui, visada galvoju, kaip sukurti ne pastatą, o mažą miestą. Greta namų turi būti erdvės visiems: ir jaunoms šeimoms, ir pagyvenusiems žmonėms. Šį tikslą pasiekti labai paprasta: tos erdvės turi traukti gyventojus, skatinti juos burtis, bendrauti. Šią funkciją atlieka prekybos centrai, erdvės vaikams, senjorams. Jeigu jos visos būtų po vienu stogu arba greta viena kitos, turėtume mažą miestą, kuriame būtų gera gyventi visiems. Juk žmogui labai svarbu komunikuoti, kad jis nesijaustų vienišas.

Tačiau kiekvienas statinys turi būti pritaikytas ir konkrečiai šaliai, atitikti jos kultūrą. Kalbu ne tik apie pastato formą, bet ir statybines bei dekoro medžiagas. Jos turėtų būti artimos tam kraštui, pabrėžti jo savastį. Be abejo, statinys privalo būti pritaikytas ir to krašto klimato sąlygoms.

Renginių ciklas

Pirmą liepos savaitę Vilniuje vyko Lietuvos ir Japonijos architektūros renginys "Rytai-Rytai II". Per jį lietuviams naujausias Japonijos architektūros tendencijas ir puoselėjamas tradicijas pristatė devyni garsūs Japonijos architektai, viešėję sostinėje.

Renginių ciklas atidarytas birželio 30-ąją. Pirmąją dieną atidaryta paroda "Japonijos architektūros naujoji banga 2009". Vilniečiai tądien buvo kviečiami pasiklausyti ir delegacijos vadovo architekto Rikeno Yamamoto paskaitos.

Parodoje "Japonijos architektūros naujoji banga 2009" buvo galima susipažinti su jaunų, bet jau pasaulinį pripažinimą pelniusių Japonijos architektų Sh.Endo, T.Nishizawos, H.Sambuichi, M.Chibos, T.Tezukos naujausiais darbais.

Lietuvos ir Japonijos architektūros renginys "Rytai-Rytai" mūsų šalyje vyksta antrą kartą. Pirmasis renginys prieš septynerius metus vyko Kaune. Tuomet laikinojoje sostinėje viešėjo prestižinės Prickerio premijos laureatas architektas F.Maki.

Trečias renginys planuojamas 2011 m. Tokijuje (Japonija). Jis bus organizuojamas per Tarptautinį architektų sąjungos kongresą. Tuomet japonams bus pristatoma Lietuvos architektūra.