Tapyba žmonių dvasią kelianti S. Juškevičiūtė: menu reikia dalytis

Simonai Juškevičiūtei tinka daug apibūdinimų: menininkė, tapytoja, dailės pedagogė, dailės stovyklų rengėja, subtiliojo pasaulio ženklų stebėtoja, sapnų aiškintoja. Apie visa tai ir daugiau – pokalbis su dailininke. O jei susidomėjote jos darbais – iki balandžio 20-osios užsukite į Maironio lietuvių literatūros muziejų ir savo akimis išvyskite, apie ką jie kalba.

– Jungtinėje jūsų ir Vidmanto Gudelio parodoje, dedikuotoje tautos dainiui Maironiui, išvysime 20 jūsų aliejinės tapybos darbų, sukurtų nuo 2009 iki 2024 metų. Juos vienija pavadinimas „Sugrįžusi Mūza“. Ar jūsų mūza iš tiesų kurį laiką buvo išskridusi?

– Žmogaus gyvenimas banguoja. Man teko išgyventi visokių etapų, bet rankų nenuleidau, kabinausi į gyvenimą, tapyba man padėjo.

Kaip, pasitelkdama dailės terapiją, aš padedu išlaisvėti kitoms moterims, išpiešti savo sielos žaizdas, taip tapyba padėjo ir man pačiai. Dvylika metų vedžiau dailės mokymus senjorams Trečiojo amžiaus universitete Kaune, buvau Dailės fakulteto dekanė, tad mano pedagoginė patirtis iš tiesų nemaža. Suskaičiavau, kad per tuos metus įvyko 1 152 tapybos pamokos. Jų užteko suprasti, ką tapymas daro su žmogaus sąmone, pasąmone, su jo psichika.

Kai išsispaudžiu ant paletės dažų (baltos spalvos pas mane kilogramais!), puikiai žinau, kad nutapius paveikslą mano vidinė būsena pagerės, normalizuosis. Tapydama aš susigrąžinu harmoniją, stabilumą, susitvarkau savo aurą.

– Žiūrint į jūsų darbus atrodo, kad juos tapė labai švelni, moteriška, trapi, subtilius gyvenimo niuansus jaučianti asmenybė. O ką apie save sako pati autorė? Jei reikėtų nupiešti savo autoportretą?

– Laumžirgiai, drugeliai, gėlės, žibintai – tai jau praeitis. Dabar, manau, mano autoportretas būtų be jokių simbolių, be kažkokių papildomų detalių. Tiesiog nurimusi moteris šviesių spalvų kolorite.

Žinia: S. Juškevičiūtės dažų paletėje nėra tamsių spalvų. Šiandieniniam pasauliui ji linki kuo daugiau šviesos ir nusiraminimo per kūrybą. / S. Juškevičiūtės asmeninio archyvo nuotr.

– Auginate puspenktų metų sūnelį Arną. Kaip jus paveikė motinystė?

– Tapybos braižo tikrai ne (šypsosi), užtai pasaulio suvokimą – visiškai. Šiuo metu Arnas darželyje, antraip taip ramiai nepakalbėtume. Beje, tą darželį nuostabiai ištapė kita menininkė. Labai seniai ir aš esu ragavusi sienų tapybos – piešiau varliukų abėcėlę pagal to paties pavadinimo Igno Bukšnio knygutę, kurią ir iliustravau.

Gimus sūnui, širdyje atsirado tokie gyliai, jis mane nuskraidino iki tokių Visatos gelmių! Vaikas – nereali dovana moteriai. Buvo laikas, kai motinystė man tarsi neegzistavo. Kai draugės apie tai kalbėdavo, aš sakydavau: nėra kada, kuriu! Bet kai pati tapau motina, supratau, kad augant vaikui motinos širdyje vyksta didžiuliai virsmai.

– Gyvenate nuostabioje Kauno rajono vietoje – Kulautuvoje, tarp šimtamečių pušų. Kiek gamtos poezija veikia jūsų jautrų kūrybos pasaulį?

– Manau, labai veikia. Nors šiandien galėčiau kurti bet kur – per ilgą laiką išmokau susikurti harmoningą aplinką. Bet iki to reikėjo užaugti. Jei idėja stipresnė už mane – galiu ją išreikšti, nors aplinkui vyrautų didžiausias chaosas.

Pirmoji mano tapybos studija buvo Kaune. Jaučiau, kad miestas mane blaško ir sąmoningai ieškojau pabėgimo į gamtą – norėjau palengvinti kūrybos sąlygas. Nes kai daug valandų tapai – mirksti terpentino garuose, dažuose – tos pušys tau tarsi padeda. Kaip ir tas genys, tuksenantis kieme ant šakos.

– Jūsų tapyboje nemažas vaidmuo tenka simboliams, sapnams, potyriams, ateinantiems iš subtiliojo pasaulio…

– Ši sritis mane lydi visą gyvenimą ir tolydžio stiprėja. Mano nuojauta, pamatymai, pajautimai labai dažnai pasiteisina. Kartas nuo karto aš regiu vaizdinius, kuriuos dažnai patvirtina sapnai. Tarkim, savo namuose Kulautuvoje esu nutapiusi medį. Pasidariusi jo eskizą susapnavau sapną, kad tas medis bus tarsi mano apsauga – gyvenu labai sename, dar 1931 m. statytame name. Taip ir yra. Nes aš tuo tikiu.

Mistiški: Simonos tapyba persmelkta simbolių, sapnų regėjimų, patirčių, aplankančių ją iš subtiliojo pasaulio erdvių. / S. Juškevičiūtės asmeninio archyvo nuotr.

– Pasirodo, esate dar ir mistikė?

– Nežinau, ar tai mistika. Tikiu, kad šalia materijos egzistuoja ir subtilusis pasaulis, kurio vibracijų dažnis kur kas aukštesnis nei Žemės ir jos gyventojų.

Neseniai dariau remontą, bet savo tapytą medį palikau, nors tikrai nesu prisirišusi nei prie daiktų, nei prie savo paveikslų. Esu dėkinga menui dar ir už tai, kad jis mane išmokė neprisirišti prie savo darbų.

O pradžioje būdavo labai sunku atiduoti… Atrodydavo, tiek valandų prie jų praleista, visa širdis, visa siela sudėta – kaip čia dabar imsi ir parduosi. Paskui supratau, kad pats gyvenimas mane to moko: neprisirišti, nes materialiame pasaulyje viskas trapu ir laikina.

– Išmokote savo menu dalytis?

– Kažkada svajojau užsidaryti viena studijoje ir tapyti. Pabandžiau – nepavyko (juokiasi). Šiandien suprantu, kad kito kelio nėra – tik dalytis. Daug mano paveikslų puošia Kulautuvos reabilitacijos ligoninės sienas. Žmonės jais gėrisi, prie jų fotografuojasi, dėkoja. Gera. Todėl ateityje svajoju ir toliau dirbti su žmonėmis, kurie per tapybą nori pajusti dvasinę atgaivą. Tarnystė, dalijimasis – tokį matau tolesnį savo gyvenimo kelią.

Kai apgaubi žmogų kūryba, harmonija, grožiu, kitaip sakant, aukštesnėmis vibracijomis, ima vykti neįtikėtini dalykai, prasideda gijimas.

Pamenu, kaip viena moteris, pamačiusi, kad į namus nešuosi naują drobę, paprašė leisti jai su vyru stebėti tapymo procesą. Sako, mes labai ramiai sėdėsim kamputyje ir netrukdysim. Suprantu ją. Nes ten, kur menininkas kuria, erdvė tampa sakrali. Tikiu, kad aplinkoje, kurioje tu atveri visą širdį, visą sielą, kurioje tu kuri, turėdamas pačias gražiausias intencijas, iš tiesų vyksta sakralūs dalykai.

Sykį viena mama paliko pas mane studijoje savo dukrą su negalia, ir mergaitė visą dieną galėjo stebėti, kaip aš tapau. Ji sėdėjo kaip pelytė po šluota, tad kartais net pamiršdavau, kad ji ten yra. O kitą dieną mergaitė man paskambino, nes norėjo papasakoti, ką jautė, kai aš tapiau. Jos emocijos buvo labai stiprios.

Tokį netiesioginį dalyvavimą tapymo procese aš pavadinčiau savotiška terapija, nors tikrai nesu jokia terapeutė, nebaigiau jokių specialių mokslų. Tačiau kai apgaubi žmogų kūryba, harmonija, grožiu, kitaip sakant, aukštesnėmis vibracijomis, ima vykti neįtikėtini dalykai, prasideda gijimas.

Deja, šiandien daug kam harmoningas, šviesą skleidžiantis menas atrodo per nuobodus. Žmogus, skaitydamas knygą, atėjęs į spektaklį ar koncertą, nori sukrėtimo, katarsio, aštrių emocijų.

Mane žavi tapytojai, kurių darbai alsuoja harmonija. Aš pati, prasidėjus karui Ukrainoje, labai asmeniškai jį išgyvenau. Mane užvaldė baimė. Visai neseniai sukūriau darbą, kurio nusprendžiau nerodyti viešojoje erdvėje. Nes jis buvo tarsi asmeninė karo baimės transformacija. Anksčiau raudona man buvo aistros spalva, tuo tarpu karas ją pavertė krauju… Tačiau užteko nutapyti minėtą paveikslą ir mano vidus tarsi išlaisvėjo, aš susitvarkiau su savo baime, bet nežinau, ar tas paveikslas nepaveiktų kito žmogaus. Todėl nusprendžiau su juo atsisveikinti.

S. Juškevičiūtės asmeninio archyvo nuotr.

– Ar galite sėstis prie drobės suirzusi, blogos nuotaikos? Arba sūneliui susirgus? Juk tai vėlgi – žemos vibracijos, žema energetika?

– Manau, kad per du tapymo dešimtmečius jau įgijau praktikos. Kai gaunu užsakymą ir spaudžia laikas, galiu visiškai atsiriboti nuo pašalinių minčių ar nuotaikų. Šiandien, jei ant paletės išsispaudžiu dažų, tvirtai žinau – noriu kurti. Todėl niekas manęs neišblaškys.

Rami muzika, smilkalai… Tas dvi, tris valandas aš susikoncentruoju ir tapau, bet tai jau įdirbis. Aliejine tapyba užsiimu daugiau nei dvidešimt metų. Esu baigusi Kauno dailės gimnaziją, Šiaulių pedagoginiame institute apsigynusi dailės ir technologijų mokytojos bakalauro diplomą.

Pirmaisiais metais, vos pradėjusi tapyti, per savaitę sukurdavau iki dvidešimt paveikslų. Buvau be galo alkana kūrybos ir labai produktyvi. Ta gausa liejosi iš vidaus, iš pačios vidinės mano esaties. Kaip vienas dėstytojas draugiškai pasijuokė: „Tu, Simona, kaip koks kokybiškas fabrikas“. Šiandien lygiai tas pats: jei jau atsisėdu prie drobės, tai ir darau.

– Ar paroda jums – tam tikras atskaitos taškas, nuo kurio menininką ima vilioti nauji kūrybos toliai?

– Atėjo laikas, kai pati nelabai veržiuosi į parodas. Jei pakviečia – ačiū. Jei ne – man tos puikybės karūnos nebereikia. Žinau, kas esu ir kur einu. Svarbiau, kad žmonės, kurie žiūrės į mano darbus, širdy kažką pajustų. Jei pagaunu žmogaus žvilgsnį ir pamatau, kad jis suprato – tai ir yra didžiausia laimė! O surengti kuo daugiau parodų, gauti kuo daugiau diplomų ar prisimatuoti kuo daugiau ego karūnų – manęs tai nedomina.

– Jūs labai daug kalbate apie subtilųjį pasaulį, egzistuojantį šalia materialaus, kurį dauguma žmonių tiesiog neigia.

– Manau, kad tą kitą pasaulį žmogus pradeda suvokti, pajausti su metais ir tik tuomet, kai jo siela ieško šviesos. Jei žmogus domėsis tik materija, augs jo ego, o gyvenimą jis matys vien per pinigų prizmę. Toks žmogus lips per kitų galvas, negalvodamas apie pasekmes, ir, svarbiausia, – jis netarnaus kitiems.

S. Juškevičiūtės asmeninio archyvo nuotr.

– „Šviesa žemėje“, „Šviesos angelai“, „Šviesos vartai atidaryti“ – tiek daug šviesos vien jūsų paveikslų pavadinimuose. Kaip pavyksta gyventi šviesoje, kai šiandieninis gyvenimas turi tiek daug tamsių spalvų?

– Galbūt širdis ir siela nori taip gyventi, taip matyti aplinką. Ir dar – ta šviesa dalytis. Per tapybą, išraišką, spalvas.

Ar turiu tamsių spalvų savo paletėje? Turbūt ne. Tiesa, buvo tas raudonai juodas paveikslas, kuriame aš ištapiau karo baimę. Visos tamsios spalvos, kurias tuomet rinkausi labai intuityviai, suėjo į tos baimės transformaciją, ir nieko – nei baimės, nei tamsių spalvų paletėje nebeliko.

Nebent grįžčiau prie grafikos, prie juodai balto meno. Mano draugas, medžio drožėjas, net rėmų būsimiems grafikos darbams yra pridrožęs. Laukia, kol tuo užsiimsiu. Bet kol kas netraukia. Esu atidi vidiniams impulsams, o jie šiandien diktuoja ką kita.

– Ką atsakytumėt piktaliežuviams, kurie sakytų, kad jūsų darbai perdėm saldūs, o juk gyvenimas dualus: jame yra ir šilto, ir šalto…

– Ką jiems atsakyčiau? Žmonės, sustokite – aplinkui ir taip užtenka skausmo, karų. Negalima dauginti blogio, baimės, žemų vibracijų energijos, propaguoti amoralių dalykų. Jei visu tuo mes dar apkrausime kultūrą, meną, netrukus turėsime ir atitinkamas pasekmes.

Šiandieniniam pasauliui be galo trūksta maldos, nusiraminimo, šviesos, kūrybos. Juk visi žinome posakį – kur šviesa, ten tamsa pasitraukia! Paskutinis mano darbas vadinasi „Šviesa žemėje“, jį tapiau džiaugdamasi, kad dar yra žemėje šviesių žmonių, kuriems ne vis vien, kokia ji bus ateityje. Beje, šį darbą lydėjo ir labai įdomus sapnas, kuriame aš dairiausi ir ieškojau bendraminčių šviesuolių.

– Kaip jums pavyksta atsiminti savo sapnus?

– Atsimenu ne visus, bet jei labai noriu – Visata padeda. Dažnai, jei manęs neapleidžia koks nors klausimas, sapne ieškau atsakymo. Tik reikia nebijoti klausti prieš užmiegant.

Ir blogų sapnų nereikia bijoti. Buvo laikas, kai mane kasnakt lydėjo labai baisūs sapnai. Niekaip negalėjau suprasti, kas manęs laukia. Pasirodo, pasąmonė įspėjo, kad mirus vaiko tėvui aš pasiruoščiau praeiti erškėčių vartus. Bet tos nemalonios patirtys irgi reikalingos: jos augina žmogaus sielą. Todėl siūlau neišsigąsti net pačių baisiausių sapnų. Manau, juos siunčia pasąmonė, kad žmogus stabtelėtų ir susimąstytų.

S. Juškevičiūtės asmeninio archyvo nuotr.

– Mes vis apie tapybą, apie darbus, o jei pakalbėtume apie jūsų laisvalaikį?

– Labai mėgstu su sūneliu vaikštinėti po Kulautuvos pušyną. Taip pat labai patinka kelionės. Stengiuosi bent kartą per metus kur nors išvykti. Juk kiekviena šalis – vis kita energetika. Tuomet grįžti su naujomis idėjomis, nauju polėkiu kurti. Labiausiai domina kraštai, kur graži gamta. Bet nebūtinai. Apsilankius Paryžiuje, Orsay muziejuje, mano siela visą savaitę dar sklandė virš jo.

– Kur save matote po dešimties metų?

– Kad jau išmokau dalytis, noriu tęsti tą dalijimosi savo menu kelionę. Rengti plenerus, vasaros stovyklas moterims, kurioms iš tiesų to reikia – nėščioms, patyrusioms netektis ar tiesiog norinčioms geriau pažinti save.

Noriu mokyti tapyti jaunąją kartą, dalytis pačios atrastais dalykais. Paaugliai, vaikai mane labai mėgsta (gal ne veltui turiu pedagoginį išsilavinimą). Didžiausia bausmė jiems, kai mamos sako: „Neisi pas Simoną į studiją!“

Noriu dalytis savo meilės vibracijomis su tais, kam jų labiausiai reikia – taip pat ir su vaikais, turinčiais negalią. Noriu skleisti kūrybiškumo ugdymo metodiką, kuri gydo giluminius aspektus, paliesdama pasąmonę, sapnus. Man norisi padėti žmogui per tapybą. Geresnio žmogaus pažinimo būdo nei tapyba šioje žemėje kol kas nežinau.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Galerijos

Daugiau straipsnių