Kai S. Bačinskaitė buvo jau abiturientė, jos kūryba publikuota studentų ateitininkų leidinyje „Ateitis“. Poetė eilėraščius pasirašė Neries slapyvardžiu. 1924 m., įstojusi į tuometį Lietuvos universitetą (dab. Vytauto Didžiojo) studijuoti lietuvių literatūros ir vokiečių kalbos, poetė pradėjo jau minėtoje „Ateityje“ bendradarbiauti, o 1927 m. išleido pirmąjį savo poezijos rinkinį „Ankstį rytą“, apie kurį jos buvęs dėstytojas, rašytojas Vincas Mykolaitis-Putinas savo recenzijoje rašė, kad S. Nėries poezija – daina (Mykolaitis, V. Knygos ir žurnalai. Židinys, 1927 m., Nr. 4, p. 330).

Iš tiesų, dėl savo melodingumo poetės eilėraščiai vėliau virto kai kurių mums gerai žinomų dainų tekstais. Taigi, koks buvo tas pirmasis 23 metų studentės, būsimosios Valstybinės premijos laureatės, eilėraščių rinkinys?

Rinkinį „Anksti rytą“ sudaro 37 eilėraščiai, suskirstyti į šešis skyrius: „Anksti rytą“, „Vakaro smuikas“, „Geltonos vėliavos“, „Sidabrinė vienuma“, „Žemė dega“, „Be ašarų“. Atrinkti eilėraščius ir suskirstyti juos į skyrius ir parinkti skyrių pavadinimus padėjo poetės studijų laikų draugė Jadvyga Laurinavičiūtė. Rinkinį nuspręsta pavadinti „Anksti rytą“ ir jį pradėti kaip tik neseniai parašytu to paties pavadinimo eilėraščiu (Alekna, V. Salomėjos Nėries gyvenimo ir kūrybos metraštis. T. 1. Vilnius: Vaga, 1995, p. 182). Redaktorius Pranas Stiklius savo knygoje „Mano rudens derlius“ prisiminė, kaip gimė S. Nėries pirmojo eilėraščių rinkinio viršelio dizainas:

– O kaip bus su viršeliu? – paklausiau. – Ar duosite menininko nupieštą, ar reikės čia mums iš spaustuvės ženklų surinkti?

Poetė išėmė iš savo rankinuko dvilinkai sulenktą popieriaus lapelį ir ištiesė man:

– Štai, čia aš pati padariau tokį projektėlį. Pagal jį gal būtų galima ką nors panašiai ir pas jus... – ištarė nedrąsiai ir nuraudusi lyg aušrinė, nutilo.

Apžiūrėjęs jos brėžinėlį, ėmiausi darbo.

Poetė atsidėjusi sekė mano darbą, kol pabaigiau ir rankiniu presu padariau atspaudą. Ji buvo patenkinta ir džiaugėsi, kad viskas išėjo pagal jos pačios sukurtą projektą.

Apžiūrinėdama atspaudą, poetė kreipėsi į mane:

– Ar nebūtų geriau, jeigu tai būtų spausdinama ne juoda, o mėlyna spalva?

Aš pasiūliau žodžius ANKSTI RYTĄ spausdinti raudonomis raidėmis. Poetė nudžiugo ir net rankomis suplojo:

– Gerai sakote! Mėlynos linijos – tai bus ankstyvo ryto dangus, o raudonos raidės – tai užtekanti saulutė! (Stiklius, P. Mano rudens derlius. Vilnius: Vaga, 1971, p. 178–179)

Rinkinyje vyrauja jaunystės, ilgesio temos, mylimojo laukimo motyvas, kai kurių eilėraščių nuotaika liūdna, melancholiška. Rinkinį sudaro 1925–1927 m. rašyti eilėraščiai. Tuo metu S. Bačinskaitė buvo beviltiškai įsimylėjusi savo kurso draugą Joną Grinių, kuris apie tą meilę nieko nežinojo. Poetė savo jausmus išliedavo dienoraščio lapuose ir poezijoje.

Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo nuotr.

Užgimęs stipraus susižavėjimo jausmas, meilės poreikis tapo S. Nėries kūrybos šaltiniu. Poetė dažniausiai eilėraščius rašydavo studenčių mergaičių bendrabutyje, kuriame gyveno, palaukusi, kol visos kambario draugės nueis miegoti, ir ji galės niekam nematant rašyti. S. Nėries ir B. Bučo namų-muziejaus miegamajame eksponuojama staltiesė, kurią poetė atsivežė iš savo tėvų namų į bendrabutį ir prie ta staltiese uždengto stalo parašė pirmąjį savo eilėraščių rinkinį „Anksti rytą“.

Apie pirmąjį S. Nėries eilėraščių rinkinį pranešė tuometė spauda, kurioje pasirodė ir knygos recenzijų. Pirmąją parašė rašytojas, literatūros kritikas Viktoras Jocaitis laikraštyje „Lietuva“ 1927 m. kovo 9 d., Nr. 54. Jis įvertina jaunosios poetės amžių ir supranta, kad negali iš jos reikalauti tiek, kiek iš brandžių poetų.

Autorius pripažįsta, kad rinkinio „Anksti rytą“ eilėraščiai dėl savaime suprantamų priežasčių nėra labai gilūs: „S. Neris savo knygelę „Anksti rytą“ yra sudariusi iš darbelių, kurie ją žymi kaip „sau žmogų“; dvasinė jos, visai jaunutės, įtalpa nėra nei plati, nei gili, tokia yra ir jos eilėraščių knygutė“. Vėliau apibendrina: „[...] visa eilėraščių knygutė daro įspūdžio „lengvo pasiilgimo“ kažko, kurs vietomis suprantamas, bet naivus, vietomis su kritišku maištingumu išreikštas, o knygelę užvožus paskutiniame puslapy atrodo „mylėtas paveju“ ir „išgaravęs kaip rūkas“ ir konstatuoja, kad jei poetė ir turi potencialą rašyti, jai reikia dar „daug daug pastangų padėti“ (Jocaitis, V. Spaudiniai. Lietuva, 1927 m. kovo 9 d., Nr. 54, p. 4–5).

Poetė dažniausiai eilėraščius rašydavo studenčių mergaičių bendrabutyje, kuriame gyveno, palaukusi, kol visos kambario draugės nueis miegoti, ir ji galės niekam nematant rašyti.

1927 m. kovo 22 d. laikraštyje „Lietuvos žinios“ trumpai pristatoma pasirodžiusi S. Nėries knyga ir prognozuojama, kad „[...] jei Neris nepabijos skristi su „pavasario vėju“ ir „ilgaisiais sparnais žvaigždynus apjuosti“, gal ir ras „auksu parašytą savo vardą“ (Beatus Vir. Bibliografija. Lietuvos žinios, 1927 m. kovo 22 d., Nr. 65, p. 3). Pijus Kirvelaitis, kaip ir jau minėtas V. Jocaitis, pripažįsta, kad iš pirmojo poezijos rinkinio nėra ko ypatingo laukti, nes retas menininkas savo debiutu pasirodo genijus esąs. Paprastai poetų pirmieji eilėraščių rinkiniai tėra bandymai ir savojo balso ieškojimai. Visgi P. Kirvelaitis randa S. Nėries lyrikai būdingų bruožų: „Žmogų ji težino, ne žmoniją. Ir tą jos žmogų nekankina „amžinieji, prakeikti“ klausimai. Tuo Neris griežtai skiriasi nuo jauniausiųjų. Nesmerkia ji nieko, neteisina, nemokina. [...] Svarbiausia Neries lyrikos savybė – moteriškumas. Jis matyt ne tiktai iš kasų, rūbų šilkinių, karolių ir t. t. [...] Neries jėga – lėtas, tylus, subtiliai nedrąsus sentimentališkumas. Simboliais nedrąsiai pasiskųst, tik leisti suprast, kad skaudu ar liūdna, slepiantis pasisakyt – geriausiai jai sekasi“ (Kirvelaitis, P. Knyga ir menas. Ateitis, 1927 m., Nr. 3, p. 285–286).

Jaunystė: S. Nėris savo pirmojo eilėraščių rinkinio „Anksti rytą“ išleidimo metu 1927 m. / Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo nuotr.

F. Alijošius S. Nėries eilėraščių rinkinį „Anksti rytą“ pavadino pavasariška poezija. Recenzentas taip pat pastebėjo, kad knygos autorė turi talentą, bet dar reikia surasti savąjį kalbėjimą: „Nėra abejonės: kai pati Salomėja Neris įgaus, atvirai pasakius, daugiau vidaus turinio ir vidaus patyrimo, ir jos eilėraščiai nukryps teigiamuoju keliu“ (Alijošius, F. Pavasariška poezija. Lietuvis, 1927 m. balandžio 2 d., Nr. 73, p. 2).

Poetės pirmąjį eilėraščių rinkinį recenzavo ir kunigas, filosofas, literatūros kritikas Adomas Jakštas (Aleksandras Dambrauskas). Jis atkreipė dėmesį į S. Nėries eilėraščių skambesį, melodingumą: „Visi jie skambūs, harmoningi, žavi savo ritmais ir rimais, tiesiog prašos dainuojami. Bus žiopliai mūsų kompozitoriai, jei neieškos čia temų savo muzikaliems kūriniams“ (Jakštas, A. Salomėja Neris. Anksti rytą. Lietuvis, 1927 m. balandžio 7 d., Nr. 77, p. 4). Recenzentas taip pat pabrėžė S. Nėries potencialą ir viltį, kad ateityje poetė savo kūriniuose pažers „dar daugiau tikrosios poezijos perlų“. Taigi S. Nėries pirmasis rinkinys „Anksti rytą“ buvo įvertintas kaip potencialą turinčios poetės debiutas, žadantis rašančiosios tobulėjimą.

Rinkinį „Anksti rytą“ vertino ir rašytojas, dramaturgas Juozas Grušas. S. Nėries ir B. Bučo namų-muziejaus rinkiniuose saugomas knygos egzempliorius, kuriame rašytojas ranka beveik prie kiekvieno eilėraščio įrašė pastabas ir savo vertinimus. Kai kurie kūriniai buvo negailestingai kritikuojami. Pavyzdžiui, prie eilėraščio „Jaunystė“ paskutinio posmo eilutės „Skambėk rugiagėlių rasa“ Juozas Grušas prirašęs: „Kaip rasa skamba“. Eilėraščio „Vienuma“ metaforą „alkanais sparnais“ rašytojas įvertino kaip nevykusią. Prie rinkinio skyrelio „Geltonos vėliavos“ J. Grušas įrašęs: „Blogas skyrius“. To skyriaus eilėraščiai, be abejo, įvertinti kaip „blogi“. Eilėraštis „Rudenio dienos“, rašytojo manymu, pats blogiausias, todėl parašoma pastaba: „Kam tokį dėti“.

Tokios kritikos strėlės skriejo ir į viešumą. Viename meno draugijos „Šatrija“ pobūvyje J. Grušas atvirai kritikavo rinkinį „Anksti rytą“ ir tai pravirkdė jauną itin jautrios sielos poetę. Visgi, kaip matyti iš parašytų pastabų, rašytojas rinkinyje „Anksti rytą“ radęs ir gerų eilėraščių, ir gražių metaforų. Įdomu, kad prie jam skirto eilėraščio „Elgeta“ pastabų nėra, tik keletas pabraukimų. Eilėraštį „Elgeta“ S. Nėris parašė J. Grušui, kuris 1926 m. savo meile persekiojo poetę.

Įvertintas: ketvirtasis S. Nėries eilėraščių rinkinys „Diemedžiu žydėsiu“ (1938 m.), už kurį poetė gavo Valstybinę literatūros premiją. / Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo nuotr.

S. Nėries gyvenimo metraštininkas Viktoras Alekna pateikia tokį poetės studijų laikų draugės Onutės Gaigalaitės atsiminimą apie J. Grušą. „Kartą, Grušui atėjus, mes visos iš kambario – į virtuvę. Po kiek laiko grįžome, manydamos, kad jis išėjo, o jis atsigulė į Kastytės lovą ir apsimetė miegąs... Mes pradėjom barti jį, kam jis atsigulęs į Kastytės lovą, kam ne į Saliutės. O Saliute tik: „Juozuti, išeik!..“ Tokia „Elgetos“ preliudija. Tą naktį parašė, o rytojaus dieną man paskaitė, ko niekad nedarydavo. Vėliau, pamačiusios Grušą, mes ir sakydavome: „Saliute, elgeta ateina!...“ (Alekna, V. Salomėjos Nėries gyvenimo ir kūrybos metraštis. T. 1. Vilnius: Vaga, 1995, p. 187).

Laikas netrukus parodė, kad rinkinys „Anksti rytą“ – talentingos, daug žadančios lyrikės debiutas. Su metais įgydama vis daugiau gyvenimo išminties ir, panaudojusi savo talentą, S. Nėris rašė vis geresnius eilėraščius. Už ketvirtąjį poezijos rinkinį „Diemedžiu žydėsiu“ S. Nėriai 1939 m. buvo paskirta Valstybinė literatūros premija, rodanti poetės pasiektą eilėraščio formos ir turinio tobulumą.

Kritika: pirmąjį poetės eilėraščių rinkinį „Anksti rytą“ vertino ir rašytojas, dramaturgas Juozas Grušas. / Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo nuotr.

Iš viso S. Nėris išleido šešis poezijos rinkinius, parašė daugiau kaip 600 eilėraščių ir poemų. Savo kūriniais įsiamžino lietuvių poezijos lauke ir dar pirmajame eilėraščių rinkinyje išpranašavo savo likimą:

Anksti rytą baltos laumės

Laimę lėmė man jaunai –

Ir išbūrė ir nulėmė

Jauna būti amžinai.

Saulė žeria anksti rytą

Daug auksinių valandų.

Rytą auksu parašytą

Savo vardą aš randu.

(Iš eilėraščio „Anksti rytą“)

S. Nėris nuo kepenų vėžio mirė nesulaukusi senatvės – šį pasaulį paliko būdama 40 metų amžiaus. Viename knygos „Anksti rytą“ egzemplioriuje, kurį tikriausiai poetė kažkam ketino padovanoti, lape prieš titulinį jos ranka įrašyta:

Tu lauki pavasario.

Sapnuojasi pavasaris ir meilė.

Ir tu laiminga tuo sapnu.

Sapnuojas tolimos auksinės dienos.

Galinga deganti jaunystė tave lydi.

Šiandie Pelenų dieną –

Kažkas sakė, kad visi mes

virsime į dulkes.

Na, pažiūrėsim...

Kaunas 1927.III.1

Ypač pranašiškas paskutinis posmas. Poetė tarsi jautė, kad jos kūryba nemirtinga – ji bus skaitoma, dainuojama, perduodama iš kartos į kartą net ir tada, kai S. Bačinskaitės nebebus, nes amžiams į lietuvių literatūros istoriją įsirašė S. Nėris.

Literatūra ir šaltiniai

Alekna, V. Salomėjos Nėries gyvenimo ir kūrybos metraštis. T. 1. Vilnius: Vaga, 1995.

Alijošius, F. Pavasariška poezija. Lietuvis, 1927 m. balandžio 2 d., Nr. 73, p. 2. Prieiga internete: https://www.epaveldas.lt/preview?id=LNB00AD245E-1927-Bal.2

Beatus Vir. Bibliografija. Lietuvos žinios, 1927 m. kovo 22 d., Nr. 65, p. 3. Prieiga internete: https://www.epaveldas.lt/preview?id=C1B0003192409-1927-Kovo22

Jakštas, A. Salomėja Neris. Anksti rytą. Lietuvis, 1927 m. balandžio 7 d., Nr. 77, p. 4. Prieiga internete: https://www.epaveldas.lt/preview?id=LNB00AD245E-1927-Bal.7

Jocaitis, V. Spaudiniai. Lietuva, 1927 m. kovo 9 d., Nr. 54, p. 4–5. Prieiga internete: https://www.epaveldas.lt/preview?id=LNB00AD2076-1927-Kovo9

Kirvelaitis, P. Knyga ir menas. Ateitis, 1927 m., Nr. 3, p. 285–286. Prieiga internete: https://www.epaveldas.lt/preview?id=C1BC10000029618-1927-Nr.3

Mykolaitis, V. Knygos ir žurnalai. Židinys, 1927 m., Nr. 4, p. 330–332. Prieiga internete: https://www.epaveldas.lt/preview?id=LNB1E859F4F-1927-T.5_Nr.4

Neris, S. Anksti rytą. Kaunas: Ateitis, 1927.

Stiklius, P. Mano rudens derlius. Vilnius: Vaga, 1971.