„Mirė šiąnakt“, – penktadienį BNS sakė ji.

L. Abarius gimė 1929 metais Zarasų apskrityje, baigęs Antazavės progimnaziją, 1948–1953 metais Vilniaus J. Tallat-Kelpšos muzikos mokykloje mokėsi solinio dainavimo ir choro dirigavimo.

Mokydamasis jis dainavo ir skudučiavo Lietuvos valstybiniame dainų ir šokių liaudies ansamblyje, 1953–1958 metais choro dirigavimo studijas tęsė Lietuvos valstybinėje konservatorijoje. Studijuodamas vadovavo Pavilnio kultūros namų chorui, buvo Vilniaus medicinos darbuotojų dainų ir šokių ansamblio chormeisteris.

L. Abarius daug metų dėstė Lietuvos muzikos akademijoje, 1988–1995 metais buvo Choro dirigavimo katedros vedėjas.

Nuo 1960 metų jis buvo Lietuvos dainų švenčių vyriausiasis dirigentas, 1963–1981 metais vadovavo Lietuvos radijo ir televizijos mišriam chorui.

L. Abarius yra išleidęs giesmių ir mišių, romansų rinktines, sukūrė dokumentinę apybraižą, yra parašęs mišių, kantatą, poemų.

1967 metais L. Abarius pripažintas LTSR nusipelnusiu meno veikėju, 1995 metais jam skirtas Gedimino 3 laipsnio ordinas, 2016 metais – Vyriausybės kultūros ir meno premija.

Šalies vadovai reiškia užuojautą

Šalies vadovai penktadienį reiškia užuojautą dėl dirigento ir kompozitoriaus Liongino Abariaus mirties.

Prezidentas Gitanas Nausėda teigė, kad netekome išskirtinio Lietuvos muziko, ryškaus chorinės kultūros kūrėjo, Dainų švenčių tradicijos tęsėjo ir puoselėtojo.

„Lionginas Abarius – viena esminių figūrų, kūrusių Lietuvos chorinės kultūros fenomeną, svariai prisidėjusių prie Lietuvos muzikos kultūros savitumo išsaugojimo net ir okupacijos, ideologinės priespaudos metais. Su meile ir dėkingumu prisimenu tą Dainų šventę, kai ir man teko dainuoti diriguojant maestro L. Abariui. Tai, ką L. Abarius sukūrė, išsaugojo ir įskiepijo, lieka neįkainojamu turtu vis naujoms Lietuvos kartoms“, – sakė šalies vadovas.

Jis perdavė užuojautą L. Abariaus šeimai, artimiesiems, mokiniams, visai muzikų ir kultūros bendruomenei, taip pat visiems, pažinojusiems šią neeilinę ir šviesią asmenybę.

Užuojautą reiškia ir premjerė Ingrida Šimonytė.

„Lietuvos muzikų bendruomenė ir visa šalies kultūra neteko garsaus chorinės muzikos puoselėtojo, kompozitoriaus, kuris daugel metų skleidė ne tik pasaulietinę kūrybą, bet ypač didelį dėmesį skyrė ir religinei muzikai“, – teigė Vyriausybės vadovė.

„Anapilin iškeliavo talentingas pedagogas, išugdęs didelį būrį choro dirigentų, garbingai tęsiančių mokytojo darbus. Dėl Liongino Abariaus mirties reiškiu nuoširdžią užuojautą artimiesiems, visiems, kuriems teko laimė pajusti šios iškilios asmenybės talento jėgą“, – pridūrė ji.

Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen teigia, kad kompozitoriaus kūrybą ir pedagoginę veiklą lydėjo meilė.

„Lionginas Abarius ir Lietuvos dainų šventės buvo neišskiriamas legendinis duetas, džiuginęs ištisas choristų ir muzikos mėgėjų kartas. Kitaip ir būti negalėjo, nes, pasak kompozitoriaus, didžiausia jo gyvenimo paslaptis – meilė žmogui ir muzikai, ypač dainai. Ši meilė giliai įsirėžė į jo kūrybą ir pedagoginę veiklą. Dėl L. Abariaus mirties nuoširdžiai užjaučiu šeimą, artimuosius, mokinius ir muzikos bendruomenę“, – užuojautoje sakė V. Čmilytė-Nielsen.

1995 m. L. Abarius buvo apdovanotas Gedimino ordino Komandoro kryžiumi, o 2016 m. įteikta Lietuvos Respublikos Vyriausybės kultūros ir meno premija.

Buvęs Lietuvos dainų švenčių vyriausiasis dirigentas, kompozitorius L. Abarius mirė penktadienį Vilniuje eidamas 93-iuosius metus.

L. Abarių prisimena mokiniai ir kolegos: netekome savotiško chorvedžių tėvo

Mirus choro dirigentui, kompozitoriui Lionginui Abariui, Lietuva neteko savotiško chorvedžių tėvo, doro žmogaus, tikro inteligento, sako jo mokiniai ir kolegos.

„Lietuva neteko ideologo – taip šabloniškai sakant, bet iš tikrųjų neteko savotiško chorvedžių tėvo, kuris buvo lyg geroji dvasia visuose chorvedžių, Dainų švenčių sambūriuose“, – BNS teigė dirigentas Modestas Pitrėnas.

„Ir apskritai, ant jo laikėsi ir religinės muzikos atlikimo tradicijos pamatas, ir profesionaliosios chorinės kultūros siekiai tapti žinomesne“, – pridūrė jis.

Lietuvos nacionaliniam simfoniniam orkestrui vadovaujantis ir Sankt Galeno (Šveicarija) teatro vyriausiasis dirigentas prieš porą dešimtmečių mokėsi L. Abariaus vadovaujamoje klasėje Lietuvos muzikos akademijoje.

„Tie prisiminimai tokie ryškūs, lyg tai būtų vakar, nors ir praėjo nuo to laiko kone 30 metų, kai aš pirmą kartą maestro sutikau, susipažinau ir vėliau teko garbė pas jį studijuoti, mokytis“, – prisiminė muzikas.

Jo teigimu, L. Abarių pažįsta visi, kurie susiję su chorine kultūra.

„Tai yra žmogus, kuris man buvo svarbus ne vien profesine prasme, bet ir kaip asmenybei. Man tai buvo kelrodė žvaigždė, kuri brėžė man labai konkrečius horizontus, kaip aš turėčiau politiškai save traktuoti, kas yra lietuvybė, tautiškumas, religija, koks žmogaus požiūris į kitą žmogų“, – kalbėjo M. Pitrėnas.

„Tie paprasti, atrodo – kaimiški dalykai, jam buvo labai svarbūs, labai artimi“, – pridūrė jis.

Jis taip pat pasakojo L. Abarių prisimenantis dar iš vaikystės, kurią leido tėvų gimtinėje Antazavėje, Zarasų rajone. Iš ten kilęs ir L. Abarius.

„Antazavės bažnyčią puikiai prisimenu, tai buvo tos Baltušio parduotos vasaros, kurias leisdavau ten. Ten kartas nuo karto sutikdavau ir mūsų mylimą L. Abarių, kuris ten kartais atvykdavo pavargonuoti“, – sakė dirigentas.

Jis tvirtino, kad neformalūs santykiai su L. Abariumi jam buvo svarbūs „žmogiškame kelyje“, o kūrybiniame tai – „neįkainojamos patirtys“.

„Tokių žmonių reta“

Berniukų choro „Ąžuoliukas“ vadovas Vytautas Miškinis BNS teigė, kad L. Abarius buvo be proto doras ir mandagus žmogus – tikras inteligentas, kokių reta.

„Lietuva neteko labai gero muzikanto, labai doro žmogaus. Turbūt nebuvo nė vieno žmogaus, kurį jis įžeistų arba kuriam neatsilieptų prašant, arba kuriam jis nerodytų dėmesio, jis visada mielai bendraudavo. Jis buvo toks seno sukirpimo inteligento pavyzdys“, – pasakojo muzikas.

„Jeigu su moterimi pasisveikina, būtinai ranką pabučiuoja, būtinai pasako komplimentą – tokių žmonių reta. Mes sakydavome, kad jis lyg seno sukirpimo inteligentas“, – pridūrė jis.

Jis pasakojo dirbęs kartu su L. Abariumi Lietuvos muzikos akademijoje, palaikęs šiltus santykius.

Dirigentas taip pat pabrėžė Dainų švenčių metu skambėjusios „Lietuva brangi“ interpretaciją.

„Publika laukdavo, kada išeidavo jis į sceną su savo nepakartojamu mostu. Jis turėjo unikalią dirigavimo techniką, kuri priversdavo susimąstyti ir būti dėmesingu“, – pasakojo V. Miškinis.

Jis pabrėžė, kad L. Abariaus rankraščius reikėtų išleisti, kadangi jie vertingi muzikine prasme.

„Tai neįkainojama patirtis“, – tvirtino „Ąžuoliuko“ vadovas“.