Tęsiama tradicija

Organizuoti šį plenerą pradėjo kaunietis tapytojas Alfonsas Vilpišauskas. Jo dėka renginys svariai prisidėjo prie Prienų apskrities kultūrinio tapatumo kūrimo, o Šilavotas tapo gerai žinomas tarp menininkų bendruomenės narių.

Plenero organizavimo tradiciją kartu su Šilavoto interdisciplininiu centru tęsia tapytojas Petras Lincevičius, kuris praplėtė plenero koncepciją, ir renginys tapo ne tik menininkų kūrybos ir jos pristatymo, bet ir naujų idėjų generavimo erdve.

27-asis Šilavoto Davatkyne, Prienų krašto muziejaus padalinyje, vykęs pleneras ir su juo susijusios kūrybinės edukacijos, skirtos vietos bendruomenės nariams, sukvietė tapybos, keramikos, fotografijos, tarpdisciplininio meno kūrėjus. Reflektuodami A.Vilpišausko kūrybinį palikimą ir Šilavoto aplinką jie apmąstė plenero, kaip laikino menininkų sambūrio, sampratą ir užimamą vietą šiandieniame Lietuvos meno kontekste.

Nors plenero pavadinime nėra dedikacijos konkrečiam dailininkui, anot P.Lincevičiaus, jo pavadinimas asocijuojamas su tapytoju A.Vilpišausku, kuris būrė čia atvykstančių menininkų bendruomenę.

Šių metų plenero tema – „Lengvai“. Daug prasmių turinti tema radosi menininkams diskutuojant apie kūrinio sukūrimą.

„Pleneras yra laikinas kūrėjų susibūrimas, tačiau per jo gyvavimo metus susikūrė bendruomenė, kurios narių tarpusavio bendravimas neapsiriboja tik dešimčia plenero dienų, – esame bičiuliai, kolegos ir už jo ribų, – sako menininkas ir pabrėžia: – Per septyniolika plenero gyvavimo metų susiformavo ir tam tikros tradicijos. – Viena jų – plenero temos rinkimas, kuris organizuojamas susirinkus visiems dalyviams. Aptariame siūlomas temas, diskutuojame ir išrenkame vieną.“

Svarus lengvumas

Šių metų plenero tema – „Lengvai“. Daug prasmių turinti tema radosi menininkams diskutuojant apie kūrinio sukūrimą. „Tai tarsi nuoroda į pavykusio kūrinio sukūrimo proceso specifiką. Lengvumo galima įžvelgti ir plenero metu sukurtuose darbuose“, – sako P.Lincevičius.

Ne vienam plenere dalyvaujančiam kūrėjui Šilavotas įsimena kaip gamtiškai, istoriškai ir kultūriškai turtinga vieta. Dalį jų jis traukia sugrįžti. Tarp šių metų dalyvių būta ir tokių, kurie plenere – jau septynioliktą kartą. Fotomenininkui Remigijui Treigiui dalyvauti plenere – tai grįžti į gimtąsias vietas, kuriose gera ir būti, ir kurti. Šilavote, kuris priima menininkus svetingai, inspiruoja ir sužadina naujų idėjų, lengvumas kurti ateina natūraliai.

Tapytojos Akvilės Poškutės paveiksluose jis atsiskleidžia per kūrybos motyvą – žemės ir dangaus susijungimo liniją. Žinoma, galima ją vadinti paprastai – horizontu, tačiau tapytojos kūriniuose horizonto fiziškumas pranyksta, jis tampa skirtingų – žemės ir dangaus – plotmių jungtimi.

Lengvumas, įgavęs spalvą, įsilieja į tapytojos Aušros Andziulytės kūrinius. Darbuose vyraujantys pilki atspalviai ir faktūros papildomi lengvais ryškesnių spalvų potėpiais, suteikiančiais vaizdais pasakojamai istorijai netikėtumo. Lengvumas transformuojasi į gestus tarpdisciplininio meno kūrėjo Eimučio Markūno kūriniuose. Gestais menininkas kuria abstrakčius vaizdinius – chaosą, kuriame tveriasi kūrybinė energija, lipdanti darbuose įžiūrimų realybės formų užuomazgų.

Tapytojo P.Lincevičiaus kūriniuose lengvumas visada buvo, yra ir bus paprastose kūrėjo pasirenkamų motyvų formose, jautrių spalvų ir atspalvių dermėje.

Remigijus Treigys. / Organizatorių nuotr.

Fotomenininkas Remigijus Treigys, ne pirmus metus plenere eksperimentuojantis su fotopopieriumi, ryškalais ir šviesa, lengvai panaikina ribą tarp fotografijos ir tapybos. Dėmės, tamsūs plotai, anot P.Lincevičiaus, R.Treigio darbuose yra atlikti ranka, gestiškai, bet su fotopriemonėmis ant fotopopieriaus. Tad galutinis rezultatas tampa labai įdomus, kadangi tai nebe fotografija, tačiau ir ne tapyba – kūriniai turi fotografijos toninį gylį ir tapybinę ekspresiją.

Keramikė Monika Gedrimaitė lengvumui suteikia tūrį. Jos kurti objektai yra lakoniškų formų, supančią aplinką atkartojančių spalvų, todėl įsilieja į ją ir tampa jos dalimi.

Nuo lengvumo kiek atsitraukia tapytojas Romanas Togobickis. Realybės motyvus papildydamas vaizdiniais iš fantazijų, menininkas sukuria tik paveiksle egzistuojantį konstruktą – įdomų ir (į)traukiantį.

Tapytoja Samanta Augutė-Togobickaja realybės motyvus skaido į smulkias detales, su kuriomis žaidžia kūriniuose, dėliodama naujas formas, kurios kartais turi atpažįstamų realybės bruožų, o kartais – visiškai iš jos išlaisvina ir tampa kažkuo nauju, žaismingu, netikėtu.

Menininkų sukurti darbai tradiciškai eksponuoti atviroje Šilavoto Davatkyno muziejaus erdvėje. Įrengtą instaliatyvią, estetišką kūrinių ekspoziciją papildė plenero metu surengtose kūrybinėse aliejinės tapybos dirbtuvėse, skirtose vietos gyventojams, sukurtos kompozicijos, skirtingos pasirinktais motyvais, raiškos stiliais, tačiau jungiamos kūrybinio polėkio.

Plenero dalyviai

Aušra Andziulytė (tapyba), Samanta Augutė-Togobickaja (tapyba), Monika Gedrimaitė (keramika), Eimutis Markūnas (tarpdisciplininis menas), Petras Lincevičius (tapyba), Akvilė Poškutė (tapyba), Romanas Togobickis (tapyba), Remigijus Treigys (fotografija).