- Kauno.diena.lt inf.
- Teksto dydis:
- Spausdinti
Fotografai visuomet stengiasi užfiksuoti tai, kas trapiausia. Kaimas nenyksta, bet jis tikrai keičiasi, sako fotografai Artūras Morozovas ir Tadas Kazakevičius. Jau kelerius metus jie kuria projektą „Sekma diena“, kuriame – Lietuvos bažnytkaimių gyventojai, užfiksuoti sekmadienio rytą po Mišių.
Naujas senas formatas
Anot menininkų, „Sekma diena“ – savotiškas orumo sugrąžinimas regionų temai. Fotografijas iš šio ciklo iki pat spalio 31 d. galima išvysti Fotografijos ir medijų meno festivalio IPMA parodoje „Gyvenimo istorija“.
„Nykstančio kaimo vaizdus fiksuojame nuo pat savo, kaip fotografų, kelio pradžios. „Sekma diena“ leido susitikti žmogų, kai to padaryti galimybės nebuvo, – pandemijos laikotarpiu, – pasakoja T. Kazakevičius. – Keliavome per Lietuvos kaimus ir po Mišių fotografuodavome pasipuošusius jų gyventojus. Pagalvojome, kodėl neišbandžius senoviško formato, kuris, ko gero, egzistavo tiek, kiek ir pati fotografija. Anksčiau būdavo ateljė, keliaujantys fotografai – tapome kažkuo panašūs, tik moderniame amžiuje.“
A. Morozovas prisipažįsta, kad kurdamas šį projektą išgyveno tikrą fotografų svajonę, kai susipakavęs techniką, pasiruošęs maisto, porai ar kelioms dienoms išvažiuoji į ekspediciją, nuotykį, turi galimybę pasikalbėti ir susitikti. Į panašias ekspedicijas važiuodavę ir abu fotomenininkus įkvepiantys vyresnės kartos kūrėjai – Antanas Sutkus, Aleksandras Macijauskas, Romualdas Požerskis, kurių darbuose atskleidžiamas jautrumas žmogui, dėmesys jo gyvenimui, buičiai.
Nuoširdumo koreliacija
„Sekma diena“ leido suprasti trapumą – kiek nedaug belikę senbuvių, gyvybingų kaimo bendruomenių“, – sako A. Morozovas.
Nors daug žmonių po Mišių skuba namo, yra ir tokių, kuriuos užburia fotografavimo akimirkos. Kartu su fotomenininkais važinėjęs rašytojas Sigitas Parulskis yra pastebėjęs, kad žmonėms archetipiškai ir įdomiai atrodo kamera, stovinti ant kojų, fotografas, užsidengęs užuolaidėle.
„Kuo mažesnis kaimelis, tuo labiau žmonės linkę pasilikti, pasipasakoti, pasikviesti į svečius. Ir atvirkščiai – kuo miestas didesnis, tuo akivaizdžiau jaučiamas susvetimėjimas“, – sako T. Kazakevičius.
Mažame miestelyje žmonės jaučiasi šeimininkai, galintys daugiau papasakoti apie istoriją. „Projekto metu suvokiau, kad fotografija yra labai nutolusi nuo žmogaus. Pamatęs fotografą žmogus sutrinka, neretai įtaria klastą, stebisi: „Kuo gi aš galiu būti įdomus?“ Galbūt tai neigiamas žurnalistų įdirbis. Tačiau man kiekviena kelionė yra pažintis, fantastiškas išgyvenimas“, – prisipažino A. Morozovas.
Ne keisti, o fiksuoti
Dokumentinė fotografija neretai skleidžia socialinę, politinę žinutę. Ar patiems fotomenininkams svarbu, kad jų darbai darytų įtaką, pokyčių?
„Fotografai visuomet stengiasi užfiksuoti tai, kas trapiausia, kas kinta. Kaimas nenyksta, jis keičiasi, – sako A. Morozovas. – Matydamas žmones, kurie pasipuošę keliauja į bažnyčią, negali nefotografuoti – jų veiduose, veiksmuose, kalboje matai daug dramos, gyvenimo patirties, o tai traukia. Pradėję fotografuoti šį projektą, atvėrėme daug platesnį Lietuvos regionų portretą.“
„Sekma diena“ leido suprasti trapumą – kiek nedaug belikę senbuvių, gyvybingų kaimo bendruomenių.
T. Kazakevičius sako, kad žvelgdamas į užmiestį jis nesiekia populiarinti tokį gyvenimo būdą, kaimą. Tiesiog norįs kalbėti apie kasdienybės ir paprastumo grožį, paprastus dalykus – darbą, ramybę, neskubėjimą. „Šiuo projektu bandau įamžinti žmogaus veido tipažą, kuris, mano nuomone, antropologiniame žmogaus matyme egzistuoja vis mažiau, yra rečiau sutinkamas kasdienybėje, o ypač miesto gatvėse. Nors čia nėra siužetinės linijos, į tai žvelgiu kaip į gyvenimo įrašą, man svarbi tekstūra, akys, paveikumas“, – sakė fotomenininkas.
„Šiandien visas gyvenimas traukiasi į Vilniaus centrą, todėl paribiai plečiasi, kinta. Norisi žiūrovui parodyti kaime gyvenantį žmogų, bendruomenes, kurias sutinkame. Mūsų visuomenė gana suaižėjusi, tačiau žiūrėdamas į kito žmogaus portretą niekuomet nepavadinsi jo įžeidžiu epitetu – greičiausiai, jausi empatiją, susitapatinsi. Jaučiu šį poveikį iš parodų lankytojų, tad „Sekma diena“ – savotiškas orumo sugrąžinimas regionų temai", – konstatuoja A. Morozovas.
NAUJAUSI KOMENTARAI
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
-
Lietuvos radijo 100-mečiui – speciali programa
Seimui dar 2021-ųjų pavasarį paskelbus 2026-uosius Lietuvos radijo metais, Kultūros ministerija parengė minėjimo programą ir siūlo ją tvirtinti Vyriausybei. Taip būtų paminėtas Lietuvos radijo šimtmetis. ...
-
Minint M. K. Sarbievijaus ir Baroko literatūros metus, siūloma rengti ekskursijas, parodas
Kitąmet minint poeto, pamokslininko Motiejaus Kazimiero Sarbievijaus ir Baroko literatūros metus, vyks ekskursijos, koncertai ir parodos. ...
-
Mokslininkai įminė 80 metų senumo mįslę: nustatė senojo Nidos švyturio vietą
Baigiantis Švyturių metams Neringoje ir Klaipėdoje bei minint senojo Nidos švyturio įžiebimo 150 metų sukaktį, Vilniaus Gedimino technikos universiteto („Vilnius tech“) mokslininkai nustatė tikslią senojo švyturio viet...
-
Eglučių kiemelio konkurse – 45 dalyviai
Į gruodį vyksiantį Kalėdų eglučių kiemelio konkursą užsiregistravo net 45 klaipėdiečių organizacijos. Lapkričio 20-oji buvo paskutinė registracijos diena, tačiau dar devynių dalyvių sulaukta kitą dieną, terminui jau oficialiai pasibaigus. ...
-
Jaunieji muzikos lyderiai išpildys svajonę groti su orkestru2
„Užlipusi ant scenos pasimėgausiu akimirka, kurios taip ilgai laukiau“, – sako keturiolikmetė pianistė Kotryna Janavičiūtė. Su kitais aštuoniais jaunaisiais muzikantais ji pasirodys Kauno valstybinės filharmonijos scenoje. Kart...
-
Į amžinojo poilsio vietą išlydimas A. Kulikauskas1
Penktadienį amžinojo poilsio išlydėtas muzikantas ir kompozitorius Andrius Kulikauskas. ...
-
V. Kernagio sūnus apie A. Kulikauską: jam visada galėjai paskambinti, jis turėdavo atsakymus2
Lapkričio 17-ąją maestro Andriui Kulikauskui scenos uždanga nusileido paskutinį kartą. Kompozitorius užgeso po sunkios ligos. ...
-
Susirinkti tapatybę iš gyvenimo skeveldrų
„Nuo rytojaus pasikeisiu, būtinai pasikeisiu“, – sako Herojus (akt. Dainius Svobonas). Panašiai suformuluota frazė girdėta daugybę kartų, manau, daugelio ir pačių pasakyta, įvairiausiomis gyvenimo aplinkybėmis, siekiant nustat...
-
Mitologinėse ganyklose: V. K. Slavinsko atminimui
Gaivinu atmintyje ne taip seniai įvykusį apsilankymą menininko Viliaus Ksavero Slavinsko (1943–2023) namuose. Senojo Kauno dvasią tebesaugančioje vietoje – Žaliakalnyje, prie pat Ąžuolyno. Namuose, kuriuos galima vadinti galerija dėl juose...
-
Prof. K. Sabolius: man rūpi vaizduotė, kuri ieško buvimo kartu galimybių
Vilniaus universiteto (VU) Filosofijos fakulteto profesorius Kristupas Sabolis, visuomenėje žinomas ir kaip rašytojas, vertėjas bei kino scenaristas, yra išleidęs ne vieną knyga jį dominančia vaizduotės ir kūrybingumo tema. Kitą savait...