- Giedrė Ivanova, žurnalas „370“
- Teksto dydis:
- Spausdinti
-
Režisierius J. Mikulėnas: mūza turi surasti tave dirbantį
-
Režisierius J. Mikulėnas: mūza turi surasti tave dirbantį
-
Režisierius J. Mikulėnas: mūza turi surasti tave dirbantį
-
Režisierius J. Mikulėnas: mūza turi surasti tave dirbantį
-
Režisierius J. Mikulėnas: mūza turi surasti tave dirbantį
-
Režisierius J. Mikulėnas: mūza turi surasti tave dirbantį
-
Režisierius J. Mikulėnas: mūza turi surasti tave dirbantį
-
Režisierius J. Mikulėnas: mūza turi surasti tave dirbantį
-
Režisierius J. Mikulėnas: mūza turi surasti tave dirbantį
-
Režisierius J. Mikulėnas: mūza turi surasti tave dirbantį
-
Režisierius J. Mikulėnas: mūza turi surasti tave dirbantį
Juozapas Mikulėnas – ryškių, tamsių spalvų režisierius. Preciziškas, kūrybingas, drąsus, ambicingas ir, kaip pats sako, arba daro gerai, arba nedaro visai. Aistrą kinui ir automobilių sportui Juozapas susiejo dar sėdėdamas mokyklos suole – 11-oje klasėje įkūrė audiovizualinės kūrybos įmonę „Focus Divisions“, kuriai sėkmingai vadovauja iki šiol. Apie režisieriaus kasdienybę ir fokusus – šis mūsų pokalbis.
– Labas, Juozapai! Kaip tavo vasara? Ar pavyksta pailsėti, atsipūsti, ar, priešingai, šiuo metu ne tik už lango, bet ir tau pats darbų įkarštis?
– Tikriausiai, kaip ir daugeliui mano industrijos žmonių, vasara – didžiausias darbymetis. Žinoma, ir žiemą darbų netrūksta, bet šiomis dienomis vis kartoju sau: ateis žiema, pailsėsiu kur nors, kur dar bus vasara… Tikiuosi, pavyks.
– Dirbi ir už kadro, ir jame – ne tik režisuoji, kuri scenarijus, tačiau esi ir aktorius, modelis. Kurioje ekrano pusėje labiau patinka dirbti?
– Būti aktoriumi ar modeliu, palyginti su režisieriaus ir prodiuserio pareigomis, paprasčiau – kur kas mažiau atsakomybės. Telieka įsijausti į vaidmenį ir skirti savo jėgas scenarijui įgyvendinti. Būti aktoriumi man – savotiškos trumpos atostogos nuo kitų pareigų. Tačiau negaliu išskirti kurios nors srities – kiekviena man labai svarbi, viena kitą papildo, iš jų ir susideda gyvenimas. Pabuvus aktoriaus vaidmenyje man lengviau dirbti su kitais aktoriais kaip režisieriui: geriau suprantu, su kokiais iššūkiais jie susiduria, kaip tuos iššūkius efektyviau kartu įveikti, kaip tikslingiau bendrauti siekiant to, ko reikia kamerai, ir pan.
Ž. Strakšio nuotr.
– Iš kur semiesi įkvėpimo ir ką darai, kai (jei) užstringi? Gal žinai kokių efektyvių metodų, paslapčių pajudėti iš vietos, užsikurti?
– Pats efektyviausias metodas atstrigti, mano nuomone, yra pats paprasčiausias – tiesiog pradėti daryti. Pirmosios minutės gali būti nepaprastai sunkios, tačiau kuo toliau, tuo lengviau. Įkvėpimo mūza egzistuoja, bet ji turi surasti tave dirbantį.
– Dirbdamas prie įvairių projektų vadovauji didelei kūrybinei komandai. Kaip tau patinka ir sekasi šis vaidmuo?
– Iš tiesų šiemet sueina dešimt metų, kai užsiimu šia veikla. Ar sekasi gerai, priklauso nuo perspektyvos. Būna visokių minčių, normalu kartais abejoti, viską pasverti. Regis, mūsų smegenys užprogramuotos visada norėti ir siekti daugiau. Pajutęs, kad nesu patenkintas, prisimenu save ir komandą prieš pusmetį, metus, penkerius metus ar pan. ir tada logiškai susidėlioju, kad viskas juda į gera, progresuojame. Jei prieš penkerius metus būčiau žinojęs, su kokiais žmonėmis ir prie kokių projektų teks dirbti šiandien, be abejo, nudžiugčiau. Todėl išvada – sekasi labai gerai.
Pabuvus aktoriaus vaidmenyje man lengviau dirbti su kitais aktoriais kaip režisieriui: geriau suprantu, su kokiais iššūkiais jie susiduria (...)
– Kokiais kriterijais remiesi formuodamas komandą būsimam projektui: kolegų profesionalumu, charakterio savybėmis ar dar kuo nors? Su kokiais žmonėmis tau gera dirbti ir kurti?
– Pagrindinis kriterijus yra žmogaus charakteris, požiūris į (komandinį) darbą ir mokėjimas mokytis. Jeigu su tuo viskas gerai, net jei žmogus dar visai žalias savo pasirinktoje kūrybinėje srityje, rasime bendrą kalbą. Taip yra todėl, kad kūrybos įgūdžių įgyti daug lengviau, nei, pavyzdžiui, pakeisti žmogaus darbo etiką ar įdiegti atsakingumą. Pastarieji dalykai labai susiję su žmogaus charakteriu, o jį pakeisti labai sunku, ypač jei pats žmogus nenori tobulėti. Pasižiūrėkime į veidrodį ir suprasime, kad tai yra sudėtinga. Darbo santykiai – kaip ir bet kokie kiti santykiai, ne iš karto randame tinkamų partnerių. Nieko čia tokio – kažkas išeina, kažkam vietos atsiranda. Kalbant apie savo komandos narius – esu labai laimingas. Kartais, kai būna sunkesnis etapas ir reikia įžvelgti pozityvumo, pagalvoju, su kokiais šauniais žmonėmis dirbu: su jais galime įveikti ir baisiausią audrą, o procese net ir pasijuokti. Per tiek metų atsisijojo nuostabios asmenybės, be kurių nebūčiau ten, kur esu. Esu be galo dėkingas jiems visiems.
E. Miškinio nuotr.
– Tavo įkurta ir vadovaujama audiovizualinės kūrybos įmonė apima kelias sritis: „Focus Divisions“ – įvairius komercinius projektus, reklamas, renginius, „Fast Focus“ – automobilių sportą, „Sound Focus“ – muzikinius projektus, „Joy Focus“ – vestuves. Atrodo, kad mėgsti struktūrą ir aiškumą – atskiros filmavimo sritys turi atskirus prekių ženklus.
– Taip. Nusprendėme sukurti atskirus (bet ir susijusius) prekių ženklus dėl to, kad kiekviena iš šių kūrybos sričių skiriasi tiek klientų, tiek žiūrovų ir, žinoma, kūrybos specifika.
J. T. Juknevičiaus nuotr.
– Darbo fokusai atliepia tavo asmeninius interesus. Kokių dar pomėgių turi? Galbūt ateityje atsiras naujų profesinių fokusų?
– Laikas gryname ore mano kaime, žygiai, lauko darbai, sportas ir automobilių sportas. Profesinių fokusų šiuo metu užtenka, bet pamatysime, kaip bus ateityje. Na, juk kiekvienas verslininkas turi minčių apie plėtrą.
– Filmuodamas ir režisuodamas muzikinius klipus, reklamas tarsi kuri trumpus vaidybinius filmus: čia daug montažo, aktorystės, galbūt efektų ir pan. Tavo kuriami audiovizualiniai automobilių sporto pasakojimai – labiau dokumentinio žanro. Viename interviu perskaičiau puikią tavo mintį, kad dokumentikoje labai svarbu tas čia ir dabar, nes praleisto momento jau nepakartosi. Kur tau pačiam daugiau iššūkių, kūrybos laisvės, malonumo ir sunkumų: kai gali akimirką kartoti ir kartoti mėgindamas užfiksuoti ją tobulai ar turėti vieną vienintelę progą tam momentui sučiupti?
– Geras klausimas. Maždaug prieš 5–7 metus maniau, kad esu labiau dokumentinio žanro kūrėjas. Tačiau pabandžiau fikcinę kūrybą, t. y. kai kuri savo pasaulį ir jo veikėjus švariame popieriaus lape, ir supratau, kad man labai patinka ir tai. Taip pat pastebėjau, kad man tai daryti tam tikra prasme netgi lengviau – tikriausiai užgrūdino dokumentinė kūryba. Dokumentinis žanras turi daug apribojimų, kaip ir sakai, tos pačios akimirkos nepakartosi (na, nebent atkursi). Kuriant fikciją iš tiesų yra daugiau kontrolės. Jauti, kad scenarijus nelabai kabina, tiesiog patobulini scenarijų, perrašai veikėjų savybes ar pan. Jeigu istorija ar asmenybės nelabai kabina dokumentikoje, to tiesiogiai negali pakeisti ir tuomet bandai keisti pasakojimo stilistiką, toną, tempą ar kitus dalykus. Kuri sritis patinka labiau? Apylygiai. Manau, kad man svarbu dirbti prie abiejų žanrų – tada neatsibosta, o dalykai, išmokti vienoje srityje, persiduoda ir kitai.
J. T. Juknevičiaus nuotr.
– Kuri originalius, įdomius ir išsiskiriančius vaizdo klipus įvairiems atlikėjams ir grupėms, o 2022 m. su komanda laimėjote 72 valandų muzikinių vaizdo klipo kūrimo iššūkį „Odisėja72“. Ką tau svarbiausia perteikti šiuose kelių minučių filmuose, kam skiri didžiausią dėmesį?
– Pradėsiu nuo to, kad kiekvienas projektas yra labai savitas ne tik kūrybos, bet ir galimybių prasme. Pavyzdžiui, vieno – didesnis biudžetas, kito – su labiau limituotu. Vienas projektas – su labiau patyrusiais aktoriais, kitas – labiau su mėgėjais, o gal net pirmą kartą stovinčiais prieš kamerą. Vienam projektui realizuoti gali skirti mėnesius, o kitam – galbūt savaitę ar vos 72 valandas. Kiekvienas projektas pažeria savų kozirių ir iššūkių. Svarbiausia, kaip su tomis kortomis sužaisi. Tai ir stengiamės daryti su kūrybine grupe – kuo geriau sužaisti, pasiekti kuo geresnį rezultatą, nesvarbu, kokios sunkios būtų aplinkybės. Svarbiausia, kad galėtume švaria kūrybine sąžine pasirašyti po kiekvienu projektu.
Ž. Strakšio nuotr.
– Kas tau svarbiausia kaip kūrėjui – nesustoti tobulėti, domėtis įvairiomis sritimis, susikurti savitą braižą, uždirbti daug pinigų, pildyti savo svajones, išreikšti save, palikti pėdsaką istorijoje?
– Gal nuskambės keistai, bet tiksliai nežinau. Visa tai tiesiog kyla iš manęs – kažkoks pareigos jausmas kurti, pašaukimas, noras realizuoti vizijas ir tobulėti. Žaviuosi režisieriais, kuriančiais iki pat senatvės ar mirties. Tikiuosi, taip bus ir man.
PALMEPHOTOGRAPHY nuotr.
– Kur ir kokį Juozapą greičiausiai pamatysime po penkerių metų?
– Daugiau matysite mano darbų nei mane patį. Pamatę juos – pamatysite ir mane.
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
-
Sujungė ypatinga šventė
Žemaitijos ir Klaipėdos krašto paribyje esančiuose Doviluose etnokultūros centro darbuotojai puoselėja abiejų kultūrų palikimą. Taip minint evangelikų liuteronų šventę „Amžinybės sekmadienis“ prisimintos ir ikikrik&scaro...
-
Tarp pretendentų į nacionalines premijas – M. Drėmaitė, M. Kavtaradzė, A. Kėleris
Lietuvos nacionalinių kultūros ir meno premijų komisija paskelbė sąrašą 12-os kūrėjų, kurie pretenduoja gauti šių metų nacionalines premijas. ...
-
Kitąmet planuojama steigti vardines M. K. Čiurlionio stipendijas, paskatas restauratoriams
Lietuvos kūrėjo Mikalojaus Konstantino Čiurlionio palikimą tyrinėjantiems ir patiems kuriantiems magistrantūros studentams nuo kitų metų planuojama skirti vardines stipendijas, trečiadienį pranešė Vyriausybė. ...
-
Parodoje – roboto atspausdintas porcelianas1
„Nors darbus sukūrė robotas, kūrybinis procesas reikalavo žmogiškos širdies“, – sako šiuolaikinės keramikos kūrėjas dr. Rokas Dovydėnas. Nacionaliniame M. K. Čiurlionio muziejuje pristatoma jo 3D molio spausdintu...
-
Šokio spektaklyje – saiko ir pertekliaus ribos
Du atlikėjai, valandą trunkantis pasirodymas, nenutrūkstamas ryšys, balansuojantis tarp pusiausvyros ir ribų nebuvimo. Taip jau visai netrukus žiūrovus pasitiks naujausias „Nuepiko“ šokio trupės kūrybinis darbas, šokio ...
-
Ilgai laukta „Bohemos“ premjera įvyko!3
Kauno valstybinis muzikinis teatras lapkričio 23 ir 24 dienomis pristatė jau antrąją šio sezono premjerą – scenoje karaliavo legendinė, po šešių dešimtmečių į Kauno teatrą sugrįžusi, Giacomo Puccini opera „B...
-
Amerikiečių rašytojas M. Finkelis: meno vagis išpildė slaptas mūsų fantazijas
Meno vagysčių pasaulis apgaubtas mįslių, o jo epicentre – unikalios ir paslaptingos asmenybės. Vienas tokių išskirtinių veikėjų yra Stéphane’as Breitwieseris – prancūzų meno vagis, savo karjerą paskyręs aistringai, ...
-
G. Nausėda iš būsimojo kultūros ministro tikisi didesnio finansavimo šiai sričiai10
Prezidentas iš būsimojo kultūros ministro tikisi Kultūros pagrindų įstatymo įgyvendinimo, didesnio finansavimo kultūros darbuotojams, sako jo patarėja. ...
-
Užgeso rašytojas ir skulptorius J. Šikšnelis1
Klaipėdą pasiekė liūdna žinia apie netikėtą rašytojo, skulptoriaus ir buvusio Klaipėdos I. Simonaitytės bibliotekos vadovo Juozo Šikšnelio mirtį. Gruodžio pradžioje jis planavo pristatyti klaipėdiečiams savo naujausią roman...
-
Lietuvos radijo 100-mečiui – speciali programa1
Seimui dar 2021-ųjų pavasarį paskelbus 2026-uosius Lietuvos radijo metais, Kultūros ministerija parengė minėjimo programą ir siūlo ją tvirtinti Vyriausybei. Taip būtų paminėtas Lietuvos radijo šimtmetis. ...