– Man patinka jūsų knygų viršeliai. Kadangi žinau, jog pačios prisidėjote prie jų atsiradimo, įdomu, kodėl atsirado būtent toks vaizdas? Ir ar knygų viršeliai jums turi kokią nors įtaką renkantis skaitinį?

M.B.: Ilgai galvojau, kaip turi atrodyti mano knygos viršelis, bet niekaip nepavyko nuspręsti, ką jame noriu regėti. Vėliau viskas išsisprendė savaime: idėją pričiupau visai netyčia – tvarkydama rašomojo stalo stalčius radau mamos išsaugotą aplanką su vaikystės piešiniais, vienas iškart patraukė dėmesį. Pasiūliau šią mintį leidyklai, gavau teigiamą atsakymą ir dizainerė parengė knygos maketą. Meluočiau sakydama, kad viršelis man išvis nerūpi – visada atkreipiu dėmesį į išskirtines, gražias knygas, atrodo, jas net liesti, vartyti ir skaityti yra maloniau, kaip skaniau ir kavą gerti iš dailaus, širdžiai mielo puodelio, tačiau dar niekada nesu nusipirkusi knygos vien tik dėl viršelio, skaitinius renkuosi pagal kitus kriterijus.

G.A.: Iškilus klausimui dėl knygos viršelio, džiovintų žiedlapių koliažą kūriau tikslingai knygai. Tiek vabzdys, tiek ir žiedlapiai yra trapūs daiktai. Vabzdžio motyvas mane lydi jau keletą metų: turiu vabzdžio tatuiruotę, kuri išleidus knygą įgavo ir papildomą, pirmosios knygos, reikšmę. Atsakant į klausimą dėl viršelio įtakos skaitinio pasirinkimui – būna, kad žvalgantis po knygų lentynas išskirtinis viršelis patraukia dėmesį, pasižiūriu įdėmiau, perskaitau anotaciją. Tokiu atveju vaizdas veikia pirmas. Tačiau viršelio grožis nedaro įtakos mano sprendimui skaityti. Renkuosi skaitinius jau apytiksliai žinodama, kokių autorių knygų ieškosiu. O paklaidžioti knygyne visada smagu.

– Rašyti per vieną dieną neišmokstama – kaip atrodė jūsų mokymosi procesas? Su kokiais didžiausiais iššūkiais tenka susidurti?

M.B.: Ir dabar nesijaučiu išmokusi rašyti, atrodo, dar daug kur galima tobulėti ir progresuoti, jei scenarijus pasitaikys optimistinis, tikėtina, mokymosi procesas tęsis visą gyvenimą. Vyksmas iš pradžių buvo nesąmoningas, nes jau vaikystėje rašiau „knygutes“, kiemo vaikams pasakodavau išgalvotas istorijas, vėliau sekė mokykla ir visokie rašinių konkursai, visą laiką lydėjo skaitymas, tada buvo universitetas, pirmosios publikacijos, pirmieji tekstai ir eksperimentai.

Dirbu žurnale ir rašau neliteratūrinėmis temomis, todėl didžiausias iššūkis – įveikti tinginystę, prisiversti dirbti po darbo ir perprogramuoti smegenis kitokiam rašymui. Žinoma, tada seka kiti iššūkiai – darbas su tekstu ir daug laiko atimantis redagavimas.

Didžiausias iššūkis visada tas pats – nemesti teksto, kai vidinis kritikas perrėkia vidinį rašantįjį.

G.A.: Mokymosi procesas yra įprastas: rašyti, o vėliau taisyti, jeigu po kiek laiko atsivertusi tekstą perskaitau ne tai, ką maniau parašiusi. Atidžiau žvelgti į savo tekstus padėjo kitų išsakytos pastabos, kritika. Tačiau man atrodo, kad rašymas dažniausiai yra bandymų, atsitiktinių laimėjimų ir pralaimėjimų grandinė. Bėgant laikui gali ugdytis tam tikri įgūdžiai... Didžiausias iššūkis visada tas pats – nemesti teksto, kai vidinis kritikas perrėkia vidinį rašantįjį.

– Turbūt ir prieš laimint „Pirmosios knygos“ konkursą, ir dabar, kai atsirado materialus jūsų kūrybos įrodymas, buvote vadinamos rašytojomis. Koks jūsų santykis su šiuo apibūdinimu? Prisimenate momentą, kada suvokėte, kad esate rašytoja?

M.B.: Ypatingo ar sakralaus santykio su šiuo apibūdinimu neturiu, sunku prisiminti ir kažkokią lemiamą, susivokti privertusią akimirką. Turbūt tiksliau būtų kalbėti ne apie konkretų momentą, bet apie ilgą procesą. Žodis „rašytoja“ man skamba labai iškilmingai ir pastebėjau, kad dažniau būnu vadinama tiesiog prozininke arba žurnaliste, priklausomai nuo konteksto.

G.A.: Įvardijimas „rašytoja“ ir „ta, kuri rašo“ man atrodo skirtingi dalykai. Todėl neteko išgyventi ir suvokimo momento, kad staiga galiu vadintis rašytoja ir kažkas smarkiai pasikeitė. Reikėtų nuveikti kur kas daugiau, nei laimėti „Pirmosios knygos“ konkursą, nors tai man išties svarbus kūrybos įvertinimas. Be to, sklinda kalbos, kad jaunystėje visi rašo, o po to rašymą išstumia rimti užsiėmimai. Teks stengtis išlikti jaunai.

– Daugiau ar mažiau abi bendraujate su kitais rašytojais – jų rašomų tekstų kokybė turi įtakos jūsų bičiulystei? Kaip manote, kodėl šiais laikais rašytojai nebesiburia į grupes, nekuria manifestų ir bendrų debiutavimo ar kūrybos principų modelių? O gal aš klystu?

M.B.: Visi rašytojai, su kuriais bendrauju, turi savitą kūrybinį braižą ir yra skirtingi. Draugystę ir bičiulystę man nulemia kiti aspektai, ne tekstų kokybė, kuri yra labai suktas ir subjektyvus reikalas – kuo rašantis bičiulis tampa artimesnis, tuo sunkiau vertinti jo tekstus objektyviai.

Minėtus manifestus ir stiprias bendrystės apraiškas turbūt nulemia jautrūs politiniai ir ekonominiai virsmai, iškilusi grėsmė nusistovėjusiai socialinei tvarkai, kai viskas pakimba ant plauko, kai imama tikėti komunikatyvia meno galia demaskuoti kažkokį konfliktą. Pavyzdžiui, JAV prezidentu išrinkus Donaldą Trumpą, iki šiol tebejaučiamas stiprus menininkų, įskaitant ir rašytojus, susivienijimas, suaktyvėjimas.

Kai nėra bendro tikslo, dėl kurio verta telktis, arba kai jis nėra toks ryškus, nugali šiandien aukštinamas individualizmas – kiekvienas susikuria funkcionuoti socialiniame pasaulyje padedančią ideologiją, kviečiančią kažkuo tapti.

Kaip atskirą šių dienų fenomeną dar išskirčiau virtualybę, daugumai net svarbesnį ir tikresnį pasaulį, kuriame galima įžvelgti bendruomeniškumo apraiškų: čia verda diskusijos, formuojasi tam tikros grupės, vykdomos socialinės kampanijos.

G.A.: Rašymo kokybė gali sužadinti išankstinį smalsumą. Bendravimui toliau tai nebūtinai turi įtakos. Pastaruoju metu rašomi tekstai, ko gero, yra viena rečiausiai paliečiamų temų bendraujant su rašančiais bičiuliais. Jeigu ir jungia, jau jungia kas kita, nors daugelis dalykų yra susipynę domintis panašiais dalykais: literatūra, kultūriniais įvykiais ir kt. Turiu draugų, kurie rašo, bet tai būtų galima laikyti ir sutapimu. Galbūt rašytojai nesiburia į grupes dėl to, kad nėra prieš ką vienytis. Slemas lyg ir prisistato kaip atsvara suvaržytai, neva nomenklatūrinei literatūrinei erdvei. Tiesa, viskas jau kiek pakitę...

– Kaip įsivaizduojate savo, kaip rašytojos, karjeros ateitį? Norėtumėte išgarsėti ir tapti dažnai linksniuojama pavarde kaip, pavyzdžiui, Kristina Sabaliauskaitė?

M.B: Kol kas galiu įsivaizduoti tik tai, kad ir toliau rašysiu, norisi tikėti, kad ne į stalčių. Būtų smagu, jei mano tekstai atrastų savo skaitytoją, tai svarbu kiekvienam rašančiam žmogui. Nebūtina tapti garsenybe, kad galėtum visa tai turėti.

G.A.: Norėtųsi parašyti gerų mažesnės ar didesnės apimties tekstų. Jeigu tikslas būtų išgarsėti, verčiau rinktis kitokį užsiėmimą. Yra kur kas efektyvesnių išgarsėjimo būdų nei literatūra, juolab poezija.

– Ką pasakytumėte tiems šiuolaikinės literatūros pulso sekėjams, kurie lanku apeina lietuvišką kūrybą? Ar verta atsigręžti į savo šalies literatūrą, kai pasaulyje sukuriama tiek daug pribloškiamai gerų knygų?

M.B.: Nė vienas iš mano pažįstamų skaitančių žmonių nespjauna į lietuvišką kūrybą. Pastaruoju metu kaip tik pastebiu jos atgimimą – mūsų autorių parašytos knygos, nepaisant to, kad dėl kai kurių literatūrinės vertės daug ginčijamasi ir diskutuojama, vis dažniau rikiuojasi tarp populiariausių, skaitomiausių.

Pabrėžtinai vengiantiesiems lietuviškos kūrybos galėčiau pasakyti tik tiek, kad turbūt viskam ateina savas laikas – galbūt kils noras atsiversti lietuvišką knygą, o gal tokia diena ir niekada neišauš, bet kas iš to? Visko juk niekada neperskaitysi, to galima tik siekti, o kiekvienas laisvas rinktis skaityti tai, kas jam patinka.

G.A.: Geriausias būdas patikrinti susiformavusio stereotipo pagrįstumą – skaityti lietuvių autorių kūrybą. Rizika nusivilti išlieka, bet galima ir maloniai nustebti. Galima pasidomėti įvertinimų jau sulaukusiomis knygomis, kasmet sudaromais geriausių ir kūrybiškiausių metų knygų sąrašais, apsilankyti literatūros renginiuose ir kt.