Paroda skirta 150-osioms dailininko gimimo metinėms, joje pristatoma per 130 kūrinių iš Baltarusijos, Latvijos bei Lietuvos muziejų bei privačių rinkinių. Parodoje  – ne tik L. Baksto, bet ir jo bendraminčių bei amžininkų Aleksandro Benua, Mstislavo Dobužinskio, Jevgenijaus Lansere, Valentino Serovo, Nikolajaus Rericho, Michailo Vrubelio, Konstantino Korovino, Aleksandro Golovino, Michailo Nesterovo, Isako Levitano ir kitų garsiausių sidabro amžiaus menininkų kūriniai.

Parodą Vilniuje lydės menotyrininko dr. Helmuto Šabasevičiaus sudarytas mokomųjų renginių ciklas, taip pat vyks Meno pažinimo centro organizuojami mokomieji užsiėmimai, kuriuose bus laukiami moksleiviai, jaunimas bei šeimos.

Paskutiniai XIX a. dešimtmečiai ir laikotarpis iki Pirmojo pasaulinio karo Europoje vadinamas „gražiąja epocha“ (pranc. la belle epoque). Vienu iš jos simbolių tapo dailininkas, scenografas, dekoratorius Levas (Leonas) Bakstas.

Būsimasis dailininkas gimė 1866 m. gegužės 9 d. (senuoju stiliumi – balandžio 27 d.) Gardine. Oficialiuose dokumentuose – Leiba Chaimas Izrailovičius Rozenbergas, vėliau pasivadino Baksto slapyvardžiu. 1882 m. L. Bakstas įstojo į Sankt Peterburgo imperatoriškąją dailės akademiją. Per ketverius mokymosi akademijoje metus jis ne tik įgijo tvirtus dailės pagrindus, bet ir meno žinių, piešimo bei tapybos įgūdžių.

1890 m. pavasarį įvyko lemtingas L. Baksto susitikimas su būsimaisiais „Meno pasaulio“ įkūrėjais – Aleksandru Benua, Konstantinu Somovu, Valteriu Nuveliu ir Dmitrijum Filosofovu. Draugija „Meno pasaulis“ įsikūrė 1898 m. Rusijoje. Jos narius vienijo meniniai ieškojimai, aukšto meistriškumo ir rafinuoto profesionalumo siekis. L. Bakstas vadovavo draugijos leidžiamo žurnalo Mir Iskusstva meno skyriui, kūrė dekoracijas Sergejaus Diagilevo baleto trupės gastrolėms užsienyje, vadinamiesiems „Rusų sezonams“. „Meno pasaulio“ veikloje, tiek aktyviai, tiek ir netiesiogiai, dalyvavo taip pat ir iš Baltarusijos bei Lietuvos kilę dailininkai – Dmitrijus Steleckis, Ferdinandas Ruščicas, Grigorijus Bobrovskis, Kazimieras Stabrauskas, Stanislavas Žukovskis, Savelijus Sorinas, Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. Įkvepianti draugijos dvasia, jos parodinė, šviečiamoji, leidybinė veikla paliko ryškų pėdsaką ne tik Rusijos, bet ir pasaulinėje kultūroje.

L. Bakstas plačiai žinomas tapo visų pirma kaip teatro dailininkas. Pasaulinė šlovė atėjo 1909 m., sukūrus dekoracijas ir kostiumus S. Diagilevo „Rusų sezonų“ spektakliams. Tuo pat metu dailininkas dirbo su Paryžiaus, Londono, Briuselio, Romos, Niujorko teatrais. Baletai „Šecherezada“ ir „Ugnies paukštė“ (1910), kuriuos Paryžiaus operos scenoje pastatė choreografas Michailas Fokinas, sulaukė nepaprastos sėkmės. Šių spektaklių scenografija tapo naujos parodinės veiklos pradžia – kaip savarankiški meno kūriniai buvo pradėti eksponuoti kostiumų ir dekoracijų eskizai.

L. Bakstas buvo aukštai vertinamas ir kaip modeliuotojas. 1924 m. grįždamas į Paryžių, jis ketino toliau užsiimti drabužių dizainu, mąstė apie savo mados namų atidarymą, bet įgyvendinti šiuos planus nebuvo lemta. 1924 m. gruodžio 27 d. dailininkas mirė.

UNESCO generalinės konferencijos 38-ojoje sesijoje buvo nutarta paminėti 150-ąsias L. Baksto gimimo metines. Ši data įtraukta į UNESCO 2016 m. minimų sukakčių sąrašą. 2016 m. Baltarusijos bankas „Belgazprombank“ ėmėsi iniciatyvos įgyvendinti tarptautinį meninį projektą „Levas Bakstas. Epocha ir kūryba“.

Lietuvos dailės muziejaus Vilniaus paveikslų galerijoje surengta paroda yra vienas iš šio tarptautinio projekto, kuris taip pat aprėpia dailininko kūrybai skirtas parodas Minske, Rygoje, Gardine, etapų.