- Toma Vidugirytė
- Teksto dydis:
- Spausdinti
-
Petunija: ieškau šviesos ir tikrumo
-
Petunija: ieškau šviesos ir tikrumo
-
Petunija: ieškau šviesos ir tikrumo
-
Petunija: ieškau šviesos ir tikrumo
-
Petunija: ieškau šviesos ir tikrumo
-
Petunija: ieškau šviesos ir tikrumo
-
Petunija: ieškau šviesos ir tikrumo
-
Petunija: ieškau šviesos ir tikrumo
-
Petunija: ieškau šviesos ir tikrumo
-
Petunija: ieškau šviesos ir tikrumo
Dainininkė ir alternatyviosios popmuzikos kūrėja Agnė Šiaulytė-Petunija kartu su gyvenimo ir scenos partneriu Kęstučiu Vaitkevičiumi visą rudenį įtemptai dirbo. Kaip sako pati, būta ir bemiegių naktų, bet pagaliau gerbėjams galėjo pristatyti mini albumą „Your Highness“. Kviečiame paskaityti mūsų apžvalgininko Jono Braškio nuomonę apie albumą ir pasiklausyti jo. Mes su Petunija susėdome pasikalbėti ne tik apie naują darbą, bet ir apie jos karjeros pradžią, džiazą, įkvėpimą ir meilę žmonėms. Taip pat šiek tiek – apie visų mūsų nujautrėjimą ir išbandomas galimybių ribas. Ne visada šviesu aplink, bet Petunija įžiebia tos šviesos šiek tiek daugiau.
– Kaip prasidėjo tavo karjera? Kaip susidomėjai muzika ir pradėjai dainuoti?
– Esu pusiau miesto, pusiau kaimo vaikas. Užaugau vasaras leisdama su seneliais kaime. Mano pusseserė dainavo „Ventukuose“, tai vasaromis mokė dainų, kurias vėliau garsiai visiems ir traukdavau.
Augau klausydama lietuviškos estrados ir to, ką grojo per radiją ar rodė per televiziją. Yra tokia legenda, kad dvejų metų nuo pradžių iki galo jau mokėjau Livetos ir Petro Kazlauskų „Paimk mane, mama, už rankos...“ (Šypsosi.)
Mama pastebėjo polinkį prie muzikos ir nuvedė į muzikos mokyklą. Mokiausi fortepijono klasėje. Buvau muzikalus vaikas, tik grodama kankinausi ir per koncertus nežmoniškai jaudindavausi. Vėliau supratau, kad labiau noriu dainuoti, todėl keturiolikos įstojau į džiazinio dainavimo klasę. Man labai pasisekė – turėjau fantastišką džiazo mokytoją, kuris pamatė mano stipriąsias savybes, skatino klausytis ir mokytis vis įvairesnės muzikos, mokė improvizuoti... Taip atradau iki šiol mėgstamus Stevie’ą Wonderį, Ellą Fitzgerald, Dee Dee Bridgewater, Esperanzą Spalding ir daugelį kitų. Džiazas mane išlaisvino drąsiai kurti, eksperimentuoti. Iki šiol laikau tai labai didele savo tapatybės dalimi. Tuo metu įvyko ir pirmieji mano solo pasirodymai, vėliau atsirado ir keli kiti muzikos projektai su bendramoksliais...
G. Staucės nuotr.
– Vėliau ir studijavai džiazą. Kaip susidomėjai džiazu? Ką studijos davė tau ir tavo kūrybai?
– Džiazo studijos Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA) ir kaip jose atsidūriau, yra viena keisčiausių ir ilgiausiai paaiškinimo laukusių istorijų mano gyvenime. Buvau įsitikinusi, kad tai vienintelės man tinkančios studijos Lietuvoje. Kaskart praeidama pro akademijos pastatą vizualizavau, kaip ten studijuoju. Labai ilgai ruošiausi stojamiesiems, gavau neblogus balus, bet… neįstojau. Dukart. Antrą kartą stojau jau baigdama pirmą istorijos kursą Vilniaus universitete. Po antro karto buvo labai sunku psichologiškai. Baigėsi visi muzikiniai projektai, nutolau nuo muzikos, o studijuodama neradau sau vietos. Studijavau ir dirbau. Vienu metu jau maniau, kad į muziką sugrįžti bus nebeįmanoma. Vis dėlto pavasarį sulaukiau netikėto savo džiazo mokytojo skambučio: „Na, tai stosi?“, „Kur?“ – klausiu. „Renka magistro kursą. Gal pabandyk? Kitą savaitę – stojamieji“, – pasakė jis. Tą savaitę įjungiau turborežimą – išnaršiau visus savo archyvus, prisiminiau savo geriausią programą, surinkau visus reikiamus dokumentus, ir – įstojau. (Šypsosi.) Pradėjusi studijuoti supratau, kad, ko gero, taip ir turėjo būti. Visas studijų laikotarpis buvo labai užgrūdinantis, reikėjo užsiauginti storą odą. Nukrito rožiniai akiniai ir atėjo suvokimas, kad niekas kitas manęs neišgelbės, o jei noriu kažko pasiekti – reikės daug darbo ir užsispyrimo.
Studijų metu atradau ir gyvenimą keičiančių draugysčių. Labai daug išmokau iš kurso draugų. Labiausiai – laisvės ir savarankiškumo. Iki šiol bendraujame, kartais net kartu kuriame, palaikome vieni kitus, keičiamės žiniomis ir patirtimi. Tai bene svarbiausia dovana, kurią gavau LMTA.
G. Staucės nuotr.
– Kaip gimė tavo solinis projektas? Kaip pristatote kartu vyru Kęstučiu kuriamą muziką? Indie pop? Dream pop?
– Oficialiai Petunijos vardas gimė dar 2016 m., prieš „Eurovizijos“ atrankas, bet tikrąja pradžia laikau 2019-uosius, kai išleidome mano debiutinį albumą „Petunija“. Kol kūrėme šį albumą, abu dar tik mokėmės ir rašyti dainas, ir įrašyti, Kęstutis savarankiškai mokėsi prodiusuoti. Pradžioje neturėjome atskiros erdvės ar studijos. Viską darėme nuomojamame vieno kambario bute Šeškinėje. Abu atėjome iš labai skirtingų aplinkų ir suvokimo apie muziką. Per tą laiką šlifavome kampus. Muzika mus sujungė ne tik kūrybiškai, bet ir gyvenime. Pats procesas buvo labai įdomus ir kupinas nežinomybės. Prie pradinio skambesio daug prisidėjo ir prodiuseris Adas Gecevičius. Iš jo mokėmės pagrindų, jo braižas nukreipė į elektroninę pusę; nuo to dabar esame šiek tiek pabėgę. Adas pirmasis įvardijo mus kaip elektroninio dream pop stiliaus kūrėjus. Su EP „Two In Somnia“, kurį savarankiškai su Kęstučiu išleidome praėjusiais metais, jau drąsiau žengėme į dream pop, indie pop, švelnaus, melodingo roko vandenis. Dabar apskritai visą savo kūrybą įvardyčiau kaip alternatyvųjį pop- arba alternatyvųjį roką, per kurį pasakoju istorijas apie gyvenimą. Leidžiame sau eksperimentuoti, eiti pagal širdies ritmą, rizikuoti... Man ilgą laiką lietuviškos muzikos scenoje trūko drąsos, todėl stengiuosi autentiškai atstovauti sau ir nemeluoti nei sau, nei klausytojui.
– Esi alternatyviosios scenos kūrėja. Kaip įsivaizduojate savo auditoriją?
– Taip, save vadinu alt mergina. Per pastaruosius metus išmokau nebijoti atstovauti savo miestui, savo vertybėms, savo skoniui. Didžiuojuosi nešdama alt merginos vėliavą, bet nesu snobė. Suprantu, kad esu kažkur tarp alternatyviosios ir popmuzikos. Man vienodą įtaką padarė tiek „Radiohead“ ar „No Doubt“, tiek ir, pavyzdžiui, Rihanna.
Lana del Rey yra maždaug tai, ką pasakau, kai manęs klausia, kokio labai žinomo atlikėjo gerbėjas galėtų mėgti ir mane. Ji taip pat kažkur ties šia riba ir tai man leidžia jaustis ramiai ir užtikrintai.
Man muzikoje svarbu melodingumas, istorija, emocija... Noriu, kad kiti norėtų kartu dainuoti, judėti, kad mano muzika žadintų vaizduotę, priverstų jausti, išgyventi. Į kūrybą einu atvira širdimi ir jaučiu, kad ir klausytojai jaučia tai. Juokingiausia, kad kai jau manau žinanti, koks yra tipinis mano klausytojas, kas nors ima ir nustebina mane. (Šypsosi.)
M. Švilpaitės nuotr.
– Papasakok apie savo naujausią darbą – EP „Your Highness“. Kokią istoriją pasakoja šis trumpas albumas?
– Yra jausmas, kad jau kurį laiką gyvename kažkokiame apokaliptiniame filme, bet iki galo to nesuvokiame. Mini albumas „Your Highness“ irgi yra šiek tiek apokaliptinis. Natūralu, kad kūryba gimsta kūrėjo gyvenimo kontekste. Jaučiu, kad pati per pastarąjį kelerių metų laikotarpį esu nujautrėjusi, pasikeitusi. Viso pasaulio įvykių fone mes visi kažko savyje netekome. Matau, kaip sunku darosi rasti empatijos, resursų ieškoti teisybės, užjausti... Mūsų resursai yra jau kažkur ant ribos arba netgi už jos. Šiame albume užfiksuota daug šio virsmo.
Albume daug akistatos – su pačiu savimi, autoritetais, įsitikinimais... Kartu jame nėra nieko mistiško – dainoje „City“, kurią po albumo išleidimo tarsi pamilau iš naujo, skamba eilutė, kuri atsako į visus kylančius klausimus: „All we ever needed was some love“. Kad ir kaip banaliai skambėtų, žmogui tereikia meilės. Kiekviename savo darbe ar gyvenime stengiuosi nemeluoti ir tiesoje ieškoti šviesos. Ir čia jos yra. Albumo titulinėje dainoje „Your Highness“ pavyko užfiksuoti tokią nuotaiką, kuri mane pačią išmušė iš vėžių. Rašydama šią dainą jaučiau didelį poreikį apšaukti visą pasaulio neteisybę. Gal todėl daina ir išėjo tokia dramatiška? Todėl ir kilo mintis panaudoti barokinį fortepijono solo.
Dainose gali pasikalbėti su kuo nori, gali įgyvendinti visus įmanomus scenarijus. Šiame albume kalbuosi ir su Dievu, ir su savimi praeityje, ir su savo vidiniu kūrėju, o klausytojas visada gali interpretuoti, kaip jam atrodo artimiausia.
G. Staucės nuotr.
– Kaip atrodė jo kūrybos procesas?
– Daugeliui išleisti albumą yra kažko pradžia. Man albumas yra ilgo kūrybos laikotarpio užbaigimas, ribos užbrėžimas. Tai, kad paleidau šį albumą į pasaulį, mane veikia ir kaip terapija. Pirmą kartą toliau nesu nieko numačiusi – jokių demo, jokių paruoštukų. Į kitą laikotarpį einu su baltu lapu. Šiame albume tilpo visos dainos, kurias kada nors norėjome išleisti, todėl ir kūrybos procesas buvo gana išsitęsęs ir įvairus.
Šis EP yra išskirtinis tuo, kad į patį procesą labiau įsitraukė ir mano grupė – Dovydas ir Sergejus. Pavasarį kartu buvome išvažiavę į kūrybinę stovyklą Dzūkijos miškuose pas grupės „Žalvarinis“ vokalistę Viltę, kuri turi erdvę, pavadintą „Garsų miškas“. Stovykloje kartu nusprendėme, kad gyvuose pasirodymuose norime labiau išjudinti žmones ir programoje reikia energiškai stiprių dainų. Taip pateko dainos „City“ ir „Take It“. „City“ jau buvo panaši į dainą, o „Take It“ dar buvo tik abstrakti dainos idėja. Tą savaitę miškuose daug kalbėjomės, išgryninome albumo koncepciją, kur norime eiti toliau, kaip toliau skambėsime, ir abi šias dainas ten aranžavome ir įrašėme.
Žinoma, daugiausia valandų praleista mūsų studijoje Naujamiestyje. Ten praleidžiame labai daug laiko, ten gimsta idėjos. Net su Kęstučiu dažniau susitinkame ten nei namuose.
Šis albumas yra trankiausias iš visų, čia daugiausia gyvo skambesio. Taip pat iš naujo atradau santykį su lietuvių kalba. Nesistengiu forsuoti, bet ir po „NETAVOVASAROS“ sėkmės supratau, kad lietuvių kalba priimama šilčiau ir nebūtina visada pūsti prieš vėją. (Šypsosi.)
– Lapkričio pabaigoje vyko mini albumo pristatymo koncertas. Kaip jis pavyko? Ar viską pasisekė įgyvendinti? Papasakok apie staigmenas, kurias išvydo žiūrovai.
– Šiam albumo pristatymo koncertui ruošėmės kelis mėnesius. Kartu baigėme albumo įrašus ir aranžavome kūrinius gyvam pasirodymui, tad buvo nemažai nemiegotų naktų, bet buvo verta. Labai džiaugiuosi, kad pavyko įgyvendinti net keletą labai gražių idėjų, išgyventi kiekvieną akimirką ir jaučiau labai stiprų atgalinį ryšį iš publikos. Nuo scenos nulipau laiminga. Koncerte dainavau ir man labai svarbius duetus – pirmą kartą gyvai atlikome savo dainą „Young & Beautiful“ kartu su Česlovu Gabaliu, Konstantinas Kiveris-Lilas prisijungė atliekant „NETAVOVASARĄ“, o lyriškojoje koncerto dalyje prie mūsų prisijungė pianistas Saulius Sakas.
– Dalyvauji iš kituose projektuose. Papasakok, kur dar galime išgirsti tavo balsą?
– Pastaraisiais metais visas mano dėmesys ir resursai skirti solinei karjerai, tačiau turiu ir keletą kitų širdžiai mielų muzikinių veiklų. Mano širdies dalis priklauso Šarūno Banevičiaus spektakliui „Dar vienas Džokeris“, prie kurio įgyvendinimo prisidedu, o Kęstutis šiam spektakliui parašė muziką, tad esame kartu ir ten. Turbūt ne paslaptis, kad dainuoju ir Lilo grupėje, kartkartėmis koncertuoju su Šv. Jonų bažnyčios gospelo choru.
– Ne taip seniai pristatėte ir bendrą dainą su Goda Sasnauskaite-Godo Yorke „Mažiau kalbėkim“. Kokia šios dainos istorija? Su kuo norėtum dar padirbėti?
– Goda yra viena mano mėgstamiausių lietuvių kūrėjų. Pasikviečiau ją kartu dainuoti Lilo grupėje. Esame susidainavusios, lengvai jaučiame viena kitą. Pažintis su Goda mane išvedė iš vienu metu mintis apgaubusios nežinomybės. Jos užkrečiantis impulsyvumas leido ir man tvirčiau susijungti su savo vidiniu kūrėju. Kai Goda pasiūlė kartu įrašyti „Mažiau kalbėkim“, tuoj pat susitikome pas ją namuose ir gana greitai radome dainoje vietos ir man. Apskritai kurti su kitais man dar nelabai patirtas jausmas, todėl tai daryti labai įdomu.
M. Švilpaitės nuotr.
– Kokie tavo tolesni planai? Kada vėl galėsime išgirsti EP gyvai?
– Šie metai buvo tikrai intensyvūs – „Eurovizijos“ atrankos, koncertinis albumas, trys singlai, koncertai ir metus vainikuojantis EP „Your Highness“. Suprantu, kad tai dar tik pradžia, todėl kitiems metams turime dar didesnių planų. Labai noriu, kad mano muzika pasiektų kuo daugiau žmonių.
Prie komandos prisijungė naujų žmonių, kurie padeda planus įgyvendinti greičiau, efektyviau ir lengviau. Tai atlaisvino mano mintis, jaučiu, kad lengviau galima dar daugiau laiko skirti kūrybai. Kitais metais serviruosime dar keletą duetų, jau planuojame koncertus pavasarį, vasarą ir, be abejonės, kursime naujas dainas. Nekantrauju sužinoti ir pati, kokia muzika tai bus.
– Kas padeda sukurti užburiančią atmosferą koncertuose? Į ką pirmiausia kreipi dėmesį kaip kūrėja?
– Labai myliu žmones. Tuos, kurie šalia kūrybos kelyje, ir žmones apskritai. Muzikoje man labai svarbu papasakoti istoriją, sukurti garso takelį kasdienybei ar pabėgimui nuo jos. Mano muzikoje tikrai labai daug meilės ir tikiu, kad ją galima pajausti. Kiekvienas žmogus, kuris prisideda prie mano muzikos, įdeda dalelę savęs, dėl to apsupau save žmonėmis, kurių skoniu ir širdimi beveik besąlygiškai pasitikiu.
Lygiai taip pat lipu ir į sceną – dėkinga, kad galiu tai daryti. Leidžiu sau tai jausti ir džiaugtis kiekviena proceso minute. Alternatyvaus artisto kelias Lietuvoje nelengvas. Jei džiugintų tik tobuli rezultatai, tame procese išlikti būtų labai sunku. Išmokau vertinti visą procesą. Dabar man atrodo, kad kursiu ir dainuosiu iki gyvenimo galo, todėl nebeieškau tobulumo – ieškau tikrumo ir to, kuo galėčiau didžiuotis ir po daugelio metų.
NAUJAUSI KOMENTARAI
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
-
Sujungė ypatinga šventė
Žemaitijos ir Klaipėdos krašto paribyje esančiuose Doviluose etnokultūros centro darbuotojai puoselėja abiejų kultūrų palikimą. Taip minint evangelikų liuteronų šventę „Amžinybės sekmadienis“ prisimintos ir ikikrik&scaro...
-
Tarp pretendentų į nacionalines premijas – M. Drėmaitė, M. Kavtaradzė, A. Kėleris
Lietuvos nacionalinių kultūros ir meno premijų komisija paskelbė sąrašą 12-os kūrėjų, kurie pretenduoja gauti šių metų nacionalines premijas. ...
-
Kitąmet planuojama steigti vardines M. K. Čiurlionio stipendijas, paskatas restauratoriams
Lietuvos kūrėjo Mikalojaus Konstantino Čiurlionio palikimą tyrinėjantiems ir patiems kuriantiems magistrantūros studentams nuo kitų metų planuojama skirti vardines stipendijas, trečiadienį pranešė Vyriausybė. ...
-
Parodoje – roboto atspausdintas porcelianas2
„Nors darbus sukūrė robotas, kūrybinis procesas reikalavo žmogiškos širdies“, – sako šiuolaikinės keramikos kūrėjas dr. Rokas Dovydėnas. Nacionaliniame M. K. Čiurlionio muziejuje pristatoma jo 3D molio spausdintu...
-
Šokio spektaklyje – saiko ir pertekliaus ribos
Du atlikėjai, valandą trunkantis pasirodymas, nenutrūkstamas ryšys, balansuojantis tarp pusiausvyros ir ribų nebuvimo. Taip jau visai netrukus žiūrovus pasitiks naujausias „Nuepiko“ šokio trupės kūrybinis darbas, šokio ...
-
Ilgai laukta „Bohemos“ premjera įvyko!4
Kauno valstybinis muzikinis teatras lapkričio 23 ir 24 dienomis pristatė jau antrąją šio sezono premjerą – scenoje karaliavo legendinė, po šešių dešimtmečių į Kauno teatrą sugrįžusi, Giacomo Puccini opera „B...
-
Amerikiečių rašytojas M. Finkelis: meno vagis išpildė slaptas mūsų fantazijas
Meno vagysčių pasaulis apgaubtas mįslių, o jo epicentre – unikalios ir paslaptingos asmenybės. Vienas tokių išskirtinių veikėjų yra Stéphane’as Breitwieseris – prancūzų meno vagis, savo karjerą paskyręs aistringai, ...
-
G. Nausėda iš būsimojo kultūros ministro tikisi didesnio finansavimo šiai sričiai10
Prezidentas iš būsimojo kultūros ministro tikisi Kultūros pagrindų įstatymo įgyvendinimo, didesnio finansavimo kultūros darbuotojams, sako jo patarėja. ...
-
Užgeso rašytojas ir skulptorius J. Šikšnelis1
Klaipėdą pasiekė liūdna žinia apie netikėtą rašytojo, skulptoriaus ir buvusio Klaipėdos I. Simonaitytės bibliotekos vadovo Juozo Šikšnelio mirtį. Gruodžio pradžioje jis planavo pristatyti klaipėdiečiams savo naujausią roman...
-
Lietuvos radijo 100-mečiui – speciali programa1
Seimui dar 2021-ųjų pavasarį paskelbus 2026-uosius Lietuvos radijo metais, Kultūros ministerija parengė minėjimo programą ir siūlo ją tvirtinti Vyriausybei. Taip būtų paminėtas Lietuvos radijo šimtmetis. ...