Ji prisimena, kaip į jos gyvenimą atėjo ir iki šios dienos auga laisvės, patriotiškumo, kovos už savo įsitikinimus jausmai bei kokie žmonės padėjo juos atrasti ir stiprinti.

– Ką tik prasidėjo naujasis laidos „Laisvės vėliavnešiai“ sezonas. Pirmoje laidoje kartu su žurnalistu Edmundu Jakilaičiu apie laisvę kalbėjote važiuodami jo motociklu. Kokių pokalbių ir susitikimų šį sezoną išgirs ir išvys žiūrovai?

– Tai yra valstybės atkūrimo 100-mečiui skirta laida. Mūsų tikslas ir misija – sukurti 100 portretų, tiksliau, 100 laidų, kuriose dabar Lietuvą kuriantys žinomi žmonės dėkoja mūsų šalį gynusioms ar jos vardą pasaulyje garsinusioms asmenybėms. Šiuos žmones galime vadinti laisvės vėliavnešiais ir jiems sakyti žodį „ačiū“.

Apie žurnalisto gyvenimą ir karjerą kalbėjome labai gražioje vietoje, nuo kurios matosi Vilniaus senamiestis. Vėliau, kai E. Jakilaitis pasakė, kad už indėlį į Lietuvos laisvę nori padėkoti politikui Emanueliui Zingeriui, sėdome ant jo motociklo, ir per visą Vilnių vežėme įteikti trispalvę. Tai buvo labai graži akimirka. Neseniai politikas minėjo 60 metų jubiliejų. Iš jau trečius metus įtakingiausiu pripažįstamo žurnalisto gauti padėką ir trispalvę už indėlį į Lietuvos laisvę yra gražus veiklos įvertinimas.

Tokiu laidos formatu stengiamės sujungti kartas ir skirtingus laikmečius. Dažnai pasirinkimas įvyksta per asmeninę sąsają ir tai labai įdomu. Pavyzdžiui, žurnalistas Martynas Starkus dėkojo lakūnams Dariui ir Girėnui, nes, pasirodo, nuo vaikystės užaugo su istorijomis apie „Lituanicą“. Nuo vaikystės tai buvo jo didžiausi herojai. Dirigentas Modestas Pitrėnas dėkojo Algirdui Kaušpėdui. Būdamas vaikas M. Pitrėnas dainavo vaikų televizijos ir radijo chore. A. Kaušpėdas jį išrinko kaip gerą klausą turintį vaiką kartu su juo ant scenos atlikti „Anties“ dainą „Aš sutikau Naujus metus“. Po šio pasirodymo M. Pitrėnas nusprendė muziką rinktis kaip savo profesijos kelią. Gražu atrasti tokias netikėtas sąsajas.

– Laidos herojų klausiate, ką jie talpina į žodį „laisvė“. Jums asmeniškai šis žodis, patriotiškumo jausmas taip pat artimi. Kaip jie atsirado ir užėmė svarbią vietą Jūsų gyvenime?

– Esu gimusi 1980-aisiais. Mano ansktyva vaikystė prabėgo dar okupuotoje Lietuvoje. Apie laisvos Lietuvos viziją ir tai, kad gyvename okupacijoje, šeimoje buvo kalbama visiškai atvirai, beveik kiekvieną dieną. Tėtis perdavė daugybę žinių apie Lietuvos istoriją, senelis, gimęs 1921-aisiais, puikiai atsiminė nepriklausomą Lietuvą, okupaciją, tremtį, partizanines kovas. Dabar galvoju, ačiū Dievui, kad Lietuva atgavo nepriklausomybę, nes, jei su savo charakteriu būčiau užaugusi okupuotoje šalyje, galbūt dabar sėdėčiau kalėjime. Mus augino kaip vilkiukus – kovotojus. Šeima okupacijos sąlygomis buvo tvirtovė, kurioje buvo perduodama istorija, tiesa ir išlaikoma ta laisvos Lietuvos gija. Nuo vaikystės turiu lakią vaizduotę, mėgstu istorijas ir labai greitai pagal jas susikuriu vaizdinius, kurie lieka ilgam.

Pamenu, kaip senelis pasakojo, kai pirmą kartą Darbėnuose pamatė rusų kareivius. Jie neturėjo batų, kojas buvo apsivynioję kažkokiais skudurais. Mano jaunuoliui seneliui jie atrodė kaip ateiviai iš kito pasaulio, Lietuvoje tuomet net elgetos taip neatrodydavo. Tas jausmas, kad jie svetimi, kad visa ta aplinka, sistema, kurioje gyvenome, yra ne mūsų, mano šeimoje buvo labai aiškiai juntama net mažam vaikui.

Prisimenu, kaip darželyje tėvai turėjo eiti pasiaiškinti, nes Seneliui Šalčiui padainavau liaudies dainą: „Palinko Liepa šalia kelio, pravirko motina sena, Sūnel, tėvynė tave šaukia ir vėl bus laisva Lietuva.“ Man tuomet buvo ketveri. Momentas buvo įdomus dar ir tuo, kad tėtis pastebėjo, jog apsiverkė mūsų grupės šeimyninkėlė. Pasirodo, nepriklausomybės metu ji priklausė Lietuvos šaulių organizacijai.

Užaugau su liaudies dainomis. Senelis ir tėtis jų labai daug dainuodavo: lygindami marškinius, važiuodami automobiliu – dirbdami įvairiausius darbus. Atsimenu, dirbau su profesoriumi Vytautu Landsbergiu ir važiavau į „Briedžio“ leidyklą, kurioje leidome knygą apie Sausio 13-ąją. Ten dovanų gavau lietuvių liaudies dainų rinkinį. Perverčiau ir negalėjau patikėti – mokėjau visas dainas. Lietuviška daina, melodija, žodžiai buvo iš šeimos perduodamas istorijos kodas, nors apie tai gal ir nesusimąstydavau. Atsimenu, būdama antrokė mokykloje laimėjau dainų konkursą, kuriame dainavau dainą apie tai, kaip mergina išlydi į karą savo mylimąjį, apie tai, kaip jo lauks. Tą dainą kaip lopšinę dainuodavau vaikams nuo gimimo.

Iki šiol, jei sūnūs neužmiega, dainuoju jiems liaudies dainas. Kitąkart galvoju: juk jos visos yra apie karą, apie pasipriešinimą. Tačiau dainuoju liaudies dainas, nes jas dainuodavo man. Savo vaikams nemokėjau padainuoti nė vienos tikros lopšinės apie kačiukus.

– Jūsų gimtadienis gegužės 6-ąją – Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dienos išvakarėse. Pokalbio metu paminėjote, kad mama norėjo jums duoti vieną iš dviejų vardų: Liepa arba Laisvė.

– Labai gerai pamenu savo 8-ąjį gimtadienį, kai pirmą kartą buvo viešai švenčiama Spaudos atgavimo diena. Tądien vyko didžiulis „Anties“ koncertas Katedros aikštėje, jau Sąjūdis, daug trispalvių, dainos ir kalbos nuo scenos apie atgimstančią Lietuvą. Susirinko neįtikėtinai daug žmonių, gyva jūra Katedros aikštėje, organizatoriai to nesitikėjo, įsijautusi jaunų, laisvės ištroškusių žmonių minia įsisiubavo ir nuvertė didžiulius garso kolonėlių pastolius.

Kiekviena savaitė ir diena mano darbe atneša naujų atradimų. Jaučiuosi laiminga galėdama sutikti žmones, su jais bendrauti.

Tais laikais didelių koncertų nebuvo, todėl tos kolonėlės buvo taip savamoksliškai pastatytos. Pamenu, po koncerto mano dėdė A. Kaušpėdas ir visa „Antis“, dar būrys sąjūdiečių, kažkokių pankų sugužėjo pas mus į namus, nes gimtadienio proga mama buvo paruošusi vaišes. Tas laisvės vėjo jausmas, Lietuvos atgimimas buvo mūsų, vaikų, kasdienė realybė, formavusi ir auginusi mus laisvais žmonėmis, kodavusi ateitį.

Giminėje turėjome partizanų. Močiutės brolis – partizanas Juozapas Gražys-Viesulas, vienas iš Anykščių partizanų būrio vadų. 10 metų jis gyveno miške, kovojo ir vykdė pasipriešinimą, bet vieną dieną buvo apsuptas Rubikių ežero saloje ir nušautas. Močiutė nukirpo Lietuvos karininkų uniformos, kuria vilkėjo jos brolis, sagas su vyčiais. Šias sagas ji saugojo visą sovietmetį. Dabar močiutės nebėra, tas sagas turiu aš. Tai yra mano laisvės simboliai.

Labai gerai atsimenu ir tai, apie ką kalbėdavomės su seneliu. Buvome 4 anūkai, vasaras leisdavome kaime. Kiekvieną vakarą prieš užmiegant senelis pasakodavo, kaip gerai buvo gyventi nepriklausomoje Lietuvoje, pasakodavo apie žiaurias okupacijas, partizaninių karų, tremties istorijas ir Kristaus stebuklus.

Tėtis perfotografuodavo, daugindavo ir platindavo tuo metu draudžiamas knygas, spaudą. Atsimenu, namuose būdavo tokios krūvelės nuotraukų, kuriose įamžinti tarpukario Lietuvos svarbiausi politikos herojai, visuomenės veikėjai. Tai buvo gal keli šimtai nuotraukų ir prie kiekvienos parašyta, kas tas žmogus: ministras, vyskupas, kariuomenės įkūrėjas. Tėtis rodydavo šias nuotraukas, pasakodavo, kas buvo tie žmonės. Dabar apie šiuos herojus, su kuriais, galima sakyti, užaugau nuo vaikystės, kuriu laidas.

– Jūsų pastebėjimu, kaip patriotiškumas skleidžiasi tarp šių dienų jaunų žmonių?

– Jaunimui laisvė yra natūrali būsena. Ačiū Dievui, dabartinei kartai nebereikia tiesiogiai kovoti, tad ir jų meilės forma kitokia, tai – kūryba Lietuvai. Reikia prisiminti žmones, kurie kovojo ir semtis iš jų įkvėpimo, bet rasti savus būdus džiaugtis laisve.

Kurdama laidas matau, kad didžiausi mūsų istorijos patriotai buvo dideli novatoriai. Jų įsitikinimai ir mintys buvo netradicinės. Kad išeitų kovoti į mišką, kad pajėgtų pasipriešinti sistemai, partizanai turėjo pasižymėti netradiciniu mąstymu. Sovietų Sąjungą ėmęs griauti V. Landsbergis buvo meniškos prigimties. 1957-aisiais, kai visur aplink vyravo sovietinis realizmas, jis kūrė „Fluxus“ instaliacijas. Vincas Kudirka atsisakė kalbėti lenkiškai ir pradėjo kalbėti lietuviškai.

Savo moderniu mąstymu šie žmonės buvo peršokę epochą. Svarbiausia, kad šiuolaikiniai jauni žmonės būtų progresyvūs ir modernūs, nestigtų polėkio, kad mylėtų ir kurtų šalį, atsižvelgdami į šių dienų realijas. Būti patriotu nereiškia susikibus rankomis dainuoti „Žemėj Lietuvos ąžuolai žaliuos“, nereikia vaidinti savo močiučių, reikia būti jų anūkais – čia ir dabar.