– Mano labai mylimas autorius yra Bookerio premijos laureatas Julianas Barnesas. Šiuo metu knygynuose galima rasti jo knygas „Pabaigos jausmas“ ir „Gyvenimo lygmenys“. Taip pat jau minėta S. Aleksijevič knyga „Černobylio malda“. Tai labai labai stipri knyga. Kelis kartus esu skaičiusi Virginios Woolf „Ponia Delovėj“.

– O ar perkate knygas?

– Taip, perku knygas – tas, kurios man patinka ir įstringa. Iš pradžių parsinešu namo, perskaitau ir, jei knyga patinka, nusiperku. Aš mėgstu romanus. Manau, kad labai daug žmonių mėgsta istorijas, kurios mus nukelia į įvairius laikus, leidžia susitapatinti su herojais, išgyvenančiais keistas situacijas. Taip pat man įdomu biografijos. Yra išleista puiki Fridos Kahlo biografija, taip pat šiuo metų mūsų bestseleris – Dariaus Pocevičiaus „Šimtas istorinių Vilniaus reliktų“. Anksčiau D. Pocevičius vesdavo ekskursijas po nepažintas, keistas ir įdomias Vilniaus vietas. Didžiulis žmonių būrys eidavo per keistus kiemus, lipdavo per tvoras, landžiodavo į laiptines.

– O ar žvalgotės, ką siūlo knygynai, kokius knygų dešimtukus sudarinėja?

– Taip, lankausi kituose knygynuose, nes mūsų knygynas, kaip minėjau, mažas, negalime daug knygų užsisakyti. Taikome griežtus atrankos kriterijus, bandome užsisakyti tik labai geras knygas. J. Tumasonytės ir B. Grigo atėjimas dar labiau pakėlė kartelę, jie „praravėjo“ lentynas, labai daug knygų išėmė, nes manė, kad tai nėra labai jau gera literatūra.

Nuėjusi į kitus knygynus atkreipiu dėmesį, kaip knygos išdėstytos, kokie yra jų siūlymo mechanizmai – man tai smalsu. Juolab kad daugelio knygų mūsų knygyne net nėra.

– Kaip vertinate šiandieninę literatūros leidybos situaciją?

– Aš suprantu leidėjus, kurie turi leisti komerciškai sėkmingas knygas, populiarią literatūrą, kurią žmonės lengvai galėtų perskaityti, nes skaityti sudėtingus kūrinius ne kiekvienas gali. O leidėjas, kad galėtų išgyventi, turi orientuotis į vartotoją. Taip atsiranda užburtas ratas: leidėjai leidžia knygas, kurių prašo skaitytojai (meilės romanų, detektyvų ar kitų nesudėtingų siužeto knygų). Bibliotekos taip pat, atsižvelgdamos į skaitytojų poreikius, užsisakinėja tokias knygas, kokias skaitytojai skaito. Nobelio literatūros premijos laureatų jos užsisakinėja kur kas mažiau negu lengvų meilės romanų.

– Ar jaučiate atsakomybę paskatinti žmones skaityti gerą literatūrą?

– Labai svarbu dirbti su knygų pristatymais, viešinimu. Dėl to prieš kelerius metus organizavome Vilniaus knygų festivalį, skirtą geros literatūros sklaidai. Knygų sklaidai taip pat vyksta Vilniaus knygų mugė, tačiau tai bene vienintelis didesnis renginys. Leidėjai daug dirba, autoriai važinėja po bibliotekas, bet to neužtenka – vis vien orientuojamasi į populiariąją literatūrą, o geros knygos lieka už borto, žmonės apie jas nesužino.

– O skaitote Azijos rašytojus?

– Labai mėgstu Haruki Murakami. Deja, jis vis negauna Nobelio literatūros premijos, nors daug metų yra puikus pretendentas. Šio autoriaus knygos turi gerą emocinį užtaisą. Nors jo knygų herojus visą laiką paklydęs rūke, nesupranta, kaip gyventi, yra vienišas, negali susisaistyti su kitu žmogumi, šiose knygose yra ir detektyvo, ir mistikos elementų – tai savitas stilius. H. Murakami su kitais autoriais nesumaišysi.