„Taip atsiranda užburtas ratas: leidėjai leidžia knygas, kurių prašo skaitytojai. Bibliotekos taip pat, atsižvelgdamos į skaitytojų poreikius, užsisakinėja tokias knygas, kokias skaitytojai skaito. Nobelio literatūros premijos laureatų jos užsisakinėja kur kas mažiau negu lengvų meilės romanų“, – pastebi E. Stogevičienė.

– Kokias knygas skaitydavote vaikystėje?

– Skaityti pradėjau penkerių metų, abi dukros taip pat. Mano tėvai turėjo nemažą biblioteką, tad vaikystėje skaitydavau viską iš eilės. Kai pradėjau eiti į biblioteką, pasitaikydavo ir fantastikos, ir detektyvų, nemažai pasakų.

– Ar dabar skaitote vaikišką literatūrą?

– Skaitau labai nedaug, nes mūsų knygynas yra akademinis, orientuotas į rimtą literatūrą ir beveik neturime vaikiškų knygų. Tačiau paskaitau kartu su paaugle dukra, kai jai kokią nors knygą užduoda mokykloje.

– Ką skaitote dabar?

– Bandau perskaityti knygas, kurias rekomenduoja mūsų aplinkoje esantys žmonės – knygyne yra susibūrusi literatų, rašytojų, leidėjų ir vertėjų bendruomenė, kurie pasidalija informacija apie knygas. Iš jų sužinome apie naujai išleistas knygas, apie skaitytojų skaitomas knygas. Taip pat skaitome recenzijas, draugaujame su vertėju ir poetu Mariumi Buroku, kuris yra vienas puikiausių literatūros žinovų Lietuvoje, jis labai dažnai lankosi knygyne ir daug pasakoja apie knygas.

– Darbas Jus įpareigoja gerai išmanyti literatūrą, ar tam reikia daug pastangų?

– Tai vyksta savaime, nes tai yra ir darbas, ir malonumas. Visi dirbantys knygyne mėgsta skaityti. Šiuo metu su mumis dirba rašytoja Jurga Tumasonytė ir anglų filologijos studentas Benas Grigas – jie nepaprastai daug skaito ir dalijasi, tuo, ką perskaito.

Į studiją atsinešiau 2015 m. Nobelio literatūros premijos laureatės Svetlanos Aleksijevič knygą „Černobylio malda“, apie kurią sužinojau iš J. Tumasonytės. Ji sakė, kad skaitydama šią knygą labai verkė. Paskui B. Grigas čiupo tą knygą parsinešė į namus. Perskaitęs ją taip pat pasakė, kad tai nepaprastai gera knyga. Taip mes ir susipažįstame su literatūra.

– Ar knyga yra gera dovana?

– Labai gera, puiki! Tik reikia žinoti, ką žmogus mėgsta. Nes, jei pagyvenusiai močiutei nunešime Charleso Bukowskio knygą, ji pasibaisės. Tačiau tikėtina, kad knyga patiks 25 metų draugui.

Mūsų knygynas yra labai mažas, visi sėdime vienoje darbuotojų salėje. Visur knygos, jos krenta, griūna. Natūralu, kad į nedidelį knygyną atėjęs žmogus pradeda klausinėti. Pasitaiko atvejų, kad vėliau jis sugrįžta pasidalinti skaitymo įspūdžiais.

– O Jums, kaip skaitytojai, ar dažnai pasitaiko tokių knygų, kurios nepatinka, neįtraukia?

– Pasitaiko, bet, kuo toliau, tuo atidžiau jas renkuosi. Anksčiau skaitydavau viską, man atrodydavo, kad, jei dirbi knygyne, turi turėti bendrą supratimą apie viską. Esu perskaičiusi ir E. L. James „Penkiasdešimt pilkų atspalvių“, galvojau, kodėl viso pasaulio moterys pakriko dėl erotinio romano, man buvo įdomu, kokia tai knyga.

Bet jei M. Burokas pasako, kad viena ar kita knyga yra gera, tai ženklas, kad greičiausiai man patiks. Jis žino, ką sako.

– Minėjote, kad neturite laiko skaityti. Kodėl?

– Absurdas, kai sėdi tarp knygų ir vos ištiesusi ranką gali bet kurią pasiekti, tačiau negali jų nuolat skaityti. Knygyne labai daug administracinio darbo: turi užsakinėti knygas, ieškoti klientų, siųsti pasiūlymus, dalyvauti viešųjų pirkimų konkursuose. Knygą skaityti gali tik vakare arba savaitgalį. Skaityti stengiuosi kuo daugiau. Ant mano naktinio stalelio padėtos 3–4 knygos.

– Kai skaitote, į ką krypsta dėmesys – siužetą, vertimą, dizainą?

– Man svarbu siužetas ir tai, kiek aš įsitraukiu į knygą, kiek susitapatinu su pagrindiniu herojumi. Dar vienas svarbus geros knygos kriterijus – norėjimas knygą perskaityti antrą kartą. Skaitydamas knygą, atsitrūksti nuo kasdienybės, nuo to chaotiško pasaulio, kuriame gyveni, ir panyri į visai kitokį buvimą.

– Kokias knygas skaitėte ne vieną ir galbūt net ne du kartus?