„Žuvėdra (remix)“

Repertuarą sekite čia.

Neseniai vienoje radijo laidoje vaikams aktorius ir režisierius Andrius Kaniava, paklaustas, kodėl aktoriai tampa režisieriais, atsakė, kad aktoriaus gyvenime ateina toks momentas, kai ima ne viskas patikti teatre, ir kad tuomet vienintelė išeitis, kaip padaryti gyvenimą malonesnį, – tapti režisieriumi. Panašu, kad jaunosios kartos aktoriui Gediminui Rimeikai šis momentas atėjo itin anksti. Jo režisūriniu debiutu tapo eksperimentiniu pavadintas spektaklis „Žuvėdra (remix)“ jauniesiems menininkams skirtoje Menų spaustuvės programoje „Atvira erdvė“. O eksperimento ašimi – vaikai scenoje (taip taip, dėl to čia citata iš laidos vaikams).

Kad vaikai ir gyvūnai scenoje – nekokia mintis, sužino kiekvienas, vos pradėjęs gilintis į teatro meną. Bet, kaip ir visoms taisyklėms, šiai taip pat galioja išimtys, o debiutuojančių kūrėjų siekis paneigti tokias taisykles – dažniausiai sveikintinas. Tad subūręs gausią jaunų menininkų kūrybinę komandą, drauge su septynetu šaunių, drąsių ir žaviai įžūlių 10–12 metų vaikų G. Rimeika eksperimentuoja interpretuodamas vieną garsiausių moderniosios rusų dramaturgijos klasiko Antono Čechovo dramą „Žuvėdra“ (vienas būtinų punktų lietuvių režisierių biografijoje). Dažnai ši pjesė pasirenkama dėl joje nagrinėjamos menininko likimo gyvenime ir kūryboje temos ir kvietimo ieškoti „naujų formų“. Taigi G. Rimeika drauge su dramaturgu Matu Vildžiumi visų pirma pamėgina naują formą suteikti pačiai dramai, redukuodami ją iki vienos meilės linijos, kurią galima perpasakoti ketvirtokų ar penktokų tarpusavio santykių formatu, bet palikdami filosofinį, tikrai labai nevaikišką finalą. Tad, atsispyrę nuo teiginio, kad „visas pasaulis sudarytas iš Ninų ir Treplevų“, vaikams scenoje patiki būtent šiuos vaidmenis (su eilės numeriais), o nuo itin nevaikiškų temų apsisaugo Arkadinas ir Trigorinus palikdami sėdėti salėje.

D. Putino nuotr.

Scenoje pateikiamas įdomus, net intriguojantis, bet iki galo režisūriškai neišartikuliuotas dramaturginis koliažas, kuriame yra ne vienas minėtą taisyklę apie vaikus paneigiantis momentas. Tačiau vaidybinės scenos, ypač tos, kuriose vaikams tenka paberti daugiau įsiminto teksto, vis dėlto taisyklę patvirtina. Nors pristatydami spektaklį kūrėjai teigia siekę vaikams suteikti laisvę, stebint galutinę jų žaidimo teatru versiją profesionalioje scenoje, tos laisvės pasirodė mažokai.

Spektaklyje patvirtinama sena tiesa, kad visas gyvenimas ir santykiai jame klostosi daugmaž panašiai kaip ir 5B (na, šiaip tai smėlio dėžėje, bet tokio amžiaus vaikus būtų sunkoka įkalbėti mokytis tekstą), tačiau pasirinktos pjesės turinys, nepaisant jo redukcijų scenoje, kaip kontekstas vis dėlto nenustoja egzistuoti ir todėl šis „Žuvėdros“ remiksavimo žaidimas atrodo vaikams primestas suaugusiųjų bei šiuo aspektu yra šiek tiek nejaukus. Gal todėl galutinis rezultatas palieka dvilypį eksperimentinio šiuolaikinio meno kūrinio ir ataskaitinio dramos būrelio pasirodymo įspūdį. Kita vertus, debiutai ir yra skirti eksperimentams – tai yra atrasti nežinomų savybių, nustatyti dėsnius bei patvirtinti ar paneigti hipotezes.

Rekomenduojama aktorinio meistriškumo ir režisūros studentams.

Nerekomenduojama nesusijusiems su teatru, nesidomintiems jo mitais ir neskaičiusiems „Žuvėdros“.

„Pizdukas“

Repertuarą sekite čia.

Imigrantai Lietuvoje – keistai aktuali tema. Vieni turi apie juos aštrią nuomonę, kiti turi nuomonę apie turinčius tokią nuomonę, o tų nuomonių apklausos rėkte rėkia apie ksenofobiją kaip apie nacionalinę savybę, nors tų imigrantų didžioji dalis tautiečių akyse (ne per TV) nėra matę, o didžioji dalis imigravusiųjų skubiai reemigruoja šiauriau. Tačiau debatai viešumoje netyla ir socialinėse medijose nuolat ataidi. Tad gal ir neverta stebėtis, kad režisierius Paulius Ignatavičius jau antrą kartą grįžta prie šios temos, šį kartą spektakliu „Pizdukas“ (tiesa, tik išėjus premjerai, vasarį, šis spektaklis vadinosi kiek informatyviau ir subtiliau – „Imigranta non grata“).

Prieš trejetą metų Vilniaus valstybiniame mažajame teatre P. Ignatavičius buvo sukūręs spektaklį „Europiečiai“, kuriame pabėgėlių krizės kontekste mėgino aktualizuoti antikinę dramą – Aischilo „Maldautojas“. Šiemet OKT / Vilniaus miesto teatre kito / kitokio (ne)priėmimo situacijai nagrinėti režisierius pasirinko avangardinio vokiečių dramaturgo, režisieriaus ir aktoriaus Rainerio Wernerio Fassbinderio pjesę „Katzelmacher“. Tiesa, tai ne tik pjesė, bet ir filmas, kuriame 1969 m. tą nepriimtinąjį kitą įkūnija pats R. W. Fassbinderis. Tačiau P. Ignatavičiaus versija itin nutolusi nuo ekranizacijos, tad grįžkime į Vilniaus miesto teatro sceną, kur intymioje OKT Studijos erdvėje vyksta smagų ir gerą roko koncertą primenantis spektaklis.

D. Matvejevo nuotr.

Minimali, bet stilinga taip pat P. Ignatavičiaus scenografija, muzikos instrumentai, pora mikrofonų ir mažo miestelio ar kaimo gyventojų stereotipų galerija. Itin įvairi jaunų aktorių kompanija, būdingai politines ar socialines aktualijas aštriau eskaluojantiems spektakliams, čia įkūnija stereotipinius tipažus. Spektaklio veikėjai gana stereotipiškai ir greitai kaip nepriimtiną atstumia netikėtai jų nusistovėjusiame, ramiame gyvenime, leidžiant dienas prie vietinės kebabinės, pasirodžiusį darbo imigrantą graiką. Jei trumpai, vyrai siekia jį pažeminti ir atsikratyti, o moterys žavisi, mielai leidžiasi jo suviliojamos, tačiau taip pat nelaiko lygiaverčiu. Kaip nesunku numatyti, viskas baigiasi smurto proveržiu.

Nors R. W. Fassbinderio kūrybai būdingas tam tikras tiesmukumas ir brutalumas, tačiau P. Ignatavičiaus spektaklis ir pačią kito (ne)priėmimo problemą, ir mažos bendruomenės (tokia pasaulio ar net Europos kontekste galima laikyti ir Lietuvos piliečių visumą) atstovus suprimityvina nepalikdamas vietos nei klausimams, nei abejonėms. Žinoma, pavieniui šie sceniniai tipažai žavūs, o juos kuriantys aktoriai mėgaujasi komedijos žanro suteikiama žaisme, tad daugelis jų kuria publikai itin patrauklius vaidmenis. Tačiau įdomu ir netikėta tai, kad Tado Gryn įkūnijamas darbo imigrantas graikas, noriai besimėtantis tokiomis frazėmis kaip „kiški piški – piski, piski“ ir panašiomis, vaizduojamas būtent taip, kaip paprastai stereotipiškai suvokiamas kitas, atėjūnas: marginalizuotas, primityvus, neišsilavinęs, hiperseksualizuotas. Taigi net ir spektaklio kūrėjų žvilgsnis į tą kitą toks pats, kaip ir čia pat aršiai kritikuojamos mūsų visuomenės. Žaidimas vyksta į vienus vartus, tačiau dėl smagaus tempo ir puikios Šiaulių dramos teatre susibūrusios grupės „Church on Wheels“ gyvai atliekamos muzikos to, regis, niekas nepastebi. Tad iš ko iš tiesų juokiatės, ponai?

Rekomenduojama mėgstantiems linksmus ir tiesmukus pamokymus.

Nerekomenduojama linkusiems išklausyti abi puses.

„OH-2“

Repertuarą sekite čia.

Kauno šokio teatras „Aura“ šį sezoną pasitiko su atsinaujinusia trupe ir jau pristatė premjerą – prancūzų kilmės šokėjos ir choreografės Christine‘s Bonansea sukurtą spektaklį „OH-2“.

Nors spektaklio pavadinimas primena cheminės formulės interpretaciją, tačiau iš tiesų viskas kiek kitaip, bet ne mažiau komplikuota. „Aurai“ sukurtas spektaklis – tai antroji dipticho (kol kas), kurio pavadinimo pagrindinė dalis dešifruojama kaip „Only Human“ (angl. k. „Tik žmogus“) dalis. Pirmojoje šoko tik pati choreografė, o antrojoje – „Auros“ šokėjai. Tačiau, paradoksalu, žmogiškumas yra tai, ko bene labiausiai pritrūko stebint veiksmą scenoje.

Baltutėlėje erdvėje juda baltais kostiumais vilkintys, iš publikos išėję šokėjai. Taigi juoda žiūrovų salė sujungiama su balta scenos erdve. Projekcijose – taškai, besijungiantys į abstrakčias linijas, o scenoje jas tarsi naujienas akimis sekantys šokėjai, kurie spektaklio pradžioje juda tuomet, kai juos žibintuvėliu apšviečia greta esantis. Tokia spektaklio pradžia intriguoja ir leidžia įsivaizduoti futuristinius scenarijus, o sceną suvokti kaip stotį, technologinį valdymo centrą ar kitą nuolatinės informacijos tėkmės vietą, kurioje veikia ateities žmonės. Spektakliui įsibėgėjant, o scenoms keičiant viena kitą, dramaturginė linija ima trūkinėti, o choreografija – stokoti vystymo. Nors nuolat atsikartoja komplikuotų žmonių tarpusavio santykių tema ir žmogiškojo vienišumo leitmotyvas.

L. Vansevičienės nuotr.

Per valandą choreografė išnaudoja visus įmanomus triukus ir ėjimus: fiksuotą choreografiją, improvizacinius elementus, interakcijas su žiūrovais, žiūrovų salės ir scenos susiejimą, grupines scenas ir solo, tekstą, tariamą įvairiomis daugiatautės trupės kalbomis, o kur dar šokėjus įrėminančios vaizdo projekcijos ir originali, intensyvi elektroninė muzika. Tačiau į visumą tai nesusisieja, taip ir lieka pavienių judesių junginių ir scenų seka. Spektaklį vainikuoja šokėjo solo ties riebia raudona linija priešais projekcijoje vis išnyrantį elektroninį veidą. Rubikonas neperžengiamas, o elektroninis veidas išnyksta, tad galima tikėtis, kad taip žmonijai paliekama viltis.

Rekomenduojama, jei nepraleidžiate nė vienos šiuolaikinio šokio premjeros.

Nerekomenduojama, jei baidotės nuobodulio.

„Vienos miško pasakos“

Repertuarą sekite čia.

Kur pastaruoju metu dažniausiai sutinkate gimines? Greičiausiai vestuvėse ir laidotuvėse? Gali būti, kad antrosiose netgi dažniau? Tai pirmas dalykas, kurį taikliai ir skausmingai susirinkusiai publikai primena naujausias režisierės Yanos Ross spektaklis „Vienos miško pasakos“ pagal austrų-vengrų dramaturgo Ödöno von Horvátho 1931 m. parašytą pjesę. Metai čia svarbūs, nes Ö. von Horváthas buvo vienas pirmųjų ėmusių rašyti antifašistine tematika vokiečių kalba. Tad šiandien, kai mūsų visuomenė vėl iš naujo svarsto, kuo skiriasi patriotizmas nuo nacionalizmo, šios idėjos ir pastebėjimai atrodo baugiai aktualūs.

Režisierė drauge su dramaturgu Mindaugu Nastaravičiumi itin tiksliai ir preciziškai adaptavo praėjusio amžiaus pradžios Austrijai skirtą pjesę šio amžiaus pradžios Lietuvai. Tačiau tai nėra džiuginantis peizažas, veikiau atvirkščiai: kalvos ir kalvelės, kurias paprastai įsivaizduojame, kai kalbame apie tėvynę, čia virsta iškilusio parketo kauburėliais, struktūrinės investicijos – atmestinu euroremontu (scenografė Justyna Elminowska), patriotizmas – nacionalizmu, giminės susiėjimai – rietenomis, šeima – tragedijų šaltiniu, jau nekalbant apie priklausomybių puokštę ir jų padarinius. Toks tamsių spalvų, stambių potėpių Lietuvos portretas glumina, liūdina, verčia jam priešintis, bet neleidžia pabėgti ir nuo klausimo: „Ar veidrodis kaltas, jei snukis velnio kaltas?“

Daugialinijinio ir daugiasluoksnio pasakojimo, kuris konstruojamas „Vienos mišku“ pasivadinusioje Vilniaus priemiesčio pobūvių salėje (dar neseniai tarnavusioje kaip sporto salė buvusioje mokykloje ar apleistuose kultūros namuose) laidotuves keičiant vestuvėms, šias – metinėms bei kitiems baliams, kol vėl grįžtama prie laidotuvių ir vestuvių, centre – XXI a. marti – Paulinos Taujanskaitės Marytė. Per jos likimą ir (ne)galėjimą jo pasirinkti nagrinėjamos ne tik didžiausios šiuolaikinės visuomenės problemos, skaudžiausios žaizdos, bet ir atskleidžiami visuose visuomenės sluoksniuose egzistuojantys ir veikiantys parazitiniai tipažai. Be to, atliepiant pjesės ir spektaklio pavadinimą, į grynai socialinį pjesės turinį sumaniai įterpiamos lietuvių (ir ne tik) liaudies pasakos, kurios neblogai atspindi ir gal iš dalies paaiškina, kaip susiklostė turinčios žinoti ir nuolankiai ją žinančios moters vaidmuo ir kokių padarinių jis turėjo ir vis dar turi ne tik moterims, bet ir jų tėvams, vyrams ir sūnums.

L. Vansevičienės nuotr.

Na, o pagrindine priemone ir neatremiamu argumentu šiame mūsų visuomenės skerspjūvyje Y. Ross rankose ir šį kartą tampa stiprus aktorių ansamblis. Tad, jei ir nepritariate kritiškam kūrėjų požiūriui, galima mėgautis puikiais vaidmenimis. Jaunimo teatre sekamos „Vienos miško pasakos“ (ir tiesiogine, ir perkeltine prasme) nepadės geriau užmigti (jautriau sureagavus gali ir sutrukdyti), bet gal gali pažadinti?

Rekomenduojama bučiuotoms ir nepabučiuotoms varlėms, aguonėlėms, gulbėms ir visoms kitoms pasakose įkalintoms.

Nerekomenduojama, jei negalite pakęsti kritikos „nacionalinėms vertibėms“, o frazę „cit, boba“ priskirtumėte nacionaliniam identitetui (nes vis tiek nepadės).