J. Meką visada supo draugai. Ir dieną, ir naktį. Jis pats sakė: „Aš buvau su draugais. Daug kartų buvome kartu, mano draugai, ir jautėme kažkokį bendrumą, kažką ypatingo, buvome pakylėti ir jautėmės, ak, jautėmės kaip Rojuje. Visada dirbu tik su draugais, bet tai turi būti apie juos ir apie mane patį. Nes filmuoju tik labai asmeniškas akimirkas, nieko iš anksto suplanuoto, surežisuoto ar parašyto. Tai turi būti tikra ir spontaniška. Kai kurie iš jų tapo garsūs, kai kurie dar nėra garsūs, kai kurie niekada nebus garsūs. Bet jie visi yra mano draugai. Man pagauti, švęsti tikrovę, gyvenimą, draugus ir viską, kas mane supa, tą pačią akimirką, kai tai vyksta, – štai kas yra tikra, štai kas mane užvaldo.“

Ta proga publikuojame smagias J. Meko taisykles draugams ir visiems kitiems, taip pat metų pabaigos laišką, kuris puikiai atspindi paties J. Meko savijautą, santykius su draugais ir tiesiog idealiai atliepia dabartinę pasaulio jauseną, nors buvo rašytas lygiai prieš 20 metų.

Draugams ir visiems kitiems

Per pastaruosius penkerius metus aš praktiškai praradau savo tiek asmeninį, tiek kūrybinį gyvenimą. Buvau visiškai atplėštas nuo savo kūrybinės veiklos. Mano gyvenimas buvo prarytas Požeminės Imperijos. Šiuo atveju, savo gyvenime aš matau dvi išeitis – arba aš susigrąžinu savo kūrybinį darbą, arba jūs turėsite mane paimti ir izoliuoti. Kadangi aš turiu savo supratimą apie izoliaciją, ateinantiems mėnesiams susidariau sau labai griežtą grafiką, kuris man suteiks galimybę susigrąžinti savo prarastą gyvenimą – nebent tai visiško pamišimo ženklas. Bet kokiu atveju, aš turiu jūsų paprašyti priimti mane šioje pamišimo stadijoje, ir atleiskite, jei šiuos ateinančius mėnesius su manimi bus sunku susisiekti. Žinoma, jūs galite lažintis, kiek aš ištversiu gyvendamas pagal šį grafiką.

8 val. kėlimasis

8.30–9.30 val. korespondencija

9.30–10.30 val. susitikimai (pageidautina mano rajone)

10.30–12 val. darbas su savo filmais

12–13 val. „bažnyčia“, „maistas“, trumpas sustojimas kooperatyve; nusipirkti Gėlę

13–15 val. darbas su filmais

15–16 val. darbas su „Film Culture“

16–18 val. rašymas

18–20.30 val. susitikimai, ką nors „kitiems“, „maistas“, sinemateka

20.30–21.30 val. „bažnyčia“ (turiu omeny: nieko nedarymas, pasivaikščiojimai po miestą; netgi, skaitymas)

21.30–24 val. darbas su filmais

24 val. dienos pabaiga

Sekmadieniais jokių taisyklių nesilaikoma

Į telefono skambučius bus atsiliepiama tik šiomis valandomis:

9–9.30 val. ryte

15.30–16 val. po pietų

21–21.30 val. vakare

Speciali pastaba kooperatyvui, sinematekai, centrui:

Susitikimai, kuriuose aš turiu dalyvauti, gali būti organizuojami tik šiomis valandomis:

9.30–10.30 ryte

18–20.30 val. vakare

Anksčiau nurodytos geležinės taisyklės įsigalioja nuo dabar, vasario 3 dienos, 1967 metų.

Metų pabaigos laiškas draugams

Gruodžio 23 dieną 11.30 val. vakaro. Rytoj mano gimtadienis. Stano žinutė telefonu: „Vėžys yra „nepagydomas“. Taip jie tai vadina. „Jie pasidavė. Vėžys per daug išplitęs. Gydytojai neoperuoja“.

Fredo Camperio žinutė: „Stanas palūžo, neturi pinigų mokėti gydytojams, ligoninėms.“

Ėjau į Antologiją. Lengvai snigo. Atėjo Paulas Morrisey. Koja sustingusi, artritas... Šokinėjo laiptais aukštyn, žemyn, ant vienos kojos, juokingai.

Kas dar yra blogai?

Aštuoni nužudyti palestiniečiai... Mažas šriftas, šešioliktas puslapis.

Vakar išbuvome iki 1 val. nakties Antologijos kalėdiniame vakarėlyje.

Dabar jau vėlu. Diena praėjo. Pipas, Julius, Fabiano geria pas Dempsey’s, apžvelgia prabėgusius metus. Negalvodami apie baisumus, stengdamiesi būti pozityvūs. Bet aš į visa tai žiūriu labai skeptiškai, pasaulis toks blogas, turiu galvoje žmones – baltuosius, žydus, musulmonus, afrikiečius, meksikiečius, rusus, – visi blogi blogi blogi.

Archyvo nuotr.

Esu nekaltas, sakiau vakar vakare. Vaikystėje nuskriaudžiau tik kelis mažus gyvūnėlius. Bet jau tiek daug kartų prašiau jų atleidimo, tiek daug kartų net verkiau, prisiminęs, ką padariau mažiems varniukams, varlėms.

Manau, kad jie man atleido.

Taigi esu nekaltas, nemanau, kad per savo brandų suaugusio žmogaus gyvenimą esu padaręs ką nors tikrai blogo, tikrai taip jaučiuosi.

Net nežinau, kaip pykti ar šaukti, mane visada šokiruodavo ir iki šiol šokiruoja, kai girdžiu garsius, piktus balsus.

Ne, ne, ne, aš nieko nesuprantu, ne, nesuprantu, nesuprantu.

Bet rytoj mano gimtadienis ir aš turėčiau jaustis labiau suaugęs, ypač būdamas tokio amžiaus, turėčiau daugiau žinoti apie tikruosius šio pasaulio kelius.

Bet aš to nežinau.

Pasaulis praėjo pro mane, aš jį praleidau, girdėjau tik triukšmą, laikraščiuose mačiau kraują, o per televiziją – prekeivius, pardavinėjančius daiktus, iš kurių neturiu jokios naudos.

Turiu tik dvi poras kelnių, keletą marškinių, praėjusią savaitę baigėsi kojinės.

Bet kur aš esu? Terra anno 2002 yra visiška nesėkmė, pasak statistinių duomenų ir realaus gyvenimo autoritetų vertinimų – prieš pat mano gimtadienį, kuris yra rytoj, taip pat, kaip ir Josephas Cornellis ir Louise Bourgeois. Su gimtadieniu, Josephai ir brangioji Louise.

KITĄ DIENĄ

Antologijoje buvo daug muzikos, šokių ir vyno, o indėnai, utų tauta, atvyko ir palaimino avangardą, ko niekada nedarė Holivudui. Bear Boy mūsų garbei padainavo utų tautos dainą. Lauke vis dar krito sniegas.

DIENA PO

Espresso su Raimundu. Daugiau blogų naujienų. Robertas ką tik išsikraustė iš savo būsto Bleecker gatvėje, jam per daug skauda koją, negalima operuoti, širdis per silpna, persikraustė į kambarį su liftu, dabar žiūri į Niujorką pro 20 aukšto langą, puikus vaizdas, sakė jis /galbūt/.

DoDo labai labai nusiminusi, ji taip sakė telefonu, labai nusiminusi.

„Aš žinau, kad esu, nes mane atpažįsta mano šunelis“, – sakė Gertrude Stein, tai kabo ant mano sienos.

Tiek apie visą Būties filosofiją.

Peteris yra Brazilijoje. Jis nekenčia Kalėdų Vienoje, apsipirkinėjimo.

P. Adamsas vis dar negeria.

Anetė šiemet tris kartus gulėjo ligoninėje, ką tik paskambino, grįžo namo, sėdi vežimėlyje, lūžusi koja.

„Linkiu tau geresnių metų, tik vieno lūžio, vienos kelionės į ligoninę kitais metais, ne trijų, – pasakiau.

„Ne, ne, ne, ne, – pasakė ji. – Nesakyk taip...“

KITĄ DIENĄ

Sniegas ištirpo. Tris valandas kartu su Andy ir Robertu nuo šaligatvio valėme ledą. Sulaužiau kastuvą.

Mano akys tuoj užsimerks, jau labai vėlu. Bet aš atsisakau miegoti. Einu į ledainę atsinešti vyno. Įdomu, įdomu, kur Agnesė ir Brigita. Ir visi trys Dominykai ir trys Danielės.

Skaitau Cendrars.

Mano protas trūkinėja. Gal man reikėtų pažiūrėti televizorių.

Gal yra kas nors su Clintu Eastwoodu ar Bruce’u Willisu – šiek tiek veiksmo, taip, šiek tiek veiksmo, to man dabar reikia.

KITĄ DIENĄ

Pokalbis su Stanu. „Aš su tuo susitaikiau, daugiau dėl to nesijaudinu. Tęsiu savo darbą, dabar braižau juostelę nagais ir spjaudau. Aš visai nesibaiminu dėl mirties. Bet vaikams sunku, nes jie žiūri, kaip aš mirštu.“

Jonas Mekas. / Archyvo nuotr.

VĖLIAU

Mes grojome ir šokome iki ryto Antologijoje, visos vienišos sielos, neturinčios kur eiti Naujųjų metų naktį. Buvo išties nuostabu su visais tais muzikantais, atėjusiais iš gatvės, iš Lower East Side’o nakties – savotiška mūsų Laisvosios Muzikos Filharmonija, manėme mes. Visi puikiai praleidome laiką, o vidurnaktį išėjome į gatvę, šokome ir linksmai grojome, visai nekreipdami dėmesio į šaltį.

Taip, gyvenimas tęsiasi. Pamirškite utopijas: gyvenimas yra čia ir dabar.

Staiga susimąstau: kur šiąnakt yra Harmonija, kokios beprotiškos fantazijos sukasi jos nuostabioje galvoje. Sebastianas ką tik paskambino iš Kinijos, yra kažkur netoli Birmos ir Tibeto.

„Ar jau paragavai šunų mėsos?“ – paklausiau.

„Ne, – atsakė jis. – Ir nesu tikras, kad paragausiu. Žinai, kaip čia, turguose, žudomi šunys? Maišuose, peiliais, jie juos subado maišuose, nesu girdėjęs baisesnio kruvino klyksmo, kaip mirštančio šuns, badomo maišuose, bejėgio, nežinau, kaip man pavyko tai ištverti“, – sakė jis.

KITĄ DIENĄ

Pipas grįžo, aplankė Staną. Visą laiką gulėjo lovoje, buvo per silpnas. „Jie man pasakė, kad turėčiau save hipnotizuoti, susidurti su vėžio ląstelėmis ir jas nužudyti. Ką aš ir padariau – juk man nieko tokio įeiti į tokią būseną – taip dariau visą gyvenimą, dirbdamas prie savo filmų. Taigi susidūriau su jomis. Pamačiau jas, vėžines ląsteles. Ir pamačiau, kad jos tokios gražios, negalėjau jų nužudyti, ne...“ – pasakojo Stanas.

Vėliau iš Vienos skambina Peteris, ką tik grįžęs iš Brazilijos. Ten ir dabar aukso ieškotojai vis dar žudo indėnus. Paskui aukso ieškotojus žudo aukso prekeiviai. „Atsistatydinu iš žmonių rasės“, – sako jis. „Aš padarysiu tą patį“, – pasakiau.

Štai ir viskas.

Bet tai nereiškia, kad aš atsisakau to, kuo visi tie, kurie buvo iki manęs, iki mūsų, tie, kurie buvo kvaili kaip aš ir kai kurie iš jūsų, iš mūsų, tikėjo ir sunkiai dirbo, jog išsaugotų, kad Miesto nesunaikintų dievai, – tai yra kol yra bent vienas, kuris tiki tuo, kuo netikima, trumpai tariant, Poezija.

Sausio 3 diena, 2003 metai.