– Negaliu nepaklausti apie „Žydrąją paukštę“ – filmą, kurį filmavote su amerikiečiais.

– Aš jį vertinu kaip avantiūrą. Tik ne savo avantiūrą – tiesiog sovietinė kinematografinė valdžia norėjo daryti politiką. Tai buvo keistas atvejis, kuris mano kūrybinę biografiją „puošia“ tik kažkokiais anekdotiniais dalykais.

– Ar tiesa, kad tame filme Jūs Elizabeth Taylor matėte vienaip, o ji pati įsivaizdavo, kad turi atrodyti visiškai kitaip?

– E. Taylor sutiko tik truputėlį kukliau negu Anglijos karalienę. Ji turėjo keturis vaidmenis – Motinos, Šviesos, Raganos ir dar kažkokį. Apie ją šoko visi, jau nekalbu apie „Lenfilm“ darbuotojus. Ji buvo ką tik baigusi filmuotis „Kleopatroje“, kurios biudžetas buvo fantastiškas – 40 mln. dolerių. Pirmiausia reikėjo filmuoti aktorių bandymus. Buvo susitarta, kad ji nusigrimuoja, o mes, kai pasiruošime, paskambinsime. Ji atėjo po trijų skambučių. E. Taylor turėjo būti apsivilkusi motina, tokia valstiete.

Atvirai šnekant, gal neteisingai maniau, bet įsivaizdavau tokią žemaitišką šeimininkę iš Žemaitės. O ji atėjo gana puošniai apsivilkusi, su baltu „čepčiku“. Nors galų gale, kaip vilkėjo tų laikų valstietis, nežinau – negali prikibti. Ji buvo nusigrimavusi, o valstietės veidai – nuberti sidabriniais trupiniais. Taip, kaip ji „Kleopatroje“ vaidino. Aš taip nustebau! Nelabai kalbėjau angliškai (ir dabar nelabai kalbu), bet pasisukau į E. Taylor ir sakau: „You like it?“ Ji į mane pažiūrėjo: „I like!“ Tuo baigėsi mūsų santykiai. Tik baigiamojoje puotoje sudaužėme vyno taures.

– Neretai esate pavadinamas kino operatorių guru. Nacionalinė premija Jums skiriama „už profesinę sąžinę ir už aukščiausią vizualinę kino kultūrą“. Kiek profesinė sąžinė yra svarbi?

– Skaičiau, kad už profesinę sąžinę, bet nesuteikiau reikšmės. Manau, kad sąžinė – ir profesinė, ir buitinė, ir visuomeninė – arba yra, arba jos nėra.

– Ką Jūs dabar stengiatės perduoti jaunesniems operatoriams?

– Pasakau, kad reikia mokėti daryti tai, ką darai. Pirmiausia reikia išmokti, o paskui, jei Dievas davė talentą, – kurti.