Operatorius, turintis talentą, gali būti menininkas, o jei Dievas talento nedavė, jis gali būti labai geras amatininkas. Taip sako šių metų Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas kino operatorius Jonas Gricius. „Dėkui Dievui, mažėja „berniukų iš Gedimino prospekto“, kurie žino, kad, paspaudus raudoną mygtuką, kamera užfiksuos vaizdą“, – pastebi jis.

Per savo, kaip operatoriaus, karjerą J. Griciui yra tekę dirbti ir su pasauline kino žvaigžde Elizabeth Taylor. „Žydrojoje paukštėje“ ji turėjo vaidinti valstietę motiną, o atėjo, anot J. Griciaus, nusigrimavusi kone kaip Kleopatra. „Aš taip nustebau! [...] Pasisukau į E. Taylor ir sakau: „You like it?“ Ji pažiūrėjo į mane: „I like!“ Tuo baigėsi mūsų santykiai“, – prisimena kino operatorius.

– Sakoma, kad kompozitorius, eidamas gatve, kuria muziką, fotografas mato vaizdus, kuriuos galėtų nufotografuoti. Ar kino operatorius taip pat mato žmones, situacijas, kurios vėliau galėtų tapti filmu, vaizdais?

– Visų pirma reikia turėti omenyje, kad kinas – sinkretinė meno forma, kur vienas žmogus nieko negali. Yra išimčių, kad ir Jonas Mekas. Aš dirbau tik su grupėmis. Pasižiūrėkite į titrus – net mažiausią filmelį kiek žmonių kūrė. Pasitaiko, kad eini gatve (ypač esant konkrečiai užduočiai), sumąstai, sugalvoji. Bet mano metodas – ieškoti sprendimų atsigulus į lovą. Atsigulu (žinoma, kartais ir užmiegu) ir sprendžiu, kaip man filmuoti, gulėdamas.

Nereiškia, kad, atėjęs į filmavimą, lygiai tą patį ir padarau, nes yra režisierius, scenarijaus reikalavimai, aktoriai, palankus arba nepalankus oras. Būdavo, kad, perskaičius scenarijų, scena atsirasdavo savaime. Būdavo ir tokių atvejų, kai teko palaužyti galvą. Jau nekalbu, kad gali atsirasti labai įdomių sprendimų, kurie suduš tą pačią sekundę. Bet jei ateisi be sprendimo, improvizacija bus tuščiavidurė. O jei turi savo sprendimą, remiantis jo pagrindu, galima improvizuoti. Neretai tai buvo labai įdomu.

– Dabar Jūs nefilmuojate. Kol dar nebuvau įjungusi mikrofono, sakėte, kad visi klausia tų pačių klausimų, o Jūs norėtumėte pakalbėti apie žmones. Kaip žmonės keičiasi, kokie jie yra šiandien?

– Šiandien žmonės (galima pasirausti literatūroje ar pradėti nuo Senojo Testamento) labai nedaug keičiasi. Jie išmoko žiūrėdami į šviesoforą pereiti gatvę (ne visi, žinoma, į tai kreipia dėmesį), bet mąstymas nelabai pasikeitė. Mes – savimylos, netolerantiški (net ir labai tolerantiški žmonės ne 100 procentų tolerantiški), agresyvūs. Dar tais laikais, kai buvome jaunesni ir ne viską žinojome, susirinkome ar Taline, ar Rygoje, ar Vilniuje. Nelabai apie reikalus kalbantis ir gurkšnojant vyną, kažkas iš estų pasakė: „Laimingi latviai – jie iš abiejų pusių turi gerus kaimynus.“ Bet kad latviai su estais arba lietuviai su latviais būtų geri kaimynai, vargu ar pasakysi. Jau nekalbu apie Lietuvą ir Lenkiją, kurios turėjo labai daug bendrų interesų, kurių istorija daug kur susijusi, ir susiliečia ne konfliktiškai, o labai žmogiškai, padoriai. Bet kaimynai mes – šiaip sau, agresyvūs (kad ir Vilnius, kuris istoriškai daugiatautis miestas). Ir čia nėra ko nei piktintis, nei žavėtis.

Man teko skaityti (neteko būti) apie Žytomyrą, kuriame gyveno žydai, lenkai, vengrai, moldavai, ukrainiečiai. Jie visi labai gerai sutarė, jokių konfliktų nebuvo, beveik visi susikalbėjo. Tai buvo to miesto žavinga savybė. Teko būti Derbente, Dagestano mieste. Ten gyvena žydai, dagestaniečiai ir daug kitų tautybių, bet miestas padalintas į dalis. Čia – žydų dalis, čia – dagestaniečių, čia – dar kažkokia... Suaugę žmonės dar kažkaip, bet paaugliai, patekę į svetimą teritoriją, gaus sprandų neklausus vardo. Taigi įvairiai yra.

Kalbu apie Vilnių – kiek smulkių buitinių nemalonumų išvengtume, jei galėtume bent susikalbėti. Lietuviai, lenkai ir rusai... Žydų jau beveik nebėra, jie kalba arba lietuviškai, arba lenkiškai, arba rusiškai. Be kita ko, taip, kaip lietuviškai kalba profesorė Irena Veisaitė, žydų gimnazijos direktorius Miša Jakobas, Leonidas Donskis, reikėtų pamokyti lietuvius. Žavinga klausyti. Kai susigrąžinome valstybingumą, išryškėjo Vilniaus grožis – kokiame gražiame mieste mes gyvename. Levo Tolstojaus romane „Karas ir taika“, kai rusų imperija nugalėjo ir nujojo ligi Paryžiaus, Kutuzovas išvažiavo „į savo mieląjį Vilnių“. Aš pagalvojau – viešpatie dieve, koks „mielasis Vilnius“? Ten viskas apgriuvę, gatvės kreivos, kiemai pristatyti malkinių, visokių sandėliukų, dar kažko... Pereikite šiandien – ne viskas padaryta. Nueikite į Užupį – kokia žavinga miesto dalis. Dar daug ten darbo, bet tai, kas padaryta, matyti.