Įdomiausių lietuviškų albumų mėnesio Top 5

Kaip ir kiekvieną mėnesį publikuojame Jono Braškio parengtą muzikos albumų apžvalgą, kurioje pristatome naujausius Lietuvos alternatyviosios muzikos kūrėjų darbus. Tai muzika, kurios reikia klausytis įdėmiai, nes ji… įdomi. Klausytis jos rekomenduojame nurodytose legaliose srautinėse muzikos transliacijų platformose.

THINLY VEILED 

AND FOR WHAT

Self-released

Nežinau, kaip jums, tačiau man pastarojo laiko gitaros muzikos įrašai palieka gana slogų įspūdį. Na, galbūt ne slogų, o labiau ne itin įkvepiantį, nes seniau laukei naujo „ba.“ ar „Garbanoto“ klono, o dabar staiga visi užsimanė būti kaip „Jauti“, „Abudu“ ar kokia kita dviskiemenė grupė. O čia tykiai savo trigrašį įkiša „Thinly Veiled“, pataikiusi į eilinį pseudo post punk revivalizmo traukinį ir pristačiusi albumą, kuris yra lyg koks gaivaus oro gurkšnis roko scenoje. Pamaišydami vėl atrandamą shoegaze’ą, dream pop ir dainuodami dabar populiariai šiek tiek ne į natą, vaikinai prisodrino darbą įdomių idėjų, gana skirtingų muzikinių pasirinkimų ir suteikė mums per 30 minučių visavertės muzikos, kurioje bent jau iš pirmo žvilgsnio nėra fillerių. Aišku, ar bus killerių, parodys laikas, nes kartais tam, kad publiką pasiektų gera muzika, reikia nueiti kryžiaus kelius. Koks bent man didžiausias „Thinly Veiled“ pranašumas? Jų nesupainiosi su jokia kita lietuviška grupe, o jei ir pavyks rasti panašumų, jie kokybiškai savo konkurentus aplenkia. Jie įvairūs, neužsiciklinę ir, svarbiausia, nenuobodūs, todėl kiekvienas iš devynių kūrinių vis turi pasiūlyti kažko naujo. Sukti „And For What“ iš naujo ir iš naujo buvo didelis malonumas, nes kiekvienąsyk į ausis šaudavo vis naujas hitas: iš pradžių kabino shoegaze’iškai klasikinis „I Won“, o po eilinio karto finalinis „Make It Right“ jau atrodė tikrai ne vietoje, nes jo ilgesingas post punk irgi vertas pirmųjų vietų. Net keista, kad taip nutinka... Todėl klausykite šio darbo, dalykitės juo, kad grupės nariams nekiltų net klausimo: „Dėl ko mes va šitą visą darome?“.

90/100 („Bandcamp“, „Spotify“, „Deezer“, „Apple Music“, „Pakartot“, „YouTube“)

 

SANTAKA

XRAM

Radio Vilnius

Keistas projektas yra „Santaka“. Prabėgus mažiau nei metams pasirodo jau trečias Marijaus Aleksos ir Manfredo Bajelio dueto mini albumas, kuriame vyrai, atrodo, bando pabėgti nuo kažkokių juos viešajame gyvenime apibrėžiančių klišių ir neria į eksperimentą, kuriam reikia ne tik klausos, bet ir išsilavinimo. Aplinkybė, kad būtent šis darbas yra pirmasis „Radio Vilnius“ leidybos pavyzdys, ir dar su tarptautiniu stogu, rodo, kad vyrai nusiteikę rimtai, nors, reikia pripažinti, tokią muziką pasiūlyti jau yra nemažas iššūkis. Lengvai plevenanti, šiek tiek pirmykštiškumu dvelkianti dueto elektronika yra nišinė tikrąja to žodžio prasme, reikalaujanti iš klausytojo pasitikėjimo ir tam tikros drąsos nevartoti muzikos kaip ir kur papuolė, tačiau išties išgirsti, ką atlikėjai nori pamuzikuoti. „Xram“ yra vos ne meditatyvus opusas su šiek tiek industrinių, IDM ar avangardinių garsų, nulemiančių tai, kad jų muzika dvelkia tiek ir šiuolaikinio meno paroda, tiek ir neiščiustyta šokių aikštele. Todėl net ir sunku vos keliais žodžiais apibūdinti „Santakos“ muziką; liurbiai šauktų, kad va čia va tas va mianas, tačiau liurbiai ir yra tam, kad šauktų ir mes juos atskirtume nuo minios. Jei rimtai, šis keistai evoliucionuojantis organizmas, kuris dar nežinau, kuo išvirs, o gal tik nuolatos ir nuolatos keisis, yra vienas įdomesnių būdų net paprastą klausytoją supažindinti su keistesne, neįprastesne, mandresne elektronika. Galbūt čia ir yra „Santakos“ paslaptis – šviesti klausytoją, plėsti jo akiratį ir pasakyti, kad viskas yra kitimas, judėjimas, tekėjimas.

80/100 („Bandcamp“, „Spotify“, „Deezer“, „Apple Music“)

 

KAROLINA KAPUSTAITĖ

ANALOGUE POETRY

Self-released

Savo albumų apžvalgose visada stengiuosi pasitraukti šiek tiek toliau nuo masinės muzikos, žinodamas, kad tie, kurie išties verti dėmesio, dažnai lieka suolelio gale, yra nesuprasti ar tiesiog neturi tiek galimybių pranešti apie save kaip standartiniai populiariausieji. Tačiau sykiais tenka užklysti į tokius užkaborius, kur muzika virsta kažkuo kitu. Karolinos Kapustaitės EP „Analogue Poetry“ yra būtent tokios patirties pavyzdys. Šis kompozitorės ir net gal, tiksliau, garso tyrėjos darbas nepasiduoda jokiems tradiciniams apibūdinimams. Jį suprasti vargu ar pavyks, tai muzika, skirta perleisti per save, lyg savotiška meditacinė terapija, kuri tinkamoje aplinkoje tinkamu metu tave pamaitins, pailsins ir galiausiai suteiks daugiau jėgų. O tai kiekvienam, taip pat ir man, yra labai svarbu. Prisipažinsiu, buvo labai malonu klausyti to, kas neturi destrukcijos, kas neplėšo ir nekelia konfrontuojančių emocijų. „Analogue Poetry“ yra labai švelnus, atsargus ir subtilus pajutimas, leidžiantis pamatyti ir išgirsti platų pasaulį, nors pati kompozitorė, atrodo, naudoja labai taupų priemonių arsenalą. Taip daug kas lieka tarp eilučių, tiksliau, tarp penklinių, ir suteikia galimybę turinį susikurti pačiam. Žinau, galbūt netikslu, galbūt neaišku, galbūt net šiek tiek erzina tokie abstraktūs spangtelėjimai, tačiau tiesiog vieną vakarą atsigulkite lovoje, užmerkite akis ir panirkite į K. Kapustaitės garsines klajones. Patikėkite, kas jau kas, bet ši muzika yra artimiausia reiškiniui, kurį galėtume vadinti audiopoezija.

78/100 („Spotify“, „Deezer“, „Pakartot“, „Soundcloud“)

 

YO DOMA

YODUCER

Self-released

Kodėl šis albumas pasirodė jau vasaros pabaigoje?.. Juk jame yra kūrinys, kuris tikrai turėjo tapti ne tik Monikos, bet ir visos šios vasaros hitu... Deja... Vis dėlto net ir be fantastiškai juokingo ir užkrečiančio „Monikos vasaros hito“ albumas „Yoducer“ turi pakankamai, kad paverstų Domantą Čėsną ne šiaip jodiuseriu (kad ir kas tai būtų), bet rimtu prodiuseriu. Aš dar iki galo nesupratau, kur yra šio elektroninio projekto žavesys – galbūt jo DIY estetikoje, galbūt jo nerimtume, galbūt tiesiog labai primityviomis priemonėmis jis sukuria kažką, ko užtenka gerai nuotaikai, tačiau šis darbas tikrai gelbės šaltais rudens vakarais, kai vasara išeis, tiksliau, ji jau išėjo... Kažkur tarp humoristinių kupletų ir rimtai kabinančių detalių blūdijantis projektas pagriebia nuo pat pradžių ir žada žiauriai, na, tikrai žiauriai smagų laiką. Kai kas pajus „Sporto“ įtaką, kai kur gal net ir „Verslo Rizikos Rezervą“, tačiau, skirtingai nuo šių grupių, „Yo Doma“ skamba lyg muzika štai iš čia ir dabar, lyg tai būtų kažko didelė pradžia, lyg tai tik treniruotė prieš rimtas varžybas. Aišku, liūdna, kad šis albumas dar nesulaukė didelio dėmesio (pažiūrėkit, kas trendina YouTube ir suprasite, kad klimato kaita – ne didžiausia problema), nes būtent tokie kūrėjai ir turi skatinti žiūrovus klausytis, eiti į koncertus, galų gale – gerai leisti laiką. „Yo Doma“, tau pačios didžiausios pagyros ir saliutacijos ir, jeigu šis momentas vis dėlto nebus tavo, cituojant tave patį, ateis kitas. O aš einu darkart klausytis „Monikos vasaros hito“.

91/100 („Spotify“, „Deezer“, „Pakartot“)

 

KANALIZACIJA

HI

Self-released

Džiazinio chaoso kolektyvas dar pavasarį išleido savo naują darbą, tačiau aš dėl man pačiam nesuprantamų priežasčių jį vis atidėdavau klausytis vėliau, kol galiausiai baigėsi net du metų laikai. Na, gerai, kad bent jau dabar galiu įdėmiau paklausyti, ir išvada tokia, kad „Kanalizacijos“ niekas nevaržo (muzikos srityje šis pasakymas tinka, namų ūkyje – tikrai ne). Iš esmės jau buvo galima tikėtis instrumentinio bespridielo, kuriame, atrodo, visos idėjos randa savo adresą, visi pasiūlymai yra neatmetami, visas įkvėpimas – nevaržomas. Toks fainas, kaip minėjau, chaosas. Iš kitos pusės, nors didelis raštas yra smagu, kraštai egzistuoja ne be reikalo. Nepaisant, kad ilgumu darbas labai nestebina – ką čia tos 40 minučių, tačiau atsiranda vietų, kai jis pradeda varginti, kai norisi, kad gal būtų susivaldyta, kai paprasčiausiai prarandi dėmesį. Nežinau, kaip jums, bet man taupumas yra neprasta vertybė, nes pajunti, kad muzikantai jau nebe kūrybiškai žvelgia į savo darbą, o tiesiog smailina ginklus ir bando aplenkti vienas kitą techniniais triukais. Jei pirmus sykius jų klausytis įdomu, galiausiai lieki prie kelių esminių kūrinių, kuriuose energija skamba suvaldytai. Dabar viskas burbuliuoja, pjaustosi, ošia ir daužosi, o tu tik kraipai ausimis, bandydamas sutelkti dėmesį. Iš kitos pusės, jei chebrai pačiai smagu, kas aš toks, kad varžyčiau jų kūrybinį polėkį. Jeigu kas, „Kanalizacija“ galės šitą apžvalgą ramiai ir be jokio sąžinės graužimo išmesti. Kur? Teisingai, į šiukšlių dėžę.

78/100 („Bandcamp“, „Spotify“, „Deezer“, „Apple Music“, „Pakartot“)



NAUJAUSI KOMENTARAI

??

?? portretas
Kas klausot kanalizacijos?
VISI KOMENTARAI 1

Galerijos

Daugiau straipsnių