Kūryba kasdienybėje

D. Noreika pastebi, kad kūrybinės psichologijos tyrinėjimo teorijoje kartais naudojamas gana primityvus, bet aiškus kūrybos skirstymo metodas – kūryba skirstoma į kūrybą iš didžiosios  ir iš mažosios raidės. „Kūryba iš didžiosios K yra pripažinta, turinti meninę vertę. Kūryba iš mažosios k yra kasdienė kūryba. Kiekvienas gali kurti net virdamas sriubą, bet tai nebus tokia kūryba, kurią žmonės norės pirkti“, – kalba psichologas. Anot jo, kurdami tai, kas nebūtinai turi meninę vertę, mes išreiškiame save ir geriau pasijuntame.

Be to, pabrėžia D. Noreika, kūrybiškumui reikia nusiteikimo. „Jei į sriubos virimą žiūrėsime kaip į darbą, kurį privalome atlikti, nes šeima nori valgyti, tai nebus kūryba. Bet jei sriubą virsime galvodami, kaip galėtume ją įdomiau išvirti, tai jau kūryba“, – pastebi psichologas.

Kalbėdamas apie tai, jis duoda dar vieną pavyzdį, kaip mūsų nusiteikimas gali nulemti dieną. „Vieną dieną galiu nugyventi labai robotiškai, daryti tik tai, ką privalau. Kitaip bus, jei iš ryto savęs paklausiu, kokios norėčiau dienos, ką galiu šiandien įdomaus, gražaus padaryti. Tada diena gali tapti panaši į nutapytą paveikslą“, – sako D. Noreika.

Taip pat, pastebi jis, norėdami ką nors atlikti kūrybiškai, turime pasitikėti ir tikėti savimi, o tai nėra paprasta: „Dažnai mus veikia įvairios visuomenės jėgos, kurios mus skatina nieko nekeisti, viską daryti taip, kaip privaloma ir įprasta. Šitaip lengva valdyti žmogų. Todėl kūrybiškumui reikia drąsos.“

Kūryba – procesas, kuris priklauso ne nuo žmogaus norų

Paklaustas, ar kūrybiškumui iš tikrųjų reikia drąsos, M. Vilutis ne visai sutinka su tokiu požiūriu: „Kūryba – procesas, kuris priklauso ne nuo žmogaus norų ar nutarimų. Negali nutarti, kad būtent šiandien nutapysi paveikslą, tai turi pajausti. Ši būsena panaši į nėštumą. Kiekvienas gali būti menininku lygiai taip pat, kaip kiekvienas gali būti matematiku. Bet, jei vis dėlto nutarei, kad šiandien išvirsi kitokią, įdomesnę sriubą, tai bus eksperimentas. Tai neparodys kūrybinės tavo prigimties, bet gyventi bus daug smagiau.“

Be to, pastebi dailininkas, šiandien dažnai kūrybiškumą naikina aplinka, kuri pati viską už jį sukuria. „Iš vaikystės prisimenu kaimiečius, dainuojančius prie kaip stiklas lygaus Molėtų ežero. Dabar žmonės nebedainuoja, nes dainuoja radijas ir televizija“, – kalba jis.

Anot D. Noreikos, augdami prarandame kūrybiškumą, nes nusprendžiame, kad turime elgtis brandžiai ir tvirtai stovėti ant žemės. Nekuriame dar ir dėl to, kad kūryba dažnai yra nepatogi, reikalauja energijos, bet, suteikę sau laisvę kurti, laisvesni būname ir gyvenime.