Kaip kažkada yra pasakęs vienas žmogus (tegul jis būna pamirštas), iš visų menų svarbiausias yra kinas, tačiau ar kinas yra (tebėra) menas? Šis klausimas itin stebindavo vieną iškiliausių prancūzų kino režisierių, scenaristų ir kritikų Jean’ą-Lucą Godard’ą, atmetusį daug kino filmų kūrimo stereotipų, įtvirtinusį naują kino estetiką. Todėl suprantama, kad jam toks klausimas buvo šokiruojantis ir provokatyvus.

Tačiau, peržiūrėjus didžiumą festivalio filmų, šis klausimas nebe toks šiurkštus ir įžeidžiantis, kaip gali pasirodyti, nes, akivaizdu, kad kinas tampa itin priklausomas nuo politikos ir ideologijos, kuri per jį nori įtvirtinti savo gaires. Įtvirtinti gana suktai ir klastingai: pasitelkiant emocijas, jausmus pasėti tai, kas reikalinga. Tik yra vienas bet. Toms visoms manipuliacijoms beveik visada pritrūksta meninio talento, tad, nors ir gudriai paslėptos, jos kyšo kaip zuikio ausys ir menkai įtikina, nes menas nuo manipuliacijų skiriasi iš esmės. Menas nėra sutvertas tarnauti jokiai ideologijai, ir tai lengva suprasti vien pažiūrėjus dokumentinius filmus apie J.-L. Godard’ą  – „Godard’as yra kinas“ (rež. Cyrilas Leuthy) arba Joną Meką „Rojaus fragmentai“ (JAV režisierė Kate D. Davison). Ar jie kūrė meną? Štai šiuo atveju toks klausimas būtų paprasčiausiai kvailas ir net absurdiškas, bet darosi baisu, kad su viešųjų ryšių stebuklais ir visokiomis premijomis ir premijytėmis ar išėjusių iškilių menininkų vieton neatsistos paslaugūs tarnai kino gamintojai, juolab kad kinas paprastai pareikalauja ir nemažų finansinių išteklių, taigi, labai nepašokinėsi: arba – arba.

Nepaprastas filmas, gaila, kad Kaune parodytas tik vieną kartą, bet pilnutėlė salė jį palydėjo plojimais – toks kinas išties gali išgelbėti pasaulį.

Gal taip baisu dar nėra, bet liūdnos mintys aplankė ne šiaip sau, o žiūrint festivalio filmus – kai kurie jų liudijo bauginančią ateitį. Tačiau kol kas dar norisi galvoti šviesiau ir tą šviesą įžiebė taip pat festivalio filmai. Kad ir Irano režisieriaus Jafaro Panahi, kuriam tėvynėje kurti draudžiama (labai gali būti, kad menas, laisvas savo esme, bus draudžiamas visur, liks tik ideologiją atspindintys projektai), kino juosta „Lokių čia nėra“ – kaip visada įdomaus scenarijaus, prasmingos įtampos ir, svarbiausia, daugiabriaunis, „keliais dugnais“, vertinimą paliekantis pačiam žiūrovui, kai yra normalu, kad kito vertinimas gali kardinaliai skirtis. Tai ypač svarbu šiandien, kai mes praktiškai nebemokame diskutuoti neįžeidinėdami, be pykčio, neapykantos ir patyčių, o tiesiog norėdami apsikeisti nuomonėmis, kurios – net ir nesutampančios (!) – leidžia bendrauti toliau. Nepaklusę būti ideologijos tarnais, Irano kino menininko filmai festivalius pasiekia kaip kontrabanda, tačiau būtent tokių menininkų dėka kinas vis dar yra menas.

Kas mene yra svarbiausia? Atsakymų, kaip ir minėtame filme, gali būti įvairiausių ir labai skirtingų, nes vieni mene ieško naujovių, eksperimentų, klausimų, net provokacijų, kiti – nusiraminimo, atsakymų, tradicijų, sąžinės, gėrio triumfo. Jei menas domina ne visus žmones, tai tikrai visus domina klausimas, kas svarbiausia žmogaus gyvenime? Šiame festivalyje kino filmai davė atsakymą. Pavyzdžiui, filmas „Gyventi“ (rež. Oliveris Hermanusas), kuriame garbaus amžiaus žmogus, turintis ne itin aukštą, bet vadovaujamąjį postą, sužino, kad ligos įveikti nebepavyks, laiko liko nedaug, bet užtenka apmąstymams apie prabėgusį gyvenimą, kuriame taip ir nepavyko rasti to, kas suteikia laimę ir nugyvento gyvenimo prasmę. Atsakymas daugiau nei paprastas – geri, nesavanaudiški darbai, bent vienas kilnus poelgis suteikia nuostabią palaimą, ramybę ir išsipildymą. Nepaprastas filmas, gaila, kad Kaune parodytas tik vieną kartą, bet pilnutėlė salė jį palydėjo plojimais – toks kinas išties gali išgelbėti pasaulį.

Keista, kad tik vieną kartą kamerinėje „Romuvos“ salėje, kurioje tėra penkios eilės su devyniomis vietomis kiekvienoje jų, buvo rodomas filmas „Apie tiesą ir melą“ (rež. Orsonas Wellesas), festivalio organizatorių pristatytas kaip „genialiausias filmas visoje festivalio programoje, o gal net kino istorijoje“. Organizatoriai neapgaudinėjo, tai išties įspūdingas filmas (beje, sukurtas ne šiuo laiku, o 1975 m.), bet kodėl buvo rodytas mažiausioje salėje? Ar todėl, kad sujaukdamas protus, ypač pabaigoje, verčia susimąstyti ne tik apie klastotės ir originalo dialektiką mene, bet ir apie siaubingą propagandos mašiną, kuri net visišką absurdą gali paversti nekvestionuojama tiesa?

Festivalį pristatančiame klipe sukosi trumputis vaizdas, kuriame vyresnio amžiaus moteris išleidžia į kiną jaunus tėvus, pasilikusi prižiūrėti kūdikį, nes juk: „Kai šaukia kinas, tu eini“, – skelbė festivalio moto, tačiau į kiną galėjo nueiti ir toji senjorė, pavyzdžiui, į filmą „Paskutinis šokis“ (rež. Delphine Lehericey) – išimtinai giedrą, nors kalbantį apie artimojo mirtį, vyresniųjų vienišumo problemą, o svarbiausia – į šipulius sudaužantį stereotipą „ai, man jau per vėlu“. Taigi, įvertinus festivalio klipą lygių galimybių inspektoriaus žvilgsniu, galima būtų padaryti išvadą, kad per kitą festivalį jauni tėvai tegul lieka su savo vaikeliu, nes jiems dar viskas prieš akis, o į kiną eina jų tėvai, seneliai ir močiutės. Ne tik į kiną, bet ir į kokią šiuolaikinio šokio trupę, ir ne žiūrėti, o... šokti. „Paskutinis šokis“ įtikina, kad tai labai naudinga ir jauniems, ir seniems, ypač kai visi drauge.

Koks buvo šiųmečio „Kino pavasario“ netikėtumas? Filmas „Metas išeiti“ – Pietų Korėjos režisieriaus, scenarijų autoriaus ir prodiuserio Parko Chan-wooko sukurtas itin stilingas, estetiškas detektyvas. Nors toks derinys sunkiai įsivaizduojamas, talentingas kūrėjas, net kurdamas detektyvą apie žmogžudystes, gali įrodyti, kad kinas yra menas.