„Prie planetos išsaugojimo galime prisidėti kiekvienas. Kaip? Geriausi tvaraus gyvenimo mokytojai galėtų būti mūsų seneliai. Jiems buvo įprasta tausoti daiktus, sugedus ir sulūžus – taisyti ar pritaikyti antriniam panaudojimui. Šiandien, kai esame apsupti daiktų gausos, itin svarbu teisingai elgtis su atliekomis. Ir suprasti, kad viskas, ką patingime išrūšiuoti, keliauja į bendrąjį sąvartyną, kuriame atgula šimtmečiams. Tuo tarpu išrūšiuotos atliekos taupo planetos išteklius ir atgimsta naujais gaminiais“, – teigia Simona Rasalė, „Žaliojo taško“ komunikacijos ir marketingo vadovė.

Šių metų dokumentinių filmų festivalyje „Nepatogus kinas“ galima išvysti Steffeno Kroneso atliekų judėjimo tyrimą „Šiaurinė Srovė“. Norėdamas išsiaiškinti, ar Dresdene išmesta alaus skardinė pasiekia negyvenamų Arkties vandenyno salų krantus, režisierius sukonstruoja plūdurus su GPS siųstuvais ir paleidžia juos plaukti upe. Filmą pristato didžiausia licencijuota pakuočių atliekų tvarkymo organizacija „Žaliasis taškas“.

Paskaitykite pokalbį su filmo „Šiaurinė srovė“ režisieriumi Steffenu Kronesu.

– Kodėl jums pasirodė svarbu sukurti filmą apie atliekų keliones planetos vandenimis?

– Kuo daugiau domėjausi ekosistemos problemomis, tuo darėsi aiškiau, kad gamta – rimtame pavojuje. Norėjosi kažko imtis. Arkties saloje atrasta vokiško alaus skardinė buvo tas taškas, nuo kurio galiausiai atsispyriau. Supratau, kad tai gera istorija filmui, todėl nusprendžiau išsiaiškinti, ar tikrai šiukšlė, išmesta į Vokietijos upę, gali nuplaukti iki Arkties.

Dauguma dokumentinių filmų apie planetos problemas skirti tuo besidominčiai auditorijai. O man buvo svarbu pasiekti žmones, kurie tokio filmo žiūrėti nesirinktų. Dabar reikia kalbėtis su tais, kurie nėra Žemės saugojimo entuziastų burbule. Jei tik žmonės žinotų, kokia rimta yra situacija, jie taip lengvai nepasiduotų politikų įtakai. Labai svarbu šviesti, ruošti visuomenę. Gerai papasakota istorija turi didelę galią. Pažiūrėję filmą skeptiškesnių pažiūrų žmonės man sakė nežinoję, jog situacija tokia bloga. Vadinasi, man pavyko.

Asmeninio archyvo nuotr.

– Koks tai jausmas – negyvenamame planetos kampelyje atrasti šiukšlių iš savo šalies?

– Iš pradžių buvo labai juokinga. Įsivaizduokite, pirmas daiktas, kurį vokietis randa nuvykęs į tolimą salą, kurioje nėra žmonių, – vokiško alaus skardinė. Vokietis ir alus yra tokia klišė. Šis vaizdas įstrigo mano sąmonėje. Grįžęs namo pradėjau matyti šiukšles visur, nors iki tol nepastebėdavau. Žmonės – tokios būtybės, kurios aplinką mato selektyviai. Jei sąmoningai nekoncentruoji savo dėmesio – gali daug ko nepastebėti.

– Norėdamas išsiaiškinti, ar į upę Dresdene įmesta prekės pakuotė gali pasiekti Arkties vandenyną, sukonstravote plūdurus su GPS siųstuvais. Jų kelionė tapo filmo pagrindine siužetine linija. Ar kada buvo apnikusios abejonės dėl šio eksperimento sėkmės? Ar turėjote atsarginį planą savo filmui?

Šiemet pirmą kartą miškų gaisrai pasiekė miestus – dėl dūmų kelias dienas turėjome likti namuose uždarais langais.

– Visi mūsų projekto finansiniai rėmėjai sakė tą patį: filmo idėja tikrai puiki, bet kas bus, jei plūdurai Arkties nepasieks? Aš turėjau alternatyvų planą. Rinkau informaciją, domėjausi tyrimais, todėl nepavykus eksperimentui galėjau vizualiai parodyti mokslininkų kurtus šiukšlių judėjimo vandenyne modelius. Beje, mokslininkai GPS siųstuvus paprastai talpina į plastiką, nes tai – patvariausia medžiaga. Mes filme negalėjome to daryti, nes žiūrovams natūraliai kiltų klausimas, kodėl dar labiau teršiame upes. Reikėjo ieškoti draugiškų gamtai sprendimų, o to kaina – mažesnis siųstuvų atsparumas. Plūdurai dažnai skendo, upėje darėme daugybę bandymų. Neįtikėtina, kiek kartų mes susimovėme! Vėliau prasidėjo pandemija – tai buvo labai keistas laikas.

– Filmuodamas dokumentinę juostą „Šiaurinė srovė“ aplankėte įvairius mokslininkus, jūrų biologus. Koks svarbus faktas apie planetos taršą jums atrodo visuomenėje dar mažai žinomas?

– Mokslininkų tyrimai rodo, kad pagrindinis mikroplastiko vandenynuose šaltinis yra automobilių padangos. Besitrinančių į asfaltą padangų dalelės nugula gatvėse, patenka į orą ir vėjas jas neša į vandenyną. Padangas vairuotojams reikia keisti kas penkerius metus, automobiliai gaminami vis didesni, todėl didėja ir tarša. Visa tai lieka su mumis. Šios dalelės gali sukelti plaučių vėžį, širdies smūgį, demenciją.

– Kaip manote, ar mūsų organizmas gali prisitaikyti gyventi su plastiku?

– Plastiko taršos esame veikiami kiekvieną dieną, ypač jei gyvename miestuose. Negalime nuo to pabėgti: mikroplastiko yra vandenyje, ore. Jo tiek daug, kad jis veikia visas mitybos grandinės dalis, gyviems organizmams sukelia uždegimus. Nemanau, kad bus įmanoma surinkti visą mikroplastiką. Plastiko dalelės su laiku taps vis mažesnės ir mažesnės – greičiausiai taps dirvožemio dalimi. Manau, nerastume mokslininko, kuris kalbėtų apie žmogaus prisitaikymą prie plastiko. Geriausia, ko mes galime tikėtis, tai, kad jis nepaveiktų mūsų genų ar kūno. Bet daugiau žinių apie tai turėsime atlikę ilgalaikius tyrimus, po kokių dvidešimties metų. Nanoplastiko poveikį mokslas dar tik pradeda tirti. Aš asmeniškai nemanau, jog mes prisitaikysime, nes viskas vyksta labai greitai, o evoliucija – itin lėtas procesas.

– Ar gausėjant žinių bagažui apie ekosistemos būklę, keitėsi jūsų paties vartojimo įpročiai?

– Taip, iš pradžių įpročiai keitėsi gana radikaliai – nepirkau plastiko visai. Vėliau nusprendžiau, kad mažinsiu suvartojimą tiek, kiek man pavyksta, o jei nesigaus – nekaltinsiu savęs. Yra buvę atvejų, kada iki vėlyvo vakaro dirbęs namuose staiga suprantu, jog dar nieko nevalgiau. Pasižiūriu į šaldytuvą – tuščia, didžiosios parduotuvės uždarytos. Ir man reikia daryti sprendimą: nevalgyti visai ar eiti į šalia namų esančią parduotuvę, kurioje visos prekės plastiko pakuotėse. Vartotojui labai sunku nuo plastiko pabėgti. Kad pavyktų – tai turi tapti gyvenimo tikslu. Bet ne visi turi galimybę tam skirti tiek laiko, kiek aš. Žmonės turi darbus. Viskas, ko jie nori dienos gale, tai grįžti namo pas tris savo vaikus ir pailsėti. Negali dėl to jų kaltinti. Pagrindinė problema yra sistema, kurios žmonės negali išvengti. Keisti sistemą yra industrijos ir politikų atsakomybė.

– 2017-aisiais metais JAV psichologų asociacija pirmą kartą apibrėžė terminą „ekologinis nerimas“. Ar jums teko patirti ekologinio nerimo simptomus?

– Taip, žinoma. Karts nuo karto mane toks nerimas apima. Nuo 2017-ųjų Vokietijoje, čia, kur gyvenu, įvyko jau keturios didžiulės sausros. Buvo be galo karšta, sausa, medžiai mirė tiesiog kieme. Šiemet pirmą kartą miškų gaisrai pasiekė miestus – dėl dūmų kelias dienas turėjome likti namuose uždarais langais. Dabar visur pastebiu plastiką, cigarečių nuorūkas. Tai varo iš proto, nes žinau, jog veikia ne tik mus, bet ir kitą pasaulio pusę – visą ekosistemą.