Kauno valstybinis dramos teatras sezoną baigė neįprasta premjera – spektakliu "Moderatoriai", kuriame į sceną perkeltas virtualusis bendravimas.

"Moderatoriai" nėra tradicinis spektaklis. Ir pats jo režisierius Andrius Kurienius susimąsto paprašytas apibūdinti, kokiai scenos (ir nebūtinai scenos) meno rūšiai priskirtų savo spektaklį.

Tai, ką matome scenoje, neprimena klasikinės pjesės, kur veiksmas vystosi, pasiekia kulminaciją ir vienokią ar kitokią atomazgą. Po "Moderatorių" jautiesi taip, tarsi išjungęs kompiuterį, kuriame, skaitydamas elektroninius laiškus, žinutes, komentarus ir pats komentuodamas, kurį laiką buvai paniręs į nerišlų informacijos srautą. Tai spektaklis apie socialinio ir virtualiojo "aš" susidūrimą, apie tokio bendravimo laimes ir nelaimes, sėkmes ir nesėkmes.

Kas tai: naujas teatro reiškinys ar nebaigtas produktas, kur nesuprasi, kur pradžia, kur pabaiga, ar kaip toje pasakoje be galo – po paskutinio taško gali dėti kablelį ir pradėti viską nuo pradžių? Po premjeros ne vienam žiūrovui galvoje kirbėjo mintys. Atsakymų į šiuos klausimus padeda ieškoti spektaklio scenarijaus autorius ir režisierius Andrius Kurienius.

Jis ne tik režisuoja – su "Auros" šokėjais sukurtas šokio spektaklis "Sapnas Nr. 5" jam šiemet pelnė solidžiausią Kauno teatralų apdovanojimą – "Fortūnos" prizą.

– Kas esi: aktorius, režisierius ar choreografas?

– Visi trys kartu. Angliškai sakoma "performer" – į šį žodį telpa trys minėtos reikšmės. Lietuvių kalboje tikslaus šio žodžio atitikmens nėra.

– Kaip jautiesi vadinamas Kauno Anželika Cholina?

– Tai vienai kritikei išsprūdęs labai blogas palyginimas. Kodėl turiu būti lyginamas su A.Cholina? Mes visiškai skirtingai kuriame. Man choreografija yra hobis, kuris netyčia tapo profesija. Ir mano choreografija yra labiau aktorinė nei šokio. Man nelabai įdomios judėjimo technikos – man įdomesnis siužetas be žodžių, neverbalinis teatras, kuriamas šokiu arba judesiu.

– Ar dramos teatrai Lietuvoje skiria užtektinai dėmesio judesiui?

– Kaune tam dėmesio skiriama nepakankamai. Bet Lietuvos mastu yra kiek kitaip. Pavyzdžiui, Oskaras Koršunovas labai daug dėmesio skiria judesiui. Visai švarių šokio spektaklių Kaune taip pat mažoka, Vilniuje jų – daug daugiau. Bendros pasaulinės teatro tendencijos: kuo mažiau kalbėti ir kuo daugiau veikti. Ir tada šokio, choreografijos, režisūros perskyros išnyksta.

– Galbūt tai susiję su globalizacija ir laisva mūsų visų migracija: įvairiatautė publika gali sunkiai suprasti tekstą, o judesys – universalus?

– Tiesiog judesiu lengviau perteikti esmę, emocijas. O žodžiai, tarkime, "Moderatoriuose" perduoda konkrečią, tiesmuką informaciją. Judesys palieka laisvę interpretacijai. Spektakliai, kuriuose mažai žodžių, yra daug universalesni.

– Po "Moderatorių" kai kurie žiūrovai A.Kurieniaus spektaklyje pasigedo judesio.

– Tai ir buvo mano sumanymas. Kodėl aš turiu kurti tiktai judesio, šokio spektaklius? Reikia kažką kita pabandyti. Seniai bandau atsiplėšti nuo choreografijos. Šiame spektaklyje choreografija atlieka dekoracijų funkciją. Perėjimai, mizanscenos – ganėtinai choreografinės, bet šokio čia nėra.

– Iš tiesų to, ką mes tradiciškai suvokiame kaip dekoracijas, "Moderatoriuose" visai nėra.

– Dekoracijos ten yra patys žmonės – tai, kaip jie stovi, juda.

– Šiame spektaklyje svarbus apšvietimo vaidmuo – jis tarsi visus suvienodina, įtraukia į virtualią erdvę. Kiek, kuriant apšvietimą "Moderatoriams", šviesų dailininkas Vladimiras Šerstabojevas bendradarbiavo su tavimi?

– Tai buvo absoliučiai bendras darbas. Spektaklyje daug vaizdo projekcijų. Norėjau, kad matytųsi unifikuojanti kompiuterio klaviatūra, iššoktų bendravimą per "Skype", "Facebook", kitus socialinius tinklus simbolizuojantys "langai".

– "Moderatoriuose" klasikinėms pjesėms įprastos veiksmo plėtotės, kulminacijos, atomazgos nėra. Kartais tai atrodo tarsi kokia teksto mišrainė.

– Kas yra internetas, jame išsakytos nuomonės? Tai – tarsi galaktika iš visiškai skirtingų taškų, kurie iš pirmo žvilgsnio atrodo niekuo nesusiję. Mano idėja buvo pateikti atsitiktines atsitiktinių žmonių istorijas, teksto nuotrupas.

Rudenį spektaklis bus kitoks nei dabar. Bus visai kitos istorijos, kiti tekstai. Repetuojant neįmanoma sukurti spektaklio, skirto bendrauti su žiūrovais. Dabar mes jau šiek tiek pasibandėme – paaiškėjo, ką paliksime, ką išmesime, ką pakeisime.

Pagrindinė tema liks ta pati. Tai – vienatvė. Gali internete prisistatyti įvairiausiais vardais, gali būti nuoširdus arba ne, bet savęs neapgausi. Ir vienatvės jausmą išsklaidysi tik laikinai. Vienas klausimų, nedavusių man ramybės jau seniai, buvo: kodėl visi nori su manimi draugauti per "Facebook"? Kodėl tie žmonės, kurie nori su manimi draugauti internete, nenori draugauti realiai? Jie galbūt nori tik pasižiūrėti mano nuotraukų, paskaityti mano įrašų. Jei gyveni tik internete, arba esi visiškai kompleksuotas, arba – visiškas tinginys: arba bijai susitikti su žmonėmis, arba – tingi. Apie tai šiek tiek užsimename spektaklyje.

– Ar rudenį "Moderatoriai" įgaus baigtinę formą?

– Jie niekada neįgaus baigtinės formos. Pagrindas bus tas pats, bet istorijos bus kitos. Mes sakome: internete nutikusias istorijas siųskite mums elektroniniu paštu moderatoriai@dramosteatras.lt. Įdomiausias jų mes panaudojame spektaklyje.

– Kalbi daugiskaita – "pastatėme", "panaudojame"...

– Labai daug darbo, kuriant spektaklį, atliko jaunieji teatro trupės aktoriai, kurie čia ir vaidina. Susikurtais vardais jie prisistatė internete, bendravo, draugavo, sulaukė įvairių reakcijų, komentarų. Šią medžiagą iš dalies panaudojome "Moderatoriuose".

– Esi ir "Moderatorių" scenarijaus autorius. "Sekso dievas", "Sunny Boy", "Raumuo 24", "Daili moteris", "Sekso ištroškusios kojotės" – tai vardai,  arba nikai, kuriais internete prisistato spektaklio herojai. Ar panašiais vardais internete teko prisistatyti ir pačiam?

– Esu prisistatęs tik vienu sugalvotu vardu, bet tai susiję su vaidinant Latvijoje gauta pravarde. O dėl nikų – socialiniai tyrimai rodo, kad jaunimas mėgsta internete prisistatyti priešingos lyties asmeniu. Statant spektaklį ir aš, ir aktoriai susipažinome su įvairiausių interneto socialinių tyrimų rezultatais.

– Tu ir tavo draugai esate priklausomi nuo interneto?

– Daugiau mažiau nuo jo priklausomi visi. Mano priklausomybė – vidutinė. Esu užsikabinęs ant poros žaidimų. Bet kokią savaitę ar per vasaros atostogas tai – normalu.

– Jei ateityje į sceną vis dažniau veršis virtualusis "aš" arba jaunimas, truputį ar net labai priklausomas nuo kompiuterių, ar nebus taip, kad vyresni žmonės į teatrą tiesiog nebeis, nes jiems kompiuterinio jaunimo problemos yra tarsi tamsioji mėnulio pusė?

– "Moderatoriais" mes kaip tik tikimės išauginti teatro žiūrovų gretas – taikome į 15–25 m. auditoriją. Jei jie ateis į "Moderatorius", gal užsuks į teatrą ir kitą kartą. Buvo labai įdomių paauglių reakcijų. Buvo ir tokių beveik žvėriukų, atėjusių kaip į cirką: na, nustebinkite mane. Ir kažkurioje spektaklio vietoje jie staiga nurimo.

– Spektaklyje yra vietų, kai aktoriai bando užmegzti su žiūrovais tiesioginį pokalbį. Tačiau lietuvių publika santūri – atsakinėti neskuba.

– Oi, ne visada. Buvo atvejų, kai publiką teko raminti, stabdyti diskusiją, nes visa tai nežinia kada būtų pasibaigę. Kartais sieną tarp žiūrovų ir aktorių pavyksta nugriauti iš pat pradžių, kartais tai užtrunka ilgiau. O kartais ji negriūva. Kita vertus, nieko baisaus, jei kažkas iš žiūrovų pradeda komentuoti tai, kas vyksta scenoje.

– Ar jauni aktoriai tokiose situacijose nesutrinka?

– Jauniems šiame spektaklyje kaip tik lengviau. Jie yra vieninga, susigyvenusi grupė. Nemanau, kad jiems sustabdyti spektaklio eigą ir pakalbėti su žiūrovu būtų labai sunku. Be to, "Moderatoriuose" dažnai perskiriu aktorius į dvi dalis. Vieni vaidina scenoje, o kiti, kaip kokie penkiolikamečiai, sėdi žiūrovų vietose ir garsiai komentuoja tai, kas vyksta, laido klausimus ne į temą. Aktoriai prie tokių reakcijų jau priprato.

– Galbūt su naujaisiais spektaklių herojais į teatrą ateina ir kitokia teatrinė kalba?

– Apie tai tegu sprendžia teatro kritikai.

– "Moderatorių" pabaigoje peršasi išvada, kad pasinerti į virtualųjį pasaulį yra blogai. Pamoralizavai kaip tikras vyresniosios kartos atstovas.

– Dėl moralizavimo – tai užsivaidinimas. Mano susitarimas su aktoriais buvo nemoralizuoti. Nenoriu moralizuoti. Yra geroji, yra ir blogoji interneto pusės. Tiesa, apie šią Lietuvoje kalbama labai mažai. Turiu omenyje internete plintantį smurtą, patyčias.