Paskutinį balandžio savaitgalį, jau 17-tą kartą, senojo baltų tikėjimo puoselėtojai susirinkę Molėtų rajone šalia Astronomijos observatorijos esančioje Senovinėje dangaus šviesulių stebykloje iškilmingomis šventinėmis apeigomis pasitiko naujuosius metus – pirmosios pavasario žalumos šventę – Jorę.

Vaizdingoje Lenktinio ežero pakrantėje prisiglaudusioje Molėtų krašto muziejaus Etnografinėje sodyboje Jorės šventės dalyvių – jarėnų – palapinės pradėjo dygti dar šventės išvakarėse – penktadienį. Nepabūgę darganos ir šalnų Jorės šventėjai atidarė stovyklavimo palapinėse sezoną.

Pirmąją šventės dieną, šeštadienį, buvo tvarkoma šventvietės aplinka, grėbiami pernykščiai lapai, kantriai  ieškoma šiemet neskubančios sprogti pirmosios žalumos.  Pirmaisiais pavasario pumpurais buvo išpuošti Dangaus stebyklos stulpai, aukurai, šventvietės vartai. Po talkos jarėnai savo kūno ir sielos galias stiprino kaitindamiesi ir perdamiesi apeiginėje pirtyje.

Tuo tarpu Etnografinėje sodyboje visą dieną darbavosi baltiškų žalvario papuošalų meistrai. Kas norėjo galėjo iš gausybės papuošalų išsirinkti ir nusipirkti sau mielą, segę, žiedą, antkaklę ar kokį kitą papuošalą. Trokštantys išbandyti savo gebėjimus juvelyrikoje galėjo meistrų pamokyti net ir patys pasigaminti papuošalą.

Sodyboje veikė  Molėtų moksleivių tarmių metų proga parengta aukštaitiškų patarlių paroda, „Arbatos magijos“ klubas vaišino gilių kava, o šventės rengėjai – beržų sula.

Po apeiginės pirties Senovinėje dangaus šviesulių stebykloje vyko „Vaidilų ratas“.  Jame su šventės dalyviais savo mintimis dalijosi vaidilos: mitologas Dainius Razauskas, etnokosmologas Jonas Vaškūnas, etnokultūros mokytojas Valdas Rutkūnas ir kiti.

Sutemus visi rinkosi prie didžiulio šventinio laužo. Čia „Ugnies ženklų“ būrio fakyrės magiškais ugnines ženklais užbūrė švenčiančiuosius, o linksmi muzikantai visus įsuko į iki pat paryčių aplink šventinį laužą besisukusį šokių verpetą.

Antrąją šventės dieną,  sekmadienį, iš pat ryto buvo užkaistas didelis apeiginis katilas, kuriame visą pusdienį kunkuliavo šventinis viralas. Susirinkusius Senovinėje dangaus  šviesulių stebykloje jarėnus sveikino vienas iš Jorės šventės atgaivinimo pradininkų, vaidila Jonas Vaiškūnas, apeiginės grupės „Kūlgrinda“ vadovė, vaidilė Inija Trinkūnienė. I.Trinkūnienė šventės dalyviams perdavė Lietuvos Romuvos Krivio Jono Trinkūno sveikinimus.

Paskui šventės dalyviai darnia iškilminga eisena, skambant būgnų dūžiams ir kartu su apeigine folkloro grupe „Kūlgrinda“ traukdami giesmes bei nešini vėliavomis, visi žygiavo  į Želvų ežero kyšulyje kylantį Kulionių piliakalnį. Užkopę į piliavietę ir susibūrę prie greta seniausios piliakalnio pušies rusenančio aukuro visi giesmėmis, kalbomis ir aukomis pagerbė Amžinosios ugnies deivės Gabijos bei pilėnų ir visų kovotojų už Lietuvos laisvę vėlių atminimą.

Vėliau vyko iškilminga įšventimo į romuvius apeiga. Kiekvienas pasiryžęs tapti romuviu, jarėnų ir protėvių vėlių akivaizdoje, prisiekė eiti protėvių pramintu keliu ir tęsti jų darbus. Vaidilos pasišventusiesiems įteikė jų apsisprendimą sutvirtinančius baltiškus ženklus.

„Dabar tai tavo stiprybės, išminties ir sėkmės ženklas palaimintas protėvių. Esi Romuvis. Kurk Darną! – laimino įsišvenčiantįjį vaidila. „Tebūne Darna!“ atsakydavo įsišvenčiantysis.

Apeigos piliakalnyje baigėsi viduramžių lietuvių karių pasirodymu. Sukryžiavę kalavijus jie įrodė, kad protėvių žygiai tikrai nėra pamiršti, bet kad ir XXI-ame amžiuje yra karžygių, pasiruošusių ginti ir puoselėti didingą protėvių paveldą ne tik žodžiais, bet ir darbais.

Pasisėmę įkvėpimo iš protėvių vėlių, ir pakvietę jas švęsti kartu, šventės dalyviai užsidegę deglus nuo piliakalnio aukuro darnia eisena grįžo į Dangaus šviesulių stebyklą. Čia nuo piliakalnio atsinešta ugnimi įkurtame aukure buvo aukojama Žemynai, dėkojama už teikiamas galias bei gėrybes, giedamos apeiginės giesmės šlovinančios baltų Dievų galybę ir Jorę.  Virš ugnies Amžinosios ugnies aukuro vaidilos sudaužė du joručius. Vienas iš jų buvo paaukotas deivėms Žemynai ir Gabijai, o kitas kartu su virš aukuro iškilmingai perlaužta duona buvo išdalintas švenčiantiesiems.

Ypatingo dėmesio sulaukė šventės dalyviai, kurių vardai siejosi su šaknimi –jar, – jor, –jur. Jarėnai atskirai atliko jiems palaiminti skirtą apeigą. Vėliau visi ėjo į Perkūno šventovę  ir tardami linkėjimus, iškilmingai prie Dievui Perkūnui skirto aukuro aukojo iš įvairių kraštų atvežtus akmenis. Trylika metų kasmet Jorės šventėje vis naujais akmenimis papildomas Perkūno šventovės aukuras šiemet ir vėl ūgtelėjo ir ne tik naujais akmenimis, tačiau ir nuoširdžių linkėjimų, skambėjusių iš vaikų ir suaugusiųjų lūpų, galiomis.

Pasibaigus akmenų aukojimui vaikai įniko į joručių ridenimo rungtynes, lingavosi Jorės sūpuoklėmis, o kai kas išdrįso ir ant apeiginių lentų pasišokinėti...

Kaip ir kasmet Jorės apeigos baigėsi  nepakartojamo apeiginio viralo ragavimu. Viralo virėjams paskelbus bendro apeiginio valgymo pradžią, ir vaidilai užgesinus žaižaruojantį nuodėgulį kunkuliuojančiame katile, visi išsirikiavo į ilgą eilę, kad gautų sau priklausančią kvapnaus ir gardaus viralo dalį.  Neliko neragavusių ir apeiginės Jorės kiaušinienės, iškeptos kartu su pirmaisiais gležnais garšvos lapeliais.

„Bendros šventės dalyvių vaišės kartu su neregimomis protėvių vėlėmis ir Dievais yra seniausia ir svarbiausia Jorės šventės apeiga – juk valgymas ir gėrimas tai veiksmas, kuomet priimdami gamtos teikiamas gėrybes ilginame gyvenimą ir traukome mirties vis spendžiamas gijas. Šią ypatingą gamtos atbudimo dieną iš vieno katilo valgę žmonės nematomomis dieviškomis gijomis yra susiejami į vieną stiprią bendriją ir šios gijos veikia iki kitos Jorės, kuomet ir vėl čia susirinkę jas atnaujiname. Jorė yra gyvybės pradžia, tai trumpas laiko tarpas, kai sprendžiasi kokie bus mūsų vasaros ir rudens vaisiai, todėl turime švęsti – sustiprinti savo galias, nukreipti jas brandos, skalsos ir darnos kelin“, – sako jau 17-tą Jorės šventę Kulionyse su bendraminčiais rengiantis etnokosmologas Jonas Vaiškūnas.

Lietuvos Romuva ir Molėtų krašto muziejus Jorės šventę kartu rengia nuo 1996-tųjų metų, kuomet vaizdingoje Lenktinio ežero pakrantėje esančioje senoje sodybvietėje buvo įrengta Senovinė dangaus šviesulių stebykla. Į šventę gali atvykti visi norintys senu mūsų protėvių papročiu pasisemti galių iš sprogstančių pumpurų ir pirmosios pavasario žalumos ūku apsigaubusios žemės.