Rašytoja Sandra Bernotaitė penkerius metus gyvena Australijos didmiestyje Melburne su vyru Rimu ir katinu Adolfiu.

Antroji Sandros knyga, romanas „Katė, kurios reikėjo“, pasirodo kovą ne tik popieriniu, bet ir elektroniniu pavidalu. Sandra pasakoja apie gyvenimo Melburne ypatybes.

– Kas tave atvedė į Melburną?

– Meilė. Mano (tuomet dar būsimas) vyras buvo jau seniau išvykęs iš Lietuvos ir apsistojęs būtent Melburne. Išsikrausčiau iš Vilniaus Pašilaičių rajono, išdalijusi daiktus ir kates (o turėjau tris), su savimi pasiėmiau tik vieną lagaminą. Pamenu, kaimynas paklausė, į kokį rajoną dabar kraustausi. Į Australiją, atsakiau.

– Kodėl Melburnas, o ne Sidnėjus?

– Rinkausi ne aš, bet... Sakoma, Sidnėjus – komercijos ir verslo centras, pritvinkęs energijos, traukiantis jaunimą. Man reikia ramybės, todėl rinkausi Melburną – kultūrų įvairovės, gero maisto ir madų miestą. Melburno architektūra labai originali, drąsi. Jis šiuolaikiškai eklektiškas, kažkuo europietiškas. Čia žiemos vėsesnės.

– Papasakok apie savo mėgstamiausias vietas Melburne.

– Man labai patinka Hawthorn, rajonas, kuriame gyvename, – grakštūs karalienės Viktorijos laikų namukai. Melburno centre yra gatvelių tinklas tarp aukštokų pastatų, kurių šešėlyje smagu šmirinėti po mažas keistas parduotuves, prisėsti gatvės kavinukėje, kur teks sutraukti kojas, kad nenumindžiotų praeiviai. Mėgstu Fitzroy rajoną, kurio veidą suformavo menininkai. Ten kitokia atmosfera, stilių mišrainė, ant sienų – grafičiai. Smagus yra Lygon gatvės ruožas, kuriame nugirsi kalbant itališkai. Tikri italai išvirs kavos, pagamins maisto...

– Didžiausias skirtumas tarp Lietuvos ir Australijos didmiesčio?

– Kai įsivaizduoji pusę milijono vilniečių ir keturis milijonus melburniečių... Vienas pašnekovas sykį nustebo – jūsų šalis mažesnė už Melburną?! Toliau – kultūrų, rasių įvairovė. Gali rinktis maistą iš viso pasaulio. Čia retai sutiksi tą patį žmogų dukart, bet visi malonūs, šypsosi tarsi pažįstami.

– Kur būtinai nuvedi svečius iš tėvynės?

– Nuvedu į Federation aikštę, nes tai centrinė susibūrimų vieta. Jos paviršius – nelygus, primena kalvotą dykumos paviršių. Pastatai, juosiantys šią aikštę, – kreivi, grafito spalvos, primena uolas. Taigi vaikštai pačiame miesto centre ir galvoji apie Australijos gamtą.

Parodau Botanikos sodą pačiame miesto centre ir Jaros parką, kur eukaliptuose aukštyn kojom kabo būriai skraidančių lapių. Nuvedu į zoologijos sodą. Ten apsilankęs gali būti ramus, kad išskrisi pamatęs daugumą Australijos žvėrių, o gal net pakasęs kengūrai paausį.

– Koks tipinis australiškas dalykas tau keisčiausias?

– Stebina kai kurių australų pomėgis vaikščioti asfaltu basomis arba žiemą avėti tik paplūdimio šlepetes – thongs. Ausis vis dar nenori priprasti prie „riebaus“ vietos australų akcento, nes jis gerokai skiriasi nuo Queen English. Keista valgyti kengūrienos kepsnį, tačiau dar keisčiau būtų priprasti prie australiško stiliaus barbekiu – iki anglies apgruzdintų dešrelių...

Keisčiausiu pavadinsiu australiško futbolo reiškinį. Tai tarsi religija, tik jos pobūdis skiriasi nuo lietuvių religijos – krepšinio.Australai nesivaržo su kitų šalių komandomis – tik patys su savimi. Savaitgaliais šventas dalykas visai šeimai – nuo senelių iki ką tik gimusių anūkų – apsivynioti kaklus savo komandos spalvų šalikais ir važiuoti į stadioną. Tikru australu turbūt gali vadintis ne tą dieną, kai tau suteikia pilietybę, o tą sezoną, kai pradedi sirgti už savo rajono komandą ir įsimeni visus žaidėjų vardus.

– Rekomenduok knygą ar filmą apie Melburną tiems, kurie negali aplankyti šio miesto.

– Man padarė įspūdį Christo Tsiolko romanas „Antausis“ („The Slap“), kuriame skaitytojas randa visą Melburno socialinį pjūvį. Pagal šią knygą sukurtas labai neblogas serialas tuo pačiu pavadinimu.

Pernai pasirodė režisieriaus Robo Sitcho romantinė komedija „Ar turit klausimų Benui?“ (angl. – „Any Questions For Ben?“) – joje pamatysit Melburną, jo smagumynus ir galbūt ekrane netgi šmėkštelsiu aš. Rimtai. Nes tame filme dirbau statiste.

– Ko pasiilgsti iš Lietuvos?

– Pasiilgstu buvimo tarp savų, patirčių su savais. Toks stiprus savos genties pajautimas atbunda išlipus iš lėktuvo. Kartais pasiilgstu melancholijos. Kartais – gyvenimo interjeruose, kai už lango lyja ir neprašvinta, bet viduje šilta ir gera. Pasiilgstu riebios silkės.

– Kiek Melburno atsirado tavyje per penkerius čia pragyventus metus?

– Esu jau gana neblogai susiliejusi su aplinka. Melburne ėmiau suprasti, ką reiškia čia visų minimas quality life – kokybiškas gyvenimas. Kaip ir dauguma melburniečių, pamėgau sportą. Ėmiau gerbti natūralų grožį, nes čia gali būti visoks, net laukinis.