Dviem „Oskarais“ iš dvylikos nominacijų apdovanotas naujausias Steveno Spielbergo filmas „Linkolnas“ sprendžia labai sudėtingą istorinį uždavinį.

Politika ima viršų
„Politika – pernelyg rimtas reikalas, kad jį būtų galima patikėti vien politikams“, – šie kitados pasakyti Prancūzijos prezidento Charles’io de Gaulle’io žodžiai šiemet gali būti Holivudo šūkis. Net ką tik pasibaigusioje „Oskarų“ ceremonijoje kaip niekad ryškiai dominavo politinės tematikos filmai. Nemažai paauksuotų statulėlių, kaip ir buvo prognozuota, gavo ir režisierės Kathryn Bigelow politinė drama „Taikinys #1“ (apie tai, kaip buvo likviduotas garsiausias mūsų laikų teroristas bin Ladenas), ir aktoriaus Beno Afflecko režisuota drama „Argo“ (apie tai, kaip per 1980 m. Irano įkaitų krizę bendromis CŽV ir Holivudo pastangomis buvo įvykdyta šešių amerikiečių gelbėjimo operacija).
Nors naujausias S.Spielbergo darbas, pašlovinantis šešioliktąjį JAV prezidentą Abrahamą Lincolną, pasakoja apie seniai praėjusius laikus, jis sukurtas taip, kad įtikintų žiūrovą, jog amerikiečiams jų šalies praeitis nėra vien pageltusių vadovėlių tekstai. „Linkolnas“ pirmiausia buvo parodytas dabartinio JAV Kongreso nariams, kad šie nepamirštų savo šalies istorinių pamokų, kaip reikia valdyti iš garbingų protėvių paveldėtą valstybę.

Įspūdingos batalijos
1865 m. balandžio pradžioje baigėsi ketverius metus trukęs pilietinis karas. Jo vaizdus S.Spielbergas rodo tik pačioje filmo pradžioje, bet kelių šio prologo minučių pakanka, kad brolžudiško karo tragediją žiūrovas pajustų fiziškai.
Panašų efektą režisierius pasiekdavo ir anksčiau. Tačiau, skirtingai nei kitose karinėse dramose („Gelbstint eilinį Rajaną“, „Karo žirgas“), po efektingo prologo ir patetiško jo komentaro („Aš miriau ne veltui. Ši tauta, padedant Dievui, atgims ir bus laisva“) dar beveik dvi su puse valandos žiūrovas stebės ne mažiau įspūdingas batalijas, kurios rutuliosis kabinetų tyloje ir triukšminguose Kongreso posėdžiuose.

Išspręsti skaudžią dilemą
Visi jau pavargo kariauti. Ką tik antrai kadencijai išrinktas prezidentas Linkolnas turi puikią progą pabaigti šį įsisenėjusį kruviną konfliktą. O prasidėjo jis po to, kai pietinės valstijos (Konfederacija) paskelbė pasitraukiančios iš JAV sudėties. Tryliktoji Konstitucijos pataisa, panaikinanti vergiją, galėtų tapti katalizatoriumi, išspręsiančiu skaudžią dilemą, kurią pats Linkolnas išsakė šiais žodžiais: „Šalis negali amžiais išlikti pusiau vergovinė, pusiau laisva.“

Kaip Prometėjas naktyje
Panaikinti vergiją nėra taip paprasta. Nes Kongreso viduje vyksta arši demokratų ir respublikonų kova. Pirmieji palaiko pietinių valstijų interesus, antrieji gina Sąjungos poziciją. O ir tarp vergijos panaikinimo šalininkų respublikonų yra dvi nesutaikomos pozicijos. Vienus patenkintų Konstitucijoje įrašyti žodžiai apie vergijos draudimą, o kitiems reikia kur kas drąsesnės formuluotės, teigiančios, kad visi žmonės yra lygūs.
Išeities ieškantis Linkolnas (jį tiesiog tobulai vaidina Danielis Day-Lewisas) filme įamžintas ne tik kaip išmintingas kančiose gimusios tautos patriarchas. S.Spielbergas išduotų pats save, jei apsieitų be kur kas efektingesnių apibendrinimų. Prologe nakties tamsoje Linkolnas parodytas kaip Prometėjas, o finalinis šūvis į Linkolną teatro ložėje pateikiamas kaip ritualinė auka ant tėvynės aukuro.

„Linkolnas“ („Lincoln“) *****
Biografinė drama. JAV, 2012 m. Rež. S.Spielbergas. Vaidina D.Day-Lewisas, Josephas Gordonas-Levittas, Tommy Lee Jonesas, Davidas Strathairnas.
veiksmas 2
humoras 1
įtampa 2
erotika 0
siaubas 1
Trukmė 150 min.
N-13