Lietuvių kalbos instituto vykdomas tyrimas jau dabar rodo, kad tarmės ne nyksta, o keičiasi. Taip teigia šio instituto direktorė doc. Jolanta Zabarskaitė. Pasak jos, kai kurios lietuvių tarmės yra stipresnės, jų plotai plečiasi ir jos kiek pastumia kitas tarmes arba jas vienodina.

Tarmės, anot kalbininkės, nesikeisti negali, nes jos, kaip ir kalba, yra gyvos, reaguoja į aplinką. „O jų keitimasis ir yra išlikimo garantas – priešingu atveju jos tikrai galėtų likti tik kaip muziejinis dalykas“, – įsitikinusi doc. J. Zabarskaitė.

Apie tarmes su Lietuvių kalbos instituto direktore doc. J. Zabarskaite ir Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininke doc. Daiva Vaišnienė kalbėjosi LRT radijo laidos „Ryto garsai“ vedėjai Alvyda Bajarūnaitė ir Saulius Liauksminas.

Ponia Zabarskaite, kalbininkai sako, kad jei nebūtų tarmių, vargu ar tiek daug žinotume apie savo istoriją, tarmės netgi padeda pažinti žmogaus tapatybę. Taigi kodėl kalbėti tarmiškai taip svarbu?

J. Zabarskaitė: Jūs visiškai teisi sakydama, kad tarmės – mūsų istorijos knyga. Todėl lietuvių kalbos tarmės taip vertinamos, todėl jos buvo renkamos nuo pat XIX a., kai buvo susidomėta indoeuropiečių prokalbe ir prokalbės istorija. Požiūris į tarmes gali būti, kaip jūs paminėjote, ir psicholingvistinis – jis rodo žmogaus priklausomybę vienam ar kitam Lietuvos regionui.

Man atrodo, kiekvienam žmogui labai svarbu turėti ir parodyti savo šaknis ir net pamatuoti savo savivertę ne tik visos valstybės ar tautos, bet ir vietovės, kurioje jis gimė, gyveno, kur gyvena jo tėvai, atžvilgiu. Šitaip išreiškiama pagarba ir kalbos praeičiai, ir protėviams.

Ponia Vaišniene, lietuvių kalba – viena iš mažiausiai pakitusių indoeuropiečių kalbų. Mūsų kalba labai įvairi, mažame plote turime išlaikę daug tarmių, manoma, kad tarmių amžius siekia tūkstantį metų. Kaip jums atrodo, ar mes išlaikome tarmes, ar jas pakankamai puoselėjame?

D. Vaišnienė: Iš tikrųjų stengiamės tai daryti. Yra ir valstybinės programos, atliekami moksliniai tyrimai, tarmių populiarinimo darbai. Tačiau noriu pasakyti tą patį, ką visada sakau kalbėdama apie bendrinę kalbą: jokios institucijos, jokios programos neišsaugos, jei pati tarmiškai ar lietuviškai kalbanti bendruomenė nenorės išlaikyti, negerbs, netausos ir nepuoselės.

Ponia Zabarskaite, kaimai nyksta, Rytų ir Vakarų kultūrų įtaka didelė. Mokančių kalbėti tarmiškai Lietuvoje vis mažiau. Be to, visuomenėje susidariusi nuomonė, kad tarmiškai kalbėti tarsi drovu, negražu. Ar tarmės nyksta tik dėl šių priežasčių?

J. Zabarskaitė: Manyčiau, kad tarmės nenyksta. Tarmės keičiasi – tai parodė ir patys naujausi tyrimai, kuriuos atliko didžiulis būrys kalbininkų. Yra vykdomas didelis projektas, skirtas geolingvistiniams tarmių tyrimams. Jam vadovauja Lietuvių kalbos institutas, bet yra įtraukti visi Lietuvos dialektologai. Jie vėl, kaip ir prieš 20, 30, 40 metų, pasklido po kaimus, vėl atlieka tarmių, tarminio kalbėjimo apklausas ir žiūri, kokie procesai vyksta.

Tyrimas jau dabar rodo, kad tarmės ne nyksta, o keičiasi. Kai kurios tarmės yra stipresnės, jų plotai plečiasi ir jos šiek tiek pastumia arba niveliuoja kitas tarmes. Tai labai įdomūs reiškiniai. Kai kurios tarmės, žinoma, truputėlį nyksta.

Ne visai sutikčiau, kad tarmiškai kalbėti drovu. Tai labai priklauso nuo žmogaus, jo aplinkos ir net vietovės, kur jis gyvena, atmosferos, požiūrio. Aš pati sutikau mažai žemaičių, kurie nedrįstų, nenorėtų arba drovėtųsi kalbėti žemaitiškai. Tarmiškai kalba ir kai kurie aukštaičiai, tarkim, uteniškiai. Žmonės iš Biržų visai smagiai trumpina galūnes, apskritai jų tarmė skamba labai žaismingai.

Labai daug priklauso ir nuo mokyklos. Daugelyje Lietuvos mokyklų atkreiptas dėmesys į tarmes, jomis domimasi, vyksta tarmiškos kūrybos ir vaidybos konkursai. Manau, kad procesai nėra liūdni.

Ponia Vaišniene, ar tikrai svetimžodžiai taip darko mūsų tarmes ir patarmes?

D. Vaišnienė: Iš tikrųjų tarmė yra ta kalbos atmaina, kuri niekada nebuvo ir nėra norminama. Taip, kai kas sako, kad būtent tarmėse susikaupę visi bendrinei neteiktini žodžiai. Tačiau noriu pabrėžti, kad tarmė yra visai atskira kalbos sistema ir jos negalima vertinti pagal bendrinės kalbos taisyklingumo kriterijus. Tarmė turi savo sistemą. Ir jeigu tarmėje nėra žodžio „viedrui“ pavadinti, jo tiesiog ten nėra.

Mes turėtume suvokti, kad bendrinė kalba yra kas kita nei tarmė. Ir tarmė turi savo vartojimo erdvę, ir bendrinė kalba turi savo vartojimo erdvę. Reikia išmokti jų nepainioti, kitaip, kai bandoma tarme pasakyti dalykus, kuriuos turėtume sakyti bendrine kalba, ir kyla problemų. Juk mokslinio pranešimo negalėtume skaityti tarmiškai – tarmė tam nepritaikyta. Jeigu vis tiek bandysime tai padaryti, sukursime tam tikrą fantomą, puskalbę, kuri iš tikrųjų neegzistuoja. Turime tai suvokti ir tada mūsų žodžiai, priklausantys tarmės sistemai, puikiai gyvuos.

Jūs sakote, kad tarmė turi savo vartojimo erdvę, bet ar ta erdvė nenyksta?

D. Vaišnienė: Tarmė yra regioninė kalbos atmaina. Negalima tikėtis, kad tarmė galėtų būti vartojama tuo pačiu statusu kaip, pvz., mokslo kalba, nes ji yra namų kalba, gimtoji motinos kalba. Turėtume stengtis ją ir išlaikyti ir nedarkyti pridėdami visai naujų žodžių, kompiuterinių terminų, kurie neprisitaiko, yra svetimkūniai tarmėje.

Ponia Zabarskaite, ar reikėtų dirbtinai skatinti kalbėti tarmiškai? Kaip puoselėti tarmes? Ką daryti, kad jos neišnyktų?

J. Zabarskaitė: Labai geras klausimas, bet aš vis tiek linkusi nesutikti, kad tarmės nyksta – jos keičiasi. Nesikeisti negali, nes tarmės, kaip ir mūsų kalba, yra gyvos, reaguoja į aplinką, jos nėra sustingdytos. O jų keitimasis ir yra išlikimo garantas – priešingu atveju jos tikrai galėtų likti tik kaip muziejinis dalykas.

Kodėl atsirado požiūris, kad tarmiškai kalba neišsilavinę žmonės?

J. Zabarskaitė: Tikriausiai atėjo iš sovietmečio ir iš to laikotarpio, kai Lietuvos žmonės tikrai buvo mažiau išsilavinę. Prisimenate XX a. pradžioje ir antrojoje pusėje mokytas žmogus buvo kitoks, aukštasis mokslas buvo prestižas. Tokių žmonių buvo nedaug, todėl, matyt, susidarė nuomonė, kad, jeigu tu kalbi bendrine kalba, esi mokytas. Tikriausiai tai išliko žmonių emocinėje atmintyje.

Tą nuostatą reikėtų keisti?

J. Zabarskaitė: Be abejo, tarmes reikėtų propaguoti. Tačiau, kaip reikėtų mokyti tarmių, nelabai įsivaizduoju. Ar įmanoma, kad koks aukštaitis mokinukas mokytųsi žemaitiškai? Gal ir būtų puiku, bet ar tai įmanoma praktiškai, nežinau.

Kartais ir mokytojai sako – jei vaikas kalbės tarmiškai, jam bus sumažintas pažymys.

D. Vaišnienė: Kaip jau sakiau, tarminis kalbėjimas yra vertybė, todėl, jeigu mokytoja nori, kad vaikai kalbėtų tik bendrine kalba netgi per pertraukas ar bendraudami neformaliai, negalima pritarti. Tačiau per lietuvių kalbos pamokas visi turėtų išmokti kalbėti bendrine kalba. Taigi mokytojai turėtų paaiškinti, kur kas tinka ir kur kas dera.

Ponia Zabarskaite, ar diskusijos „Lietuvių tarmių raida, jų vertė ir savivertė“ esmė padėti tašką, kažką nuspręsti, ar tiesiog laisvai, be jokių įsipareigojimų padiskutuoti?

J. Zabarskaitė: Mes tikimės, kad diskusijos metu pavyks rasti būdų, ką daryti toliau. Tikiuosi, jog parengsime pasiūlymų valstybei, vyriausybei, ką turėtume daryti, kad nepasibaigtų gražus sąjūdis, atsiradęs Lietuvoje Tarmių metais. Šie metai vyksta labai sėkmingai, visuomenė žino apie juos.

Vienas iš klausimų ir bus, kaip mokyklose populiarinti tarmes. Mes jau šiek tiek su dialektologais kalbėjomės, kad galbūt mokykloje kaip pasirenkamą modulį reikėtų įvesti tarmių, etninės, regiono kultūros studijas.

Galvojame ir kaip intensyvinti įvairius tyrimus, kaip skleisti tarmių paveldą, kaip bendradarbiauti su pasaulio dialektologais ir keistis gerąja patirtimi. Tikiuosi, kad mes suformuluosime siūlymus, o toliau jau priklausys nuo dialogo su tais, kurie vykdo kultūros ir mokslo politiką.