Šventosios žemės saitai

Klaipėdietis, ilgametis Klaipėdos muzikinio teatro dirigentas ir vadovas, 25 metus vyriausiuoju dirigentu dirbęs ir Kauno muzikiniame teatre, S. Domarkas neseniai grįžo iš Izraelio.

Anot paties maestro, ši kelionė į Šventąją žemę galiausiai apibrėžė viso jo gyvenimo santykį su žydais, apie kuriuos dar vaikystėje nemažai girdėjo iš savo tetos, tada gyvenusios Plungėje, ir kurie vieną dieną visi staiga išnyko nuo žemės paviršiaus.

Paskui, jau studijuodamas Leningrado konservatorijoje, S. Domarkas susidūrė su žydų profesoriais ir asmeniškai patyrė, koks jų požiūris į sovietinę sistemą ir kuriantį žmogų.

Dar vėliau pats tapo savotišku tiltu iš SSRS į istorinę tėvynę išvykstantiems žydams.

Galiausiai apie žydų dramą gimė spektaklis "Smuikininkas ant stogo", per 20 pastarųjų metų tapęs Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro legenda.

Dabar tų santykių makalynė tokia didelė, gal žmogiškumo reikėtų ieškoti kituose dalykuose.

Susitikimas po ilgų metų

Buvo praeito amžiaus 8-asis dešimtmetis, kai atsirado galimybė žydams iš Sovietų Sąjungos išvykti į Izraelį.

"Pamenu, kaip tik tada į Kauną iš Mogiliovo pas mane atvyko žydų Basinų šeima ir paprašė, kad priimčiau jų dukterį Asią į teatro orkestrą. Jai tuomet tebuvo 17 metų. Mergaitė buvo baigusi muzikos mokyklą, grojo altu. Sutikau, kad pamėgintų. Taip prasidėjo jos kelias namo", – pasakojo S. Domarkas.

Tėvai neslėpė, kad jų dukra čia atvyko neilgam, nes ketina išvykti gyventi į Izraelį, o čia atvažiavo todėl, kad iš Lietuvos išvažiuoti buvo gerokai lengviau nei iš Ukrainos ar Baltarusijos.

Asiai dabar – 62-eji. Ji gyvena Tel Avive, pas ją visai neseniai ir viešėjo maestro.

Savo globotinės jis nebuvo matęs nuo 1985-ųjų.

Tarpinė stotelė iš skaistyklos

Vėliau muzikantai Mordechajus Matelskis, Motiejus Glazmanas, Miša Polonskis su žmona, taip pat muzike, dar keli smuikininkai, kurie tuo metu grojo orkestre, irgi išvyko gyventi į Izraelį.

Anot S. Domarko, jiems išvažiavus orkestras išretėjo, beveik nebeliko kam groti.

"Parašiau skelbimą į laikraštį rusų kalba "Sovietskaja kultūra", kad teatras ieško styginių instrumentų muzikantų. O tada buvo tokia tvarka: jei žmogus nėra registruotas Kaune, negali būti įdarbintas. Bet jei paskelbiamas konkursas, šitas reikalavimas negalioja. Taip pas mane pradėjo atvažiuoti tai vienas, tai kitas žydas iš kitų respublikų", – prisiminė S. Domarkas.

Pasitaikė ir muzikantų šeimų, tačiau maestro pripažino, kad nė vieni nuo jo neslėpė, kad Lietuvoje (o ir Kauno muzikiniame teatre) jie užsibus neilgai.

"Yra, kaip yra. Visiems jiems pasakiau, kad mano reikalas buvo ieškoti muzikantų. Dabar jų reikalas – groti orkestre, o jei gyvenimas kaip nors kitaip klostysis, aš jiems tikrai netrukdysiu. Buvo toks nerašytinis susitarimas ir jo laikiausi. Mano supratimu, kiekvienas žmogus turi savo gyvenimą ir savo teises. Ir taip per mane į Izraelį išvyko ne viena šeima. Tai nebuvo joks žygdarbis, tiesiog buvo tokie mūsų santykiai", – teigė S. Domarkas.

Sąsaja: maestro S. Domarkas prisipažino, kad jam labai knietėjo pastatyti spektaklį žydų tema, nes jo paties gyvenime su šios tautos atstovais susiklostė savotiškas santykis, kurį vainikavo "Smuikininko ant stogo" sukūrimas. (Vytauto Petriko nuotr.)

Legendinis pedagogas neįdavė

Maestro prisiminė, kad ši jo savotiška paslauga žydams buvo tarsi atlygis jo profesoriams iš tuometės Leningrado konservatorijos, kurioje, beje, beveik visa profesūra buvo žydai.

Tarp jų – profesorius Ilja Musinas, vienas garsiausių pasaulyje muzikos pedagogų, kuris parengė ne vieną pasaulinio garso dirigentą, katedros vedėjas Nikolajus Rabinovičius ir daugybė kitų.

"Kai įstojau į Leningrado konservatoriją, mane trečiame kurse pradėjo gaudyti į sovietų kariuomenę. Pradėjau slapstytis. Slapsčiausi pusę metų. Pusę metų į konservatoriją vaikščiojo atstovai iš karinio komisariato, ir visą tą laiką tie žydai, mano profesoriai, mane dangstė. Jie vis sakydavo, kad buvo atėjęs S.Domarkas, bet kur jis yra, niekas nežino. Kodėl jie tai darė, aš nežinau. Bet jie mane vis įspėdavo, kad manęs ieško, ir niekada nepranešė į karinį komisariatą, kad esu atėjęs į konservatoriją ir kur mane galima rasti", – prisiminė S. Domarkas.

Visi matė, kad ieškomas studentas S.Domarkas mokosi, visi žinojo, bet jo neįdavė.

"Tokie susiklostė nebylūs geranoriški santykiai su žydų tautybės žmonėmis. Su kai kuriais jų vėliau teko ne kartą susitikti, taip pat ir su M.Matelskiu, kuris dabar gyvena Amsterdame, turi savo verslą ir dar kažkur groja smuiku. Bet ypatingas ryšys liko su Asia, kuri vėliau man prasitarė, kad tapau jai tarsi antru tėvu. Ji dar būdama Lietuvoje įstojo ir baigė Vilniaus konservatoriją. Jos dėkingumas buvo begalinis. Ir tie mūsų santykiai išliko iki dabar. Kai viešėjau Izraelyje, Asia mane labai svetingai priėmė. Ji pabrėžė, kad po tėvo esu jai brangiausias žmogus", – šypsojosi S. Domarkas.

Kūrėjas siekė šedevro

Maestro prisipažino, kad jam labai knietėjo pastatyti spektaklį žydų tema "Smuikininkas ant stogo", nes jo paties gyvenimas susipynęs su šios tautos atstovais.

Spektaklio siužetas paremtas iš Vilniaus kilusio žydų rašytojo Šolomo Aleichemo kūriniu "Tevijas ir jo dukterys" bei kitomis jo apysakomis.

Šis spektaklis – vienas tų, kuriame dalyvauja absoliučiai visi teatro solistai, choras, baletas, orkestras. Vienu metu scenoje vaidina per šimtas žmonių.

Tai vienas populiariausių ir ilgiausiai rodomų miuziklų pačiame Brodvėjuje, kur pirmąkart jis buvo pastatytas.

Nuo pat pirmojo pastatymo 1964 m. jis pranoko visus pasisekimo rekordus.

Vos per devynerius metus spektaklis buvo parodytas daugiau nei 3 tūkst. kartų.

Po premjeros JAV miuziklas buvo pastatytas dar 32 šalyse, o jo herojai prabilo 16 kalbų, tarp jų – ir lietuviškai.

"Turiu tokį draugą Maskvos operetėje, garsų baritoną Gerardą Vasiljevą, jie dar tarybiniais laikais pastatė "Smuikininką ant stogo", be jokių leidimų, neoficialiai. Sužinojau, susisiekiau su juo ir paprašiau atsiųsti šio kūrinio partitūrą, libretus, klavyrą. Viską jis man atsiuntė nufotografavęs. Kaune gyvenantis poetas Aleksas Dabulskis libretus išvertė į lietuvių kalbą. Tai buvo 1988 m., labai seniai", – Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vizitine kortele tapusio spektaklio priešistorę prisiminė S. Domarkas.

Tegul pamato Plungė

S. Domarkas ryžosi statyti "Smuikininką ant stogo" po nepriklausomybės atkūrimo praėjus 10 metų.

Tada jis išvyko į Lenkiją ieškoti garsaus žydų kilmės lenkų režisieriaus Jano Szurmiejaus, kuris jau buvo pastatęs šį spektaklį keliuose teatruose Lenkijoje.

"Radau jį Lodzėje ir galiausiai sunkiomis sąlygomis (Klaipėdos muzikiniam teatrui 2000-ieji finansiškai buvo labai sudėtingi) ryžausi samdyti garsų režisierių ir statyti tą spektaklį. O dar reikėjo gauti kūrinio licenciją iš autorinių teisių valdytojų, nes tai, ką buvau gavęs iš Maskvos, buvo įgyta nelegaliai", – pasakojo S. Domarkas.

Anot maestro, tame spektaklyje nėra mirčių, bet yra drama, kai žmonės savo namus, kuriuose kūrė savo gyvenimus, per tris dienas privalėjo palikti.

"Man visada rūpėjo Klaipėda ir labai džiaugiuosi, kad "Smuikininką ant stogo" pastatėme būtent Klaipėdoje. O emocijas sustiprino ir ta kelionė į Izraelį, kur pamačiau tuos žmones, apie kuriuos kūrėme spektaklius ir aš jiems dirigavau. Dabar tų santykių makalynė tokia didelė, gal žmogiškumo reikėtų ieškoti kituose dalykuose. Ir man Anatovkos žydų kančia, kaskart diriguojant spektakliui, veria iki širdies gelmių. Labai norėčiau tą kūrinį atvežti į Plungę, kur anksčiau gyveno tiek daug žydų, būtų gerai plungiškiams pažinti tą istoriją", – viltis puoselėjo maestro S. Domarkas.