- Šarūnė Kutinskaitė-Būdavienė
- Teksto dydis:
- Spausdinti
Jurgio ir Ilmos knyga ne apie šventąjį, bet apie Petrą. Žmogų, kuris choro balsais ir vidine ugnimi tirpdė Kauno melomanų, o šokoladu glaistytais sūreliais – mylimos anūkės širdis.
Maloni pažintis
Maestro Petrą Bingelį pažinojau tiek, kiek ir dauguma kauniečių. Tiesa, dėl savo darbo specifikos mačiau jį dažniau. Jei neklystu, paskutinį kartą mudviejų keliai susikirto Kauno valstybinės filharmonijos direktoriaus Justino Krėpštos kabinete, kur dovanų gavau ypatingą vinilinę plokštelę. Juodo aksomo dėklas su auksinėmis raidėmis „JN“ slėpė garso laikmeną su nuostabiausiais Juozo Naujalio kūriniais, kuriuos atliko P. Bingelio vadovaujamas choras.
„Būtų smagu, kad miestas rodytų tiek dėmesio, kiek rajonas“, – rankose pavartęs naująjį vinilą, kurį, kaip supratau, finansavo Kauno rajono savivaldybė, dirigentas, pedagogas ir Nacionalinės premijos laureatas P. Bingelis jį įdavė man.
Nors patefono neturiu, plokštelei mano namuose skirta ypatinga vieta. Pastarąją paruošiau ir knygai „Nepažintas maestro. Petras Bingelis“, kurią po pokalbio su dirigento sūnumi Jurgiu ir jo žmona Ilma Bingeliais parsinešiau į asmeninę biblioteką.
„Knyga nestandartiška, kaip ir tėvelis, su batuta lendantis nuo viršelio“, – J. Bingelio sūnaus Jurgio rankoms apglėbus leidinį, mano akys susmigo į fotografo Algimanto Aleksandravičiaus užfiksuotą akimirką – dirigentą, nuostabos kupinu veidu žvelgiantį į plunksną ant batutos. Akimirkai suglumau – tokio maestro niekada neteko matyti! Net ir tada, kai kavinukėje „Partitūra“ per dantį traukdavo eilėje lūkuriuojančius choristus, P. Bingelio lūpų kampučiai visai kitaip kildavo į viršų.
„Ši nuotrauka atspindi tėvelio humoro jausmą, kuris jam padėdavo net sunkiausiose gyvenimo situacijose. Būdavo, jis kažką pasako, ir įtampa dingsta“, – kalbėjo J. Bingelis, gebėjimą išprovokuoti komišką aplinkos atsaką paveldėjęs iš savo tėčio.
Ne veltui jiedviem suėjus į vieną kompaniją, aplinkiniai skaniai kvatodavosi.
Pasirinkimas: maestro, anot Jurgio ir Ilmos, niekada nesinešė į namus darbo ir atvirkščiai. Edgaro Cickevičiaus nuotr.
Gyvas prisiminimuose
Žinia, kad išėjo maestro, smogė kaip perkūnas iš giedro dangaus. Nors išankstinių ženklų būta. Antai, vienas choristas mirties naktį savo sapne išvydo dirigentą stovintį prie scenos.
„Ką jūs čia veikiate?“ – nedrąsiai klustelėjęs, po akimirkos jis apkabino P. Bingelį ir atsisveikino.
Kitą dieną paklausęs kunigo, ką reiškia toks nakties vaizdinys, choristas išgirdo du galimus variantus – sveikimą arba atsisveikinimą. Tąsyk sapnas nešė liūdną žinią.
„Išėjus Petrui, turėjome kelias jam skirtas laidas. Klausėme ir nesupratome, ar tikrai jose kalba apie tėvelį? Mes mažai žinojome apie jį iš profesinės pusės. Greičiausiai todėl, kad tėvelis niekada nesinešdavo darbo į namus, o namų į darbą. Tiems, kurie dirbo kartu, buvo įdomu sužinoti, koks jis buvo gyvenime“, – taip, anot I. Bingelienės, kilo mintis artimųjų, draugų ir bičiulių prisiminimus paversti knyga.
Petras buvo nereiklus žemiškiems dalykams. Jam nereikėjo namo, naujo automobilio.
Liepą, kai maestro amžinojo poilsio atgulė gimtojo Mardasavo kaimo kapinaitėse, Ilma su Jurgiu šnektelėjo su pirmaisiais penkiais knygos bendraautoriais. Ko gero, taip būtų teisinga vadinti tuos, kurių prisiminimai sugulė į knygos „Nepažintas maestro. Petras Bingelis“ puslapius. Grįžę atgal į Norvegiją, kur gyvena jau ne vienus metus, sutuoktiniai toliau užrašinėjo pasakojimus.
„Norėjome surinkti kuo daugiau skirtingų žmonių, kad nebūtų vien tik muzikantai. Tėvelis bendravo ir su verslo žmonėmis, ir su dvasininkija, ir su politikais, – procesas, anot J. Bingelio, priminė sniego gniūžtės principą. – Ką kalbinti toliau, mes sužinojome iš jau kalbintų žmonių. Viskas vyko labai natūraliai.“
Pasiskirstė darbais
Išgirstos istorijos pakluso Ilmos rankai. Kiekvieną jų P. Bingelio marti vertė raidėmis ir skaitė dešimtis, o kartais ir šimtus kartų. Jurgis apsiėmė tvarkyti nuotraukas – rinko jas iš archyvų, skenavo, aprašė, tikslino datas ir jose figūruojančius žmones.
„Buvo detektyvų. Vienos moters paieškos mus nuvedė net iki Amerikos, o atsakymas, pasirodo, buvo mums prieš nosį“, – knygos sudarymo procesą prisiminė J. Bingelis, ant kurio pečių gulė ir kitų ne mažiau svarbių darbų.
Kultūros rėmimo fondui iš antro karto patvirtinus projektą finansavimui gauti, reikėjo ieškoti papildomų lėšų. Tėtį pažinoję, Pažaislio muzikos festivalį rėmę asmenys ir įmonės buvo geranoriški. Jie prisidėjo prie žinomo dirigento, muziko ir visuomenininko atminties išsaugojimo tokiu formatu.
„Ši knyga nekomercinė. Ne tokiu tikslu ją leidome“, – darsyk paėmęs leidinį J. Bingelis prisiminė liepą, kai kelis metus brandintai idėjai virtus kūnu, jis su žmona dirbo knygnešiais. Toks esą ir buvo sumanymas – knygą padovanoti tiems, kurie buvo maestro gyvenime, o šiam išėjus dalijosi savo prisiminimais, kad didmeistris liktų gyvas atmintyje.
„Labai gaila, kad ne visus pavyko pakalbinti“, – J. Bingelis neslėpė apmaudo dėl muzikologės, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos docentės Zitos Kelmickaitės prisiminimų, kurie taip ir liko neaprašyti. Nepavyko pasikalbėti ir su choro dirigentu, pedagogu, kompozitoriumi Lionginu Abariumi.
Anūkę lepino sūreliais
P. Bingelio gyvenimo žmonės kelių šimtų puslapių leidinyje išsirikiavo chronologiškai, pradedant seserimi, studijų metų draugais, baigiant choru, studentais, akademine bendruomene ir anūke Sofija, kuri vienintelė prisimena senelį Petrą.
„Vieną vakarą, kai buvo praėję dar nedaug laiko po tėvelio mirties, mergaitiškai pasikalbėjome su Sofija. Uždaviau jai klausimų, – mikliai atvertusi tolimiausius puslapius, I. Bingelienė pacitavo tąkart išgirstus dukros žodžius. – Man atrodo kad jam labai nerūpėdavo ką kiti apie jį galvoja. Jis buvo savimi, turėjo savo stilių, vaikščiodavo rankas laikydamas už nugaros, eidavo su berete ir šalikėliu.“
Tais kartais, kai iš Norvegijos į Lietuvą grįždavo sūnus Jurgis su šeima, P. Bingelio šaldytuvas pasipildydavo glaistytų varškės sūrelių, kuriuos labai mėgo anūkė. Nepaklausiau, ar maestro juos lukštendavo drauge, tačiau sužinojau, kad didmeistris uoliai užsiiminėjo joga. Kad ir kur būtų, dieną jis pradėdavo pratimais, apimančiais fizinę, protinę ir dvasinę praktikas. Jos, beje, padėjo jam išsigydyti ir skrandžio opas, atsiradusias dėl patiriamos įtampos.
„Dirbdamas Petras turėjo praeiti tikrą pragarą. Buvo daug pavydžių žmonių, kurie troško užimti jo vietą. Tarkime, vienas toks nešdavosi kamertoną. Muzikoje jis naudojamas kaip garso aukščio etalonas instrumentams derinti ir choro dainavimo aukščiui nurodyti. Sykį nutiko komiška situacija, kai šis instrumentas visu garsu nukrito bažnyčioje ant grindinio. Visiems tapo aišku, kieno jis buvo“, – nepaisant visko, anot J. Bingelio, tėtis buvo nepakeičiamas. Nors pats to niekada nepripažino. Jis aiškiai suvokė savo pašaukimą, kryptingai ir tyliai dirbo, ką pradėdavo, tą pabaigdavo.
Veikla: P. Bingelis buvo Pažaislio muzikos festivalio siela. Evaldo Šemioto nuotr.
Scena – šventovė
„Petras buvo nereiklus žemiškiems dalykams. Jam nereikėjo namo, naujo automobilio. Jis gyveno muzikoje, o štai jai buvo reiklus“, – o scenai, anot I. Bingelienės, – pagarbus.
Jei scenoje batuta mosuodavo ne jis, o kitas dirigentas, P. Bingelis visuomet apsivilkdavo savo proginį fraką ir tik tokiu pavidalu eidavo nusilenkti kolegai. Scena buvo šventa vieta, kurioje maestro nepripažino netikrumo. Tai žinojo visi. Vieni pyko, kiti priėmė kaip savaime suprantamą dalyką.
„Greičiausiai piktinosi tie, kurie nenorėjo dirbti“, – pečiais gūžtelėjo I. Bingelienė, o iš jos lūpų tarsi natos liejosi tolesni prisiminimai, kuriuos maestro marti išgyveno du kartus – klausydama ir rašydama. – Būta ir labai komiškų situacijų, kai Petras tikrindavo choristus gastrolėse, kad šie ilsėtųsi ir ilsintų savo balsus. Tie vakariniai vizitai nebuvo su rimbu, tikrai ne. Jis viską mokėjo daryti su humoru, tačiau žmonės susimąstydavo. Jis nebuvo tiesmukas.“
P. Bingeliui labai nepatikdavo rūkantys choristai, tačiau net ir į šią priklausomybę jis gebėdavo pažvelgti su šypsena. Sykį, vykstant į gastroles, autobusas stabtelėjo prie degalinės. Vieniems choristams likus autobuse, kiti perbėgo kelią ir miške užsikūrė cigaretes. Ką darė P. Bingelis?
„Stovėdamas su choro inspektoriumi Tadu Blozneliu jis garsiai, kad girdėtų visi tie, kurie slėpėsi miške, pasakė: lapkričio mėnuo, o pažiūrėk, kiek daug jonvabalių šviečia!“ – nusišypsojo I. Bingelienė.
Pratęsė misiją
Dabar Ilma šypsosi dažnai, nors pirmieji metai buvo labai sunkūs. Tai kartais primena ir laidos „Legendos“ įrašas.
Dirbdamas Petras turėjo pereiti tikrą pragarą. Buvo daug pavydžių žmonių, kurie troško užimti jo vietą.
„Atrodžiau graudžiai, o Petras niekada nemėgo tragizmo, dramų. Tai buvo ne jam. Todėl sesei, su kuria turėjo labai stiprų ryšį, jis nuolat primindavo: ašaros nepadės – spręsk situaciją“, – po netekties nusišluosčiusi skruostus, I. Bingelienė šiuos žodžius dažnai prisimena.
Ausyse kartais suskamba ir kita maestro citata: „Mažiau kreipk dėmesį apie save.“ Tai jis ir darė – likdamas šešėlyje, kitus stūmė į priekį. Ypač jaunus žmones. Pradėjęs rinkti Kauno valstybinį chorą, ne vienam atlikėjui jis padėjo įsitvirtinti didmiestyje. Vieniems davė pinigų maistui, už kitus mokėjo būsto nuomą. Sykį kažkas net pastebėjo, kad užimdamas rimtas pareigas ir gaudamas gana solidžią algą, choro meno vadovas atrodė kaip studentas. Maestro dėmesį jaunajai kartai akcentavo ir jį gerai pažinoję solistai Edgaras Montvidas, Liudas Mikalauskas. Prieš kelis mėnesius pasirodžiusi knyga tarsi pratęsė maestro misiją.
„Knygos dizainą turėjo daryti kitas žmogus, bet dėl finansinių sumetimų jo teko atsisakyti. Tada atėjo Aistė Tarutytė – jauna dizainerė, kuri į viską pažvelgė kitu kampu. Viskas labai susisiejo“, – J. Bingelis neabejojo, kad galutinis rezultatas būtų patikęs ir šviesaus atminimo tėčiui.
Penktadienį Kauno žmonėms pristatę leidinį, šiandien Ilma su Jurgiu paliko Lietuvą ir, kaip sako patys, paleido maestro. Knyga, į kurią sudėjo visą meilę ir prisiminimus, – asmeninis jų atsisveikinimas, o kitiems – galimybė pažinti nepažintą maestro. „Nenoriu gražbyliauti. Mes rašėme ne apie šventąjį Petrą, o apie Petrą. Visgi, jis yra vienintelė tokia mano sutikta asmenybė“, – I. Bingelienė dėkojo likimui už galimybę pažinti šį neeilinį žmogų.
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
-
Kultūros ir sporto renginiai gruodžio 23–29 d.
Gruodžio 23 d. Senoji Zapyškio Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia: 18–20 val. „Kūčios ir tradicijos: papročių seminaras“ (su registracija, iki 15 žmonių). Registracija. Gruodžio 24 d. Tado Ivanausko Obelynės sod...
-
A. Keliuotytė: gyvenimas nėra lygtis, kurią gali išspręsti2
Išgirdus Keliuočių pavardę prieš akis iškyla šviesuoliai, palikę gilų pėdsaką Lietuvos kultūros istorijoje. Šį kartą kalbėjomės su šiemet jubiliejų atšventusia Nacionalinio Kauno dramos teatro (NKDT...
-
Žiemos šventės: iliuzijų anatomija pagal A. Vaitkūnienę3
Užklydusiam į parodą iš pirmo žvilgsnio ji pasirodys jauki, šviesi, kalbanti apie linksmą švenčių laikotarpį, tačiau nesileiskite menininkės būti apgauti. Ausis užbūrus Mariah Carey dainai „All I Want for Christmas Is Yo...
-
NKDT 104-ąjį gimtadienį vainikavo „Auksinių teatro rūtos šakelių“ apdovanojimai ir koncertas1
Gruodžio 19 dieną Nacionalinis Kauno dramos teatras paminėjo sukaktį – 104-ajį gimtadienį, į šventinį renginį sukviesdamas teatro darbuotojus, partnerius bei bičiulius. ...
-
Dainius Bervingis: užsidedi ledo, susileidi vaistų – ir į sceną3
Su Kauno valstybinio muzikinio teatro (KVMT) aktoriumi, choreografu Dainiumi Bervingiu susitinkame teatre. Sužinojęs, kad kalbėsime sveikatos tema, vyras šypsosi ir rodo į dešinės kojos kelį – pasirodo, laukia vizitas pas traumatolog...
-
„90's Disco Fest“ paskelbė naują 2025-ųjų datą ir atlikėjus
„Žalgirio“ arena ir „Legends concerts Europe“ renginių organizatorius 2025-aisiais surengs vienintelę ir didžiausią 90-ųjų diskoteką Baltijos šalyse „90‘s DISCO FEST“. 90-ųjų festivalis „90&lsquo...
-
Kauno muzikiniame teatre įspūdingą eglutę kūrusi Šmidtienė: drugelis – tarsi rojaus nuojauta14
Laikas iki jaukiausių metų švenčių sparčiai tirpsta. Kiekviename žingsnyje jau galime pajausti kalėdinę nuotaiką. Kauno valstybinis muzikinis teatras taip pat pasiruošė ir nekantraudamas šį magišką jausmą perteikia savo...
-
Kultūros ir sporto renginiai gruodžio 16–22 d.
Gruodžio 16 d. Ežerėlio kultūros centro salė: 14 val. Kauno „Vyturio“ gimnazijos jaunių choro koncertas „Skambantis adventas“. Gruodžio 17 d. Rokų laisvalaikio salė: 15 val. Mažylių kinas „Mergaitė su degtukais&ld...
-
Išskirtiniai Vilniaus miesto ansamblio NIKO 2024-ieji ir paskutinysis šių metų koncertas Kaune
Šiemet Vilniaus miesto ansamblis NIKO savo biografiją papildė ne vienu reikšmingu įrašu. Jau beveik du dešimtmečius Europoje koncertuojantis ansamblis 2024-aisiais pasirodė ir didžiosiose Europos scenose. C...
-
Unikalus ledo šou sausį Kaune – su gerai žinomais vedėjais12
Jau sausio 9 d. Kaune, „Žalgirio“ arenoje įvyks unikalus ledo šou „Stichijos“, kurį pristato praėjusį sausį Lietuvoje vykusio Europos dailiojo čiuožimo čempionato organizatorių komanda. ...