O. Mariničiaus pavardėje – lemties kodas

Buvęs karo jūrininkas klaipėdietis Olegas Mariničius, ne taip seniai – vienas įtakingiausių vadovų nepriklausomos Lietuvos karinėse jūrų pajėgose, netrukus turėtų užimti savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojo pareigas. Buvęs jūrų karininkas mano, kad atėjo metas imtis politikos.

Paklausė tėvo patarimo

– Esate klaipėdietis?

– Taip, gimiau Klaipėdoje, jūrininko šeimoje.

– Jūsų žmona – irgi klaipėdietė?

– Ne, ji – iš Visagino. Mano brolis baigė tuometį Vilniaus inžinerinį statybos institutą ir buvo paskirtas į Sniečkų (dabar Visaginas) statyti atominę elektrinę, jis statė pirmą ir antrą bloką. Važinėjau pas jį į svečius ir ten susipažinau su savo būsima žmona.

– O kaip apsisprendėte tapti karo jūrininku?

– Giminėje karininkas buvo tik dėdė, anksčiau tarnavo Tolimuosiuose Rytuose, buvo mičmanas, bet ne jo pavyzdys nulėmė mano pasirinkimą. Mokykloje pradinio karinio parengimo vadovas vis skatino rinktis karininko profesiją, bet jam kartojau, kad turiu būti jūrininku. Jis man sakė, tai būk karo jūrininku. Kai atėjo laikas, tariausi su tėvu, nes sprendimas buvo gana sudėtingas. Kai baigiau mokyklą, buvau tik 16-os.

– Jūsų pavardė primena lotynišką žodį "marino" – "jūra". Iš kur tėvelis kilęs?

– Aš irgi galvojau, kad protėviai turėtų būti susiję su jūra, bet mano seneliai, proseneliai buvo sentikiai, kurie gyveno Lenkijoje ir dirbo žemę, neįsivaizduoju, iš kur tokia pavardė. Ir mano tėvas, ir mama gimė Lenkijoje, bet po 1939 metų Ribentropo–Molotovo pakto Lenkijos pasienio gyventojus priverstinai perkėlė. Mano mamai buvo vieneri, tėvui – gal treji, kai jų šeimoms buvo liepta per 10 minučių susikrauti daiktus ir nešdintis lauk. Pradžioje jie atsidūrė Kaune, po karo tėvas atvyko gyventi į Klaipėdą. Tėvas karjerą pradėjo tralo meistru, vėliau tapo Okeaninio žvejybos laivyno vadovu.

Paskutinis lašas – Sausio 13-oji

– Kur jus patį po vidurinės mokyklos nubloškė likimas?

– Baigiau Kaliningrado aukštąją karinę jūrų mokyklą ir buvau paskirtas į TSRS karinį laivyną Kamčiatkoje, Petropavlovske. Ten praleidau pusšeštų metų.

– Kaip pavyko grįžti į Lietuvą?

– Kai prasidėjo Atgimimas, buvo paskelbta nepriklausomybė, apsisprendžiau grįžti. Tačiau tas grįžimas gana sudėtingas. Būtinosios tarnybos karius tada M.Gorbačiovas visus paleido, profesionalams tai negaliojo, juos nusprendė paleisti pagal atskirą direktyvą. Tuo metu buvau didelio laivo kovinės dalies vadas, buvau atsakingas už daugybę šaudmenų, ginklų. Suprantu, kodėl jie norėjo, kad likčiau. Juo labiau kad tada sovietų armija iš Lietuvos dar nebuvo išvesta, visur kalbėjo, kad nepriklausomybė bus suteikta palaipsniui, reikės 10 metų pereinamojo laikotarpio.

– Koks buvo lemiamas momentas, nulėmęs jūsų sugrįžimą?

– 1991-ųjų sausio įvykiai. Aš tada buvau Afrikoje. Ten rodė vienintelį TV kanalą. Buvau kajutkompanijoje, žiūrėjau tą kanalą ir mačiau, kas nutiko Vilniuje sausio 13-osios naktį. To, ką išvydau, man pakako, tai buvo paskutinis lašas.

– Kokie jausmai apėmė visa tai matant?

– Jausmai nekokie. Supratau, kad privalau grįžti į Lietuvą. Balandžio mėnesį parsiradome į Kamčiatką ir tada parašiau pareiškimą. Supratau, kad jokių pereinamųjų laikotarpių jau nebegali būti. Namo, į Klaipėdą, grįžau 1992-ųjų kovo pabaigoje. Ir tada prasidėjo kitas mano gyvenimo etapas.

Prie lietuviško laivyno ištakų

– Ar iš karto apsisprendėte prisidėti prie Lietuvos karinių jūrų pajėgų?

– Ne, to neplanavau. Tikėjausi, kad Lietuvoje pradėsiu kitą, nebe karo jūrininko gyvenimą. Bet viskas pasisuko kitaip. Pamenu, tada spaudoje pamačiau, kad Lietuvos laivynas ketina pirkti karo laivus. Pagalvojau, na, nieko sau. Paskui kažkaip su broliu ėjome Liepų gatve, tada ten veikė Klaipėdos apskrities komendantūra, brolis sako, užeik, gal tau ras darbo. Užėjau į personalo skyrių, prisistačiau, pasakiau, kad esu ginklininkas. Pamenu, Vytautas Sirevičius užsirašė mano duomenis ir beveik iškart sulaukiau skambučio. Skambino Raimundas Baltuška, vėliau tapęs karinių jūrų pajėgų admirolu. Pasakė, kad reikia tokių žmonių, nes esami laivai – su rimta ginkluote, kuri kaip tik buvo mano specialybė.

– Ar ilgai įkalbinėjo?

– Tikrai ne. Netrukus buvau priimtas į tarnybą.

– Ar pirmosios Lietuvos karinės fregatos jums neatrodė liūdnai, palyginti su galinga tuomete sovietų flotile?

– Kamčiatkoje, kur tarnavau, buvo fregatų kitoje brigadoje. Mes jas tarpusavyje vadindavome motociklais, nes jos buvo mažos ir labai dūmindavo. Laivas, kuriame tarnavau, buvo dvigubai didesnis. Tačiau lietuviškos fregatos – labai rimta technika ir jos skyrėsi nuo tarybinių. Šitos nors ir mažesnės, bet ginkluotės buvo tiek pat. Lietuvos laivyne buvo įdomu dirbti, čia buvo galima kurti. Sovietų struktūroje geri karininkai buvo tie, kurie įsimindavo instrukcijas, mokėjo jas vykdyti ir priversdavo kitus tai daryti. Nepriklausomybę atkūrusioje Lietuvoje buvo kiek kitaip. Tas instrukcijas kūrėme patys, galėjome įtikinti admirolą, kad šitą galime daryti taip, o šitą – kitaip, ir tai duos didesnę naudą. Įsigijome naujus laivus, ginkluotę. O į karines jūrų pajėgas tada ateidavo vyrai iš kaimo, kai kurie net jūros nematę, ir mes turėjome juos išmokyti šaudyti raketas. Padarėme labai daug, kad tas laivynas taptų profesionalus.

– Tačiau yra skeptikų, kurie mano, kad Lietuvai kariuomenės ir juolab karo laivyno nereikia. Ką galėtumėte tokiems atsakyti?

– Yra tokių žmonių, kurie turi savo tiesą ir jiems nieko neįrodysi. Pasakysiu viena – jie yra neteisūs. O tokios mintys tik įrodo, kad mes dar nesame jūrinė valstybė, o tik valstybė prie jūros. Mes dar neįvertiname, kad mums visi keliai į pasaulį per jūrą yra atviri, tik turime sugebėti tai panaudoti. Tačiau reikalinga ir jėgos struktūra, kuri, reikalui esant, užtikrintų viso to saugumą. Nežiūrint į nieką, mes, pradėję kurti karines jūrų pajėgas, turėdami kelis katerius, pasiekėme gerą lygį. Dabar karo laivyno ir laivų kokybė yra absoliučiai kita, o karininkų paruošimas yra labai aukštas, jie baigę puikias studijas, kalba penkiomis šešiomis užsienio kalbomis. Žinau, kad jie – profesionalai, savo darbo fanatikai.



NAUJAUSI KOMENTARAI

CCCP

CCCP portretas
Saldus ir laimingas veidas, matosi kad gerai gyvena, ir jau alga pakilo ne uz ka........Kad visiems taip butu......!!!!!!!!! Tegul dirba miesto labui uz sypsena-tai bus geriausia padeka "tovariwu" Olegu.

Zao

Zao portretas
Karinius laivus norėjo į Rusiją plukdyti remontui, ko gero būtų nebegrįžę, dabar prie miesto turto lenda... o mes jam dar atlyginimą mokėsim

To klp

To klp portretas
Tovarisc , tai laipsnis caru armijoje , kuris buvo sukurtas ir įvestas naduoti butent lietuviais lietuvių plukė, kur dauguma buvo lietuviai. 19 amžiaus pradžioje.
VISI KOMENTARAI 10

Galerijos

Daugiau straipsnių