Lietuvių kalbos lobynas – milijonas lietuviškų žodžių. Tačiau kasdienėje šnekoje jų vartojama gal tik tūkstantoji dalis, kuri taip pat nenumaldomai tirpsta. Paradoksalu – nevartojamų žodžių dar galima aptikti žmonių pavardėse, tačiau daugumos jų prasmės beveik nebežinomos.

Kiaulažviegio alda

Šiandien vargiai kur šnekamojoje kalboje beišgirsime žodžių darinį "kiaulažviegio alda".

O tai – lietuviški žodžiai, turintys labai aiškią prasmę. Pamėginus šitai išsiaiškinti internete, atsakymo nerasite, nes bus pasiūlyta "įsitikinti, kad visi žodžiai parašyti teisingai".

Garsaus kalbininko Antano Lyberio sudarytame "Sinonimų žodyne" žodis kiaulažviegis yra ne kas kita, o – prietema. Tai yra toks paros metas, kai ima brėkšti arba temti, ir tvarte uždaryti gyvuliai garsiai primena šeimininkui, kad jam pats laikas pas savo augintinius apsilankyti su pilnu kibiru putros.

Kitaip tariant, prietema – tai yra laikas, kai žviegia alkanos kiaulės.

O alda reiškia triukšmą. Kiaulažviegio alda – prietemos triukšmas arba prietemoje gyvulių keliamas triukšmas. Šiandien abu žodžiai netekę savo prasmės. Todėl išnykę, beje, alda arba triukšmas turėjo dar vieną sinonimą – ulpas.

Triukšmui artimas žodis – arda, jis reiškia barnį, nesantaiką. Dar keli senoviški šio žodžio sinonimai – varkalas arba zurga. Šie ir panašūs žodžiai jau – istorija, kuri mena lietuvių kalbą buvus labai turtingą.

Arklį šaukė šarūnu

Veldinys ar veldėmė yra palikimas. Taigi sinonimų žodyne apstu žodžių, kuriuos vartojo senieji gyvulių augintojai lietuviai. Ypač daug senovinių sinonimų turi naminiai gyvuliai.

Štai arklys – vienas svarbiausių šeimos maitintojų, buvo švelniai šaukiamas šarūnu ar kėve. Nusivariusį arkliuką vadindavo brakalu, kabalda, klukna, rambiu, plėsniu, derešiumi.

Dar arklys buvo pramintas lubraku, brišiumi, breidplaukiu ar duliu, bet tai galėjo būti ir jautis arba karvė. Karvė kai kuriuose regionuose vadinta keltuve arba muže.

Sproklus meičiukas – ėdrus paršas. Beje, paršas buvo švelniai menamas ir čiužučiu, o kiaulė – uise. Bases ir cages be jokios benzės gurban suvijo cimbalis. Šis gražus lietuviškas sakinys reiškia, kad avis ir ožkas be botago į tvartą suginė šuo.

Šuo kai kur dar buvo vadinamas ir cipuliu, kalakutas – kurkinu, žąsis – žiute, gaidys – skėtronu, žiurkė – žvyne. Parazitai, kurių kiekviename ūkelyje veikiausiai netrūko, taip pat turėjo savo pavadinimus: kakšlė – tarakonas, liūlė – utėlė.

Gamtos garbintojų žymė

Danginis arba saulabrolis. Taip gražiai kadaise mūsų protėviai vadino mėnulį. Tai rodo, kokią pagarbą ir svarbą senųjų žmonių gyvenime turėjo dangaus šviesuliai.

Švitras arba umaras reiškė audrą, volas arba pulis – bangą, pilaga ar duja – lietų, žiužė – ugnį, apskardas – lijundrą, vilgšna – drėgmę, caplys ar spagas – lašą, ardonė – akivarą, burliungė – purvyną, pieša – anglį. Į medėją doksojo žiūras. Išvertus į šiuolaikinę kalbą – į medžiotoją žiūrėjo apuokas.

"Petrelė (šašytė) – ne ėdis nei burkliui, nei ledspirai, nei čižylai". Vertimas: "Boružė – ne maistas nei karveliui, nei kielei, nei zylei".

Lietuvių kalbos žodynuose yra užfiksuota daugybė įvairiausių sinonimų, kuriais anksčiau buvo vadinami laukiniai paukščiai, gyvūnai ir augalai. Šiandieniniam žmogui jie virto svetimais ir yra beveik visiškai nesuprantami.