– Jums teko dirbti ne tik Lietuvoje.

– Taip, dirbau ir Maskvoje, ir Ukrainoje, ir Baltarusijoje. Ten juk skirtingos aktorių mokyklos. Buvo labai įdomu dirbti su Inokentijumi Smoktunovskiu, kuris buvo Rusijos teatro ir kino grandas. Vaidinau su juo dviejuose filmuose, buvau dar tik pradedanti aktorė, kuriai protą sujaukė vien tai, kad pakliuvau į filmavimus su žvaigždėmis ir išvykau filmuotis į Vakarų Vokietiją. Gūdžiu sovietmečiu tai prilygo stebuklui. Apie vaidmenį tik priešokiais prisimindavau. Tad Inokentijus mane grąžindavo į realybę, kalbėdamas, kokia scena mūsų šiandien laukia. Ir mano euforija atslūgdavo.

– Kokį vaidmenį dar norėtumėte suvaidinti kine?

– Aktorystė yra nuostabi profesija, gali pabūti bet kuo. Bet aš nežinau, ar suvaidinau savo svajonių vaidmenį, nesgi aktoriai nesirenka vaidmenų, režisierių, partnerių.

– O jei būtų galimybė rinktis, ką pasirinktumėte?

– Ieškočiau labai optimistiško vaidmens. Yra tokių žmonių, kurie spindi teigiamą energiją ir jiems yra viskas įmanoma. Labai norėčiau pabandyti tokį vaidmenį, nežinau, kaip su tuo pavyktų susidoroti.

Šeimoje artistų nebuvo

– Ar jūsų tėvelių šeimoje kas nors turėjo aktorinių sugebėjimų?

– Mano močiutė buvo puiki pasakininkė. Ji buvo dievobaiminga moteris, skaitydavo apie visokius šventųjų gyvenimus. Jos tie skaitymai vaikystėje man buvo ryškesni už bet kokią pasaką. Kaip ji įsijausdavo. Gal iš jos paveldėjau kažką. Mano jaunesnis brolis Artūras, nors ir nenuėjo dirbti į teatrą, bet irgi išlaikė gebėjimą pasakoti. Ko tik vaikystėje su juo neprisigalvodavome. Mėgdžiodavome kaimynus, kai mama grįždavo iš darbo, surengdavome jai spektaklį. Kai per atostogas gyvenome pas močiutę kaime, aukštaitišku dialektu pamėgdžiodavome kaimo žmones, kurie aplinkui gyveno. Turėjome tokį polinkį vaidinti, bet artistų giminėje nebuvo. Žmonės mūsų šeimoje dirbo rimtus darbus, nebuvo kada nesąmonėmis užsiimti.

– O jūs kaip apsisprendėte dėl tų "nesąmonių"?

– Gyvenau Vilniuje, kur šitiek teatrų, anksčiau ar vėliau su teatru ten susiduria kone kiekvienas. Mokyklose buvo platinami abonementai, lankydavome operas, spektaklius. Ir kažkurią minutę aktorystė pradėjo kur kas labiau traukti už visas kitas pasaulio profesijas. O kai D.Tamulevičiūtės dešimtukas pradėjo mokytis ir vaidinti, mes neišlįsdavome iš mokomojo teatro. Tarp mūsų, paauglių, tada gyvavo kažkoks keistas belaidis telefonas, mes sužinodavome, kada jų aktorinio meistriškumo egzaminai. Tad būdavo nugultos grindys ir nutūptos visos palangės, ir mes žiūrėdavome diplominius spektaklius. Mums tai būdavo didžiulė šventė. Jie tapo labai artimi. Pasitaiko, kai labai patinka aktorius, ir atrodo, kad jis artimas ir supranta mus be žodžių. Su jais buvo lygiai tas pats.

– Išvykote iš Klaipėdos ir jau trečius metus gyvenate Vilniuje. Per tą laiką tapote tikra žvaigžde, pelnėte žymių apdovanojimų už vaidmenis scenoje. Kuo dabar gyvenate?

– Vilniaus meno ir muzikos akademijoje turiu du studentų kursus, dėstau scenos kalbą. Dirbu dviejuose teatruose – Nacionaliniame dramos teatre ir O.Koršunovo, su kuriuo mes dabar ir gastroliavome Klaipėdoje. Jei kalbate apie žvaigždes, tai čia – ne apie mane.