Dešimtys vaidmenų teatre ir kino filmuose, solidūs apdovanojimai, pripažinimas ir sėkmė nepakeitė vienos garsiausių Klaipėdos dramos teatro aktorių Nelės Savičenko. Artistė net ir šlovės viršūnėje žavi santūrumu, kukliu ir nuoširdžiu bendravimu.

Lyg pionierių stovykloje

– Esate vilnietė, ar gyvenimas Klaipėdoje netapo savotiška tremtimi?

– Iš dalies tai – tremtis. Aš gi norėjau Vilniuje ir studijuoti, ir būti. Vilnius – mano miestas. Juk ir mokyklą ten pabaigiau. Klaipėdoje kaip tremtyje ėmiau jaustis, kai įstojau studijuoti, apsigyvenau bendrabutyje. Prie tokio kolektyvinio gyvenimo nebuvau pratusi. Dar vaikystėje labai sunkiai išgyvendavau buvimą pionierių stovyklose, iš kurių mane pasiimdavo jau po savaitės. Labiausiai man patikdavo vasaroti kaime pas močiutę, kur nebuvo jokių rikiuočių, ir gamtoje galėjai būti kiek nori. Tas buvimas bendrabutyje man buvo labai sunkus – keturiese viename kambaryje, kai visai nėra laisvo laiko sau, o vienintelė tavo erdvė yra dušas, į kurį prasibrauti nelabai lengva. Kiekvieną minutę galvojau, kad ištversiu ir vis tiek po studijų grįšiu į Vilnių. Bet gali, žmogau, planuoti ką nori, o yra likimo vingiai, kurių nuspėti ir suvaldyti neįmanoma. Nepaisant tremties pojūčio, gyvenimas čia vyko visa jėga. Buvo studijos, buvo gera, buvo sėkmės, nesėkmės, profesijos pažinimas, bendravimas, meilės, simpatijos.

– Tai gal gerai, kad ištrūkote iš namų?

– Taip, labai gerai, pajutau, ką reiškia savarankiškumas, kaip tvarkytis su duota pinigų suma. Pasijutau labai suaugusi.

– O kaip Vilnius, ar neatitolote nuo jo?

– Ne, į Vilnių lėkdavau pirmai progai pasitaikius. Skubėdavau į premjeras, nes Jaunimo teatras buvo mūsų meka. Atmintyje liko bendras traukinių vagonas, rečiau važiuodavau autobusais, "autostopais". Tas plentas ir geležinkelis buvo išvažinėtas ir pažintas.

– Apsipratote Klaipėdoje?

– Apsipratau, be to, studijuojant trečiame kurse, gimė dukrelė, prasidėjo diplominiai spektakliai ir mes su vyru buvome labai užimti teatre nuo pat pradžių. Turėjome vadovą Povilą Gaidį. Nemėgstu pompastikos, bet jis mokėjo būti už mus atsakingas taip, kaip tėvai už savo vaikus. Jis būdavo ir rūstus, bet mes paskui perkandome, kad tai – tik kaukė. Ilgainiui praėjo tas beprotiškai didelis noras ištrūkti į Vilnių. Dar pamenu iš vaikystės, kaip mes atvažiuodavome vasaromis ilsėtis prie jūros. Prisimenu tai kaip didžiausią kankynę su milijonu poilsiautojų ant smėlio. Gulėk, nesijudink, neik maudytis, negalima, lūpos mėlynos, dar pasidegink. Tai būdavo didelis vargas. Ir staiga jūra atsirado labai arti. Ja galėjau gėrėtis rudenį, žiemą. Didžiulis atradimas buvo ledais apšalęs Palangos tiltas ar ledo lytys, susigrūdusios ir sustingusios krante. Už tą įspūdį galima buvo ir primiršti Vilnių, ten tokių dalykų nerasi. Taip pamažu tapau klaipėdiete su Vilniui rusenančia nostalgija. Nors į sostinę grįždavau, kaip į gimtinę, pasikrauti energijos.

Garsenybių pamokos

– A.Žebriūno filmas "Turtuolis, vargšas" buvo pirmoji kino juosta, kurioje jums teko vaidinti?

– Nepatiko tas filmavimas, man tai buvo pirmas filmas, nieko neišmaniau. Buvau labai žalia aktorė, tik pabaigusi studijas: daug teorijos, mažai praktikos, jokios patirties. Išsidėlioti savo jėgų nemokėjau. Filmavimo aikštelėje jaučiausi absoliuti diletantė ir nemokša.

– Bet žiūrėdami tą filmą žmonės to nepastebėjo.

– Nepastebėjo tik režisieriaus dėka. Niekas iš šono šitų kino virtuvės subtilybių nežino. Kai pasirodė premjera, niekam neprasitariau, kaip buvo nelengva. Dabar, kai tiek laiko praėjo, nebebijau savo nemokšiškos praeities. O iš kur jos galėjo būti? Juk man – vos 22-eji, iš mokyklinio suolo patekau į studijas, didžiausias patyrimas – gimęs vaikas. Ir viskas. Tačiau turėjome puikų režisierių A.Žebriūną, kuris dirbo su jaunais žmonėmis, jis viską suprato. Jis nutuokė, kiek jaunam žmogui reikia pagalbos, kad jis nesijaustų visišku nevykėliu tarp tokių žvaigždžių kaip Remigijus Adomaitis, Rūta Staliliūnaitė, Georgijus Taratorkinas iš Maskvos. Jie gi iš filmavimo aikštelių neišlįsdavo. Man labai daug davė patirtis tame filme, kaip išsidėlioti jėgas, kaip išmokti susigyventi su techniniais apribojimais kine, kai scenos pabaiga filmuojama pradžioje, paskui – vidurys ir tik paskui – pradžia. Arba užėjęs lietus nebeleidžia nufilmuoti scenos pabaigos, tekdavo prisiminti emocijas ir pratęsti kitą dieną. Vien ką reiškė eiti link kameros, sustoti ties kreida pažymėta vieta, o jau kai liks du žingsniai iki ten, veidu turi tekėti ašaros. Turi būti sujaudintas teksto, kurį tau partneris pasako už kameros. Niekas gi nemokė tokių dalykų.

– Kiek pačiam aktoriui kainuoja tokia priverstinė emocijų kaita?

– Tai nėra sunku, kai aktorius valdo savo profesiją, kai jis moka iš karto pasinerti į reikiamą situaciją. Artistas turi būti kaip vaikas, kuris panyra į žaidimą, laikydamas rankoje liniuotę ir įsivaizduodamas, kad tai – lėktuvo vairalazdė. Tuo stipresnė aktorinė prigimtis, kuo daugiau žmoguje yra likę vaiko.