Pas Tėvą Stanislovą

Nespalvotoje nuotraukoje šalia nedažytų lentų sienos, nukabinėtos metalinėmis saulutėmis, stovi du kunigai. Nuotrauka labai sena, ant nugarėlės užrašyta „1973 metai“.

Nuotraukos autorius – šviesios atminties klaipėdietis, ilgametis fotožurnalistas B. Aleknavičius (1930–2020).

Savo vyro archyvą tvarkanti jo žmona Antanina ilgiau žvelgia į šią 50 metų senumo fotografiją, kurioje įamžinti du šviesuoliai: dešinėje – kunigas Bronius Strazdas (1923–1996), kuriam šiemet balandžio 13 dieną būtų sukakę 100 metų, ir šalia jo – Mykolas Algirdas Dobrovolskis, Tėvas Stanislovas (1918–2005) – kunigas, pamokslininkas, vienuolis kapucinas, sovietinei sistemai labai neįtikęs žmogus.

Faksimilė: B. Aleknavičius atrado ir dokumentą, kuris liudija, jog A. Merkio ir J. Urbšio ištrėmimo iš Lietuvos reikalais pasirūpino M. Gedvilas ir J. Paleckis. B. Aleknavičiaus nuotr.

„Ir toliau tvarkau Bernardo archyvą, o ką daryti, juk neišmesiu? Be to, man pačiai labai įdomu. Kiekviena nuotrauka sužadina prisiminimus. Štai šita nuotrauka fotografuota per pačią pirmąją viešnagę pas Tėvą Stanislovą Paberžėje. Tuomet važiavome kartu su Bernardu, mus atlydėjo Tėvo Stanislovo bičiulis kunigas B. Strazdas. Tai buvo tarsi koks garantas, kad mes – patikimi“, – prisiminė A. Aleknavičienė.

Pasitikėjimas tuokart buvo itin svarbus, nes po tremties grįžusį kunigą įdėmiai stebėjo sovietų saugumiečiai, nuolat aplinkui sukiojosi įvairūs provokatoriai ir neaiškūs tipai, buvo 1973-ieji – gilus sovietmetis.

Kiekviena nuotrauka sužadina prisiminimus.

„Tuomet Paberžėje, prie klebonijos, buvo įkurtas sovietinio saugumo postas, kurio paskirtis – užrašinėti visų čia atvykstančių automobilių numerius. Mes to nežinojome“, – prieš 15 metų prisimindamas šį susitikimą spaudoje rašė ir pats B. Aleknavičius.

Bernardo žmonai Antaninai susitikimo įspūdis su Tėvu Stanislovu neišblėso iki šiol, net praėjus pusšimčiui metų.

Įamžino: šioje B.Aleknavičiaus nuotraukoje – dar labai jaunas ir sunkiai atpažįstamas Tėvas Stanislovas – M. A. Dobrovolskis, kurį metraštininkas aplankė Paberžėje 1973 m. vasarą. B. Aleknavičiaus nuotr.

„Įspūdis buvo tiesiog stebuklingas. Jis vedė ekskursijas klebonijoje, bažnyčioje. Pamenu, einame pro upelį, šalia – kapinės, sustojame prie vartų, o prie jo – stulpas, ant kurio pritvirtintas didelis ratas. Ant to rato prikabinta daugybė raktų, vėjas papučia, tie raktai skardena. Mes sustojome nustebę, ir Tėvas Stanislovas mums paaiškino, kad kai atlydi mirusįjį į kapines, artimieji ant šio rato pakabina velionio turėtus raktus, nes šiam jie šioje žemėje jau nebereikalingi. Man tokį įspūdį paliko šį gausybė brazdančių raktų ir jiems rasta tokia simbolinė vieta“, – pasakojo A. Aleknavičienė.

Moteris prisiminė, kad Tėvas Stanislovas visus jį aplankiusiuosius išlydėdamas kuo nors apdovanodavo, dažniausiai paties nukaltomis metalinėmis saulutėmis.

„Ruošiamės išvažiuoti, Tėvas Stanislovas pažiūrėjo į Bernardą ir nieko nesakęs kažkur nuėjo. Na, galvoju, kas čia dabar bus. Mes stovime, laukiame. Neilgai trukus jis sugrįžta su pluoštu senų, tarpukario laikų laikraščių. Štai, sako, radau, kam atiduoti“, – Tėvo Stanislovo dovaną prisiminė A. Aleknavičienė, žvelgdama į pusės amžiaus senumo jos vyro darytą dvasininko nuotrauką.

Tėvas Stanislovas, kuris, anot B. Aleknavičiaus, kentė gulaguose, o grįžęs į laisvę su dar didesniu pasišventimu darbavosi padėdamas suluošintiems ir gyvenimo džiaugsmą praradusiems žmonėms, ilgainiui bus deramai įvertintas.

Dienraščio žiniomis, pradėti rinkti dokumentai beatifikacijos bylai, kuria bus siekiama Tėvą Stanislovą paskelbti palaimintuoju.

Klaipėdos bažnyčios byla

B. Aleknavičiaus archyvuose dar vienas šūsnis senų jo fotografijų, kuriose užfiksuota dar viena bažnyčia ir dar vienas dvasininkas šviesuolis – Bronislovas Burneikis (1923–1991).

Misija: B. Aleknavičiaus nuotraukoje – šviesaus atminimo kunigas B. Burneikis (1923–1991) jau Atgimimo metu stebi, kaip baigiamas atkurti Marijos Taikos Karalienės bažnyčios bokštas. B. Aleknavičiaus nuotr.

Šįkart įamžinti įvykiai svarbūs Klaipėdai ir klaipėdiečiams – Marijos Taikos Karalienės bažnyčios bokšto atstatymo darbai, prasidėjus Atgimimui.

Daugiau kaip prieš 60 metų Rumpiškės pelkynuose buvo pašventintas kertinis bažnyčios akmuo.

Šventykla už žmonių aukas buvo pastatyta vos per trejus metus ir per naktį prieš pat jos atidarymą atimta iš tikinčiųjų, o jos statytojams, šviesaus atminimo kunigams B. Burneikiui bei Liudvikui Poviloniui (1910–1990) sukurpta baudžiamoji byla, ir pati bažnyčia paversta „liaudies filharmonija“.

Šiemet sukaks lygiai 35 metai, kai Klaipėdos Marijos Taikos Karalienės bažnyčia grąžinta tikintiesiems.

Dar beveik lygiai tiek metų žmonės kovojo už teisę joje melstis. Galiausiai triumfavo teisingumas.

B. Aleknavičius ne tik fotografavo atgautos bažnyčios atkūrimo momentus, bet tarsi nujausdamas, kad kada nors to gali prireikti, jis ir surinko ir Klaipėdos bažnyčios bylos medžiagą, atsispindėjusią to meto spaudoje.

Iš viso – 11 iškarpų – 1962 metų laikraščio „Tiesa“ straipsnių apie kunigų teismą.

Publikacijų pavadinimai stulbina: „Teisiamųjų suole – sutanoti sukčiai ir spekuliantai“ („Tiesa“, 1962 01 16), „Melo kojos trumpos“ („Tiesa“, 1962 01 20), „Jie grobstė tikinčiųjų aukas, spekuliavo jomis“ („Tiesa“, 1962 01 21), „Jų dievas – doleris“ („Tiesa“, 1962 01 24).

Straipsniai apie bažnyčios statytojus Komunistų partijos organe – laikraštyje „Tiesa“ – buvo rašomi kone kasdien, įprasta tam metui propagandine retorika neabejotinai siekta pasiteisinti, kodėl iš tikinčiųjų už jų suaukotas lėšas reikėjo atimti bažnyčią.

Šios B. Aleknavičiaus surinktos sovietmečio laikų iškarpos ir istorinės paties fiksuotos fotografijos – reikšmingi eksponatai Marijos Taikos Karalienės bažnyčios archyvui – perduoti dabartiniam šventyklos klebonui kunigui Mindaugui Šlaustui.

Bičiulystė su J. Urbšiu

Per netrumpą savo žurnalistinio darbo praktiką B. Aleknavičiui teko bendrauti ne tik su sovietmečio garsenybėmis (Ieva Simonaityte, Juozu Baltušiu ir kitais).

Atkūrus nepriklausomybę, klaipėdietis susipažino su dramatiško likimo viena reikšmingiausių tarpukario Lietuvai asmenybių – buvusiu paskutiniuoju prieškario Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministru Juozu Urbšiu – dar vienu sovietų sistemai „pavojingu asmeniu“.

J. Urbšys buvo vedęs žinomo pedagogo, Klaipėdoje dirbusio vaikų rašytojo Prano Mašioto dukrą Mariją.

Veikėjai: A. Merkio ir J. Urbšio suėmimą bei ištrėmimą iš Lietuvos 1940 m. liepos 16 d. sankcionavo pats J. Paleckis (kairėje), o rezoliucijos tekstą jam parašė raudonasis vidaus reikalų ministras M. Gedvilas. Juos kartu gerokai vėliau po šių įvykių užfiksavo B. Aleknavičius. B. Aleknavičiaus nuotr.

B. Aleknavičiaus archyvuose išliko paties fotografuota dviejų sovietinės Lietuvos nomenklatūrinių didžiūnų – Justo Paleckio ir Mečislovo Gedvilo – nuotrauka ir dokumento, nulėmusio J. Urbšio ir jo šeimos likimą, faksimilė.

„Ponui Respublikos Prezidentui. Valstybės saugumo sumetimais laikau, kad buvusį Lietuvos Respublikos ministerį pirmininką A. Merkį ir užsienių reikalų ministerį Urbšį, kartu su jų šeimomis, reikia išsiųsti iš Lietuvos teritorijos kaipo pavojingus Lietuvos valstybei, ir Sovietų Sąjungoj apgyvendinti. Prašau tamstos, Pone Prezidente, sutikimo. M. Gedvilas, vidaus reikalų ministeris. Kaunas, 1940 m. liepos 16 d. Tvirtinu ir sutinku. Respublikos prezidentas. Kaunas. 1940 m. liepos 16 d. (kalba netaisyta – A. D.)“, – būtent šio dokumento kopija kažkokiais būdais buvo patekusi tarp tų senų laikraščių, kuriuos B. Aleknavičiui per jau minėtą viešnagę Paberžėje 1973 metų vasarą perdavė Tėvas Stanislovas.

A. Aleknavičius šio dokumento kopiją išsaugojo ir, atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, pasiuntė ją tuomet Kaune gyvenusiam J. Urbšiui.

Netrukus iš jo sulaukė laiško apsilankyti. Kaip paaiškėjo, šita M. Gedvilo iniciatyva buvusiam nepriklausomos Lietuvos valstybininkui buvo naujiena.

Portretas: B. Aleknavičius įamžino susimąsčiusią poeto Vytauto Mačernio mamą Elžbietą, išgyvenusią dviejų savo sūnų žūtį, dukters katorgą ir savo pačios tremtį. B. Aleknavičiaus nuotr.

Apie šį susitikimą su paskutiniuoju prieškario Lietuvos užsienio reikalų ministru (užsimezgė kelerius metus trukusi bičiulystė, bet J. Urbšys 1991 m. mirė) B. Aleknavičius įspūdžiais pasidalijo dienraštyje „Klaipėda“ (1991 03 13).

Didžioji dalis B. Aleknavičiaus ir J. Urbšio tarpusavio susirašinėjimo perduota I. Simonaitytės bibliotekos Rankraščių skyriui.

Iš laiškų matyti, kad klaipėdietis buvusiam ministrui nuolat siuntė Sąjūdžio laikraščius „Mažoji Lietuva“, už ką J. Urbšys pastarajam buvo labai dėkingas.

Tačiau yra dar kai kas, ką betvarkydama Bernardo dokumentus, aptiko jo žmona Antanina. Tai 2015 metais užrašyti Irenos Teresės Juchnevičiūtės-Kvedienės prisiminimai apie Urbšių šeimą. Moters tėviškė buvo visai šalia ir šią giminę ji gerai pažinojo.

„Parašiau, ką pati žinojau apie tą garbingą šeimą, ką pasakojo mano tėveliai ir kiti žmonės“, – laiške A. ir B. Aleknavičiams rašė I. T. Kvedienė, atsiuntusi ir išsamų pasakojimą apie Urbšynę (taip žmonės vadino buvusio ministro tėviškę – Užnevėžio vienkiemį) ir jos gyventojus.

Šie prisiminimai, kad kur nors nepradingtų, taip pat turėtų atsidurti bibliotekos archyvuose.

Raštas – M. Gorbačiovui

Dar viename dėmesio vertame dokumentų segtuve, kurį savo vyro archyve aptiko A. Aleknavičienė, yra žvejybinio laivo „Onuškis“ kapitono Žydrūno Naujoko kreipimasis, adresuotas ne tik Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos pirmininkui Vytautui Landsbergiui, bet ir Sovietų Sąjungos prezidentui Michailui Gorbačiovui bei SSRS gynybos ministrui Dmitrijui Jazovui.

1991 m., po sausio įvykių išsiųstame dokumente, kurį tuomet dar rusiškai pasirašė 39 laivo įgulos nariai (ir ne tik lietuviai), išreikštas pasipiktinimas dėl sausio 13-osios žudynių Vilniuje.

„Mes pasipiktinę kraujo praliejimu Respublikos teritorijoje. Mes kategoriškai pasisakome prieš niekuo nepateisinamas žudynes, kurios tapo tragiškų įvykių Kalnų Karabache, Sumgaityje, Baku, Tbilisyje ir kitose Tarybų Sąjungos vietose tęsiniu. Esame tvirtai įsitikinę, kad karinės jėgos taikymas mūsų laikais neįtakoja teigiamo konfliktinių situacijų sprendimo atskiruose TSRS regionuose, o priešingai juos tik pagilina (kalba netaisyta – A. D.)“, – klaipėdiečiai žvejai rašė M. Gorbačiovui ir kvietė visų Sovietų Sąjungos žvejybinių bazių laivų įgulas palaikyti šį kreipimąsi.

Žvilgsnis: dar vienas B.Aleknavičiaus įamžintas portretas – jaunas ir talentingas, vėliau tragiškai žuvęs poetas Vaidotas Daunys (1958–1995). B. Aleknavičiaus nuotr.

Tarp dokumentų yra ir 1991 m. gruodžio 3 d. dienraštis „Klaipėda“, kuriame – B. Aleknavičiaus žinutė apie iš Klaipėdos uosto į 8 mėnesių reisą išplaukiantį to paties kapitono Ž. Naujoko vadovaujamą laivą „Onuškis“ su Lietuvos laivyno emblema.

„Plaukiam su Trispalve, o dokumentai lietuvišku Vyčiu pažymėti. Trispalvė dar ir dabar daug ką degina. Gerąja prasme ji degina ir mane. Kai 1952 m. mokiausi Griežpelkių aštuonmetėje mokykloje (dabar Tauragės raj.), vienas mūsų penktokas Vasario 16-osios išvakarėse iškėlė Lietuvos valstybinę vėliavą. Ir šį mokinuką tardymo metu saugumiečiai užmušė. Tėvams atidavė išniekintą sūnaus lavonėlį. Mes buvome taip įbauginti, kad ir į laidotuves nenuėjome. O štai dabar su Lietuvos valstybine vėliava, dėl kurios žuvo mūsų mokyklos trylikametis, mes plaukiame į žūklę. Tikras stebuklas!“ – kapitono Ž. Naujoko emocijas pirmąkart į reisą išplaukiant su lietuviška trispalve užrašė B. Aleknavičius.

Šiandien krašto metraštininko B. Aleknavičiaus per dešimtmečius kruopščiai kaupti dokumentai tapo istorija, paties metraštininko nebėra, neliko ir kai kurių jo gyvenime sutiktų herojų, bet liko jo nuotraukos ir straipsniai, įamžinę permainingą laiko tėkmę.