Vasario 22 d. koncertų agentūra „Legato Arts“ ir prodiuserinė kompanija „EGC Productions“ beveik trijų tūkstančių vietų „Carnegie Hall“ Sterno salėje / Perelmano scenoje (Stern Auditorium / Perelman Stage) rengia koncertą „Tikėjimo kelionė: muzikinė duoklė Motinai Teresei“, skirtą pagerbti šv. Motiną Teresę (tikrasis vardas Anjezë Gonxhe Bojaxhiu, 1910–1997) ir jos tarnystę viso pasaulio vargstantiems žmonėms. Koncerte maestro Dante‘s Anzolinio diriguojamas Niujorko šv. Luko orkestras (Orchestra of St. Luke’s) atliks įvairių laikotarpių muzikos programą, įskaitant keturias premjeras JAV ir trijų JAV šiuolaikinių kompozitorių kūrinius. Kūrinius su orkestru atliks du jauni amerikiečių dainininkai – Brešos tarptautinio dainininkų konkurso „Brešos miestas – Maria’os Callas garbei“ („City of Brescia – tribute to Maria Callas“) laureatė (2023, Italija), sopranas Catherine Wethington ir „Metropolitan Opera“ nacionalinio konkurso bei Gerdos Lissner fondo tarptautinio vokalinio konkurso nugalėtojas (abu 2016, JAV), baritonas Seanas Michaelas Plumbas. Negana to, koncertą papuoš iš profesionalių dainininkų sudarytas choras „Tribute Chorale“, kuriam diriguos V. Konstantinovas.

Apie šį neeilinį įvykį pasakoja jau beveik pusę amžiaus Klaipėdos muzikiniame teatre (nuo 1976 m. Klaipėdos liaudies operoje, nuo 1987 m. – KVMT) dirbantis dirigentas, chormeisteris, kompozitorius ir aranžuotojas V. Konstantinovas.

– Kaip manote, kokie pagrindiniai įvykiai ar momentai Jūsų karjeroje padėjo sulaukti tokio reikšmingo pripažinimo ženklo – kvietimo pasirodyti Niujorko „Carnegie Hall“?

– Kvietimas išties svarbus, bet nemanau, kad vertėtų išskirti kokius nors karjeros momentus iš ilgamečio nenutrūkstamo darbo teatre, kurį labai mėgstu ir be kurio neįsivaizduoju savo gyvenimo. O jeigu paklaustumėte, kaip „sukrito žvaigždės“, kad esu kviečiams dalyvauti „Carnegie Hall“ rengiamoje programoje, atsakyčiau, kad už kvietimą ir pasitikėjimą esu dėkingas fenomenaliam muzikui, žinomam dirigentui Dante’i Anzoliniui. Pažintis su juo prasidėjo prieš trisdešimt metų, kai jis 1994 metų pabaigoje atvyko į Klaipėdos valstybinį muzikinį teatrą statyti Giuseppe Verdi Traviatos. Darbą su šiuo pastatymu lydėjo didžiulis visų atlikėjų entuziazmas, o rezultatas tapo teatro proveržio ženklu – pirmiausia muzikos atlikimo kokybės prasme.

2024 m. Dante Anzolinis vėl buvo pakviestas į KVMT, šįkart vadovauti Philipo Glasso operos „Kelionė“ pastatymui. Glasso operas Dante dirigavo Niujorko „Metropolitan Opera“ ir Vašingtono nacionalinės operos teatruose, dirigavo kitus šio autoriaus kūrinius, grojo ansamblyje su juo pačiu koncertuodamas Europoje ir kitur. Glassą ir Anzolinį sieja glaudus kūrybinis bendradarbiavimas, tad nenuostabu, jog dirbti „Kelionės“ muzikos vadovu buvo pakviestas būtent šis dirigentas. Jis aukštai įvertino mūsų teatro choro pasiruošimą šiam veikalui ir kartą po repeticijos užsiminė apie savo būsimą programą „Carnegie“ salėje, kuriai reikalingas chormeisteris. Paklausė, ar sutikčiau padirbėti su juo Niujorke. Atsakiau teigiamai, bet tik atslūgus lengvam šokui, kai įsitikinau, jog viską supratau teisingai. „Kelionės“ lietuviškoje premjeroje apsilankė ir programos Niujorke prodiuseris Olinas Wethingtonas, kuriam Dante mane pristatė. Turėjome turiningą ir malonų pokalbį. Susitikimo pabaigoje išgirdęs Olino atsisveikinimo žodžius „iki greito susitikimo!“ („see you soon“) supratau, kad tikrai tampu projekto „Tikėjimo kelionė“ dalyviu. Esu įspėtas: Niujorke lauks iššūkius mėgstanti dainininkų komanda. Šitai teikia daug gražių lūkesčių. „Tribute Chorale“ – taip vadinasi choras, kurį specialiai šiai programai renka „Metropolitan Opera“ choro administratorius Danas Hoy’us.

– Kokia programa skambės koncerte „Carnegie Hall“?

– Kūrinių, kuriuos ruošiu su choru bendra trukmė maždaug viena valanda. Koncertą pradės Gabrielio Fauré Requiem – vienas šviesiausių šio žanro kūrinių. Taip sutapo, kad šis kūrinis buvo pirmas didesnės apimties veikalas, kuriuo pradėjau savo karjerą KVMT. Su KVMT choru ir orkestru įvairiomis progomis atlikome jį daugybę kartų įvairiose salėse ir bažnyčiose. Šiame koncerte choras, orkestras ir solistė taip pat atliks Dieviškojo valso – himno šv. Motinai Teresei, kurį sukūrė albanų kilmės kompozitorius Gencas Tukiçi, – premjerą Jungtinėse Amerikos Valstijose. Tai plataus, emocingo skambesio giesmė, savo forma artima kantatai. Catherine Wethington dainavo atliekant šį kūrinį per Motinos Teresės kanonizavimo ceremoniją 2016 m. Vatikane, šv. Petro bazilikoje. Choras dar atliks priešpaskutinę dalį „Paradise“ iš Ph. Glasso 1999 m. Zalcburgo festivaliui sukurtos dvylikos dalių Simfonijos Nr. 5 Requiem, Bardo, Nirmanakaya. Ją atliekant prie „Tribute Chorale“ prisijungs orkestras ir solistai – minėta C. Wethington ir baritonas Seanas Michaelas Plumbas. Programoje bus ir vien orkestrinių kūrinių, gros Niujorko šv. Luko orkestras, diriguojamas Dante’s Anzolinio. (Pilną koncerto programą galima rasti čia)

– Kaip į pasiruošimą tarptautiniam debiutui reagavo Jūsų artimieji ir kolegos? Ar palaikė?

– Artimieji naujieną priėmė labai džiugiai. Dauguma kolegų taip pat džiaugiasi ir sveikina. KVMT choro žmonės juokais prašo pasiimti juos kartu, ką mielai ir padaryčiau. Bet, kaip minėjau, Niujorke lauks specialiai šiam projektui suburtas kolektyvas.

Operos „Kelionė“ premjera. M. Aleksos nuotr.

– Daug metų dirbate KVMT choro vadovu, esate labai mylimas ir gerbiamas kolegų. Kaip apibūdintumėte savo vadovavimo ir kūrybinio darbo filosofiją?

– Filosofiją grindžiu kokybiško rezultato siekiu, visų dalyvių kūrybinių jėgų jungimu į harmoningą visumą. Kaip matote, stereotipinių apibūdinimų neišvengiau, bet juk negali „pasisavinti“ bendrų, nusistovėjusių kūrybos principų pretenduodamas į kažkokią individualią filosofiją. Metodai, tiesa, gali skirtis, bet jų teisingumą arba klaidingumą parodo būtent rezultatas. O jis neatsiranda savaime, jo tenka reikalauti, kartais sunkiai ir atkakliai, ypač ruošiantis atlikti sudėtingesnius kūrinius. Visų pirma reikalauti iš savęs ir, žinoma, iš kolektyvo. Menas – tai tokia interaktyvi veikla: kuo daugiau koncentruoto darbo, kuo daugiau kūrybos, vedančios į regimai gerą rezultatą, tuo gilesnis emocinis atpildas. Filosofiškai tariant – gyvenimo džiaugsmo, pilnatvės pojūtis.

– Dirbate ne tik kaip chormeisteris ir dirigentas, bet ir kaip kompozitorius bei aranžuotojas. Kokius savo darbus išskirtumėte kaip reikšmingiausius, didžiausius? Galbūt kai kuriuos net galėtumėte įvardyti „šedevrais“?

Filosofiją grindžiu kokybiško rezultato siekiu, visų dalyvių kūrybinių jėgų jungimu į harmoningą visumą.

– Stambios formos kūriniai – operos, oratorijos, miuziklai, koncertai, kuriuos teko ruošti kaip atlikėjui (dirigentui ir/arba chormeisteriui) arba pačiam komponuoti ar aranžuoti – pagal darbo apimtį turbūt ir būtų priskirtini prie tų „didžiausių“. 1994 m. teko pavaduoti Dante diriguojant „Traviatą“. Kiek vėliau kaip dirigentas ir chormeisteris su KVMT kolektyvais ruošiau A. Honeggero Žaną d‘Ark ant laužo, I. Stravinskio Oedipus Rex, G. Fauré, W. A. Mozarto Requiem, J. Brahmso Vokiškąjį requiem. Kaip chormeisteris dalyvauju visuose KVMT repertuariniuose spektakliuose, koncertuose, o repertuaras apima dešimtis stambios formos kūrinių. Iš didesnių savo paties parašytų kūrinių paminėčiau „Requiem Reborn“, prologą, antrąjį veiksmą ir epilogą operai „Klaipėda“, bendros kūrybos multimedijos projektą „CzechoBalt“, taip pat muziką Michaelo Lane’o trumpametražiam filmui „Hands“, už kurią 2018 m. pelniau Geriausios muzikos apdovanojimą Los Andželo „Feedback Film Festival“.

„Šedevrais“ savo kūrinių nedrįsčiau vadinti, bet klausytojų ir atlikėjų komplimentų esu sulaukęs. Yra tokia 1988 metais parašyta daina, įvairiomis progomis atliekama iki šiol. Ji vadinasi „Tau tėvynės dangus“. Girdėjau sakant (ir rašant), kad tai pati gražiausia daina iš visų (juokiasi)...

Aranžavimas ir orkestruotės – tai atskira sritis. Darbai, dažniausiai atliekami pagal užsakymus, pavyzdžiui, iš Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro arba iš valstybinio ansamblio „Lietuva“, kurio užsakymu pritaikiau G. B. Pergolesi‘o „Stabat Mater“ „egzotiškam“ kanklių ir birbynių skambesiui.

– Koks muzikos žanras ar stilius Jums artimiausias?

– Vienareikšmio atsakymo neturiu. Žanras ir stilius, kuriame tuo metu dirbu, turbūt ir yra artimiausias. Tai gali būti opera, oratorija, miuziklas ar simfonizuota roko muzika. Stilių, kartais labai skirtingų, sąveika viename kūrinyje man gali būti ypač patraukli. Turbūt dėl to labai mėgstu G. Gershwiną, grupę „Emerson, Lake and Palmer“, Tan Duną...

– Kas Jus labiausiai įkvepia kuriant muziką ir vadovaujant chorams?

– Mane įkvepia pati muzika – tiek jau kažkieno parašyta, tiek dar tik mano paties rašoma. Jei rašoma muzika neįkvepia, nustoju rašyti... iki to momento, kol imu rašyti įkvepiančią (juokiasi).

– Gal ambicingų planų ar projektų turite ir ateityje?

– Artimoje ateityje gali atsirasti nauja opera, inicijuojama (ir, žinoma, įkvepiama) mano žmonos Karinos. Ji kuria originalų libretą. Pavadinimas paaiškės vėliau.

– Kokia savo patirtimi pasidalintumėte su kitais Lietuvos muzikais, siekiančiais tarptautinės karjeros?

– Karjeros siekimas, ar tarptautinės, ar kitokios, mano galva, nėra tikslas per se. Reikia mylėti savo darbą, jo neišduoti. Požiūris į profesiją, santykis su ja, kaip įsitikinau, gali nelauktai pavirsti tuo „auksiniu rakteliu“, atrakinančiu duris į naujas scenas.