Netrukus solistę išvysime KVMT repertuariniuose spektakliuose, dainuojančią jau anksčiau parengtą Virėjuką Antoníno Dvořáko operoje „Undinė“ (spalio 17 d.), debiutuojančią kaip Dona Ana Wolfgango Amadeaus Mozarto operoje „Don Žuanas“ (spalio 25 d.) ir Anė Eduardo Balsio operoje „Kelionė į Tilžę“ (lapkričio 8 d.).

Pokalbis su dainininke apie kelią, atvedusį į Klaipėdos valstybinį muzikinį teatrą, vaidmenis ir scenos jaudulį.

– Kaip pradėjote savo kelionę į muzikos pasaulį?

– Mano muzikinė kelionė prasidėjo nuo vaikų darželio. Pradėjau lankyti muzikos mokyklą, kur būdama dar labai maža bandžiau pažinti labai didelį instrumentą – akordeoną. Iki šiol atsimenu, kad pirmaisiais metais pačiai jo užsidėti ant kelių nepavykdavo (juokiasi). Baigusi muzikos mokyklą išvažiavau mokytis į Šiaulių Sauliaus Sondeckio menų gimnaziją, kur mane atsakingai globojo (ir vis dar labai globoja ir rūpinasi) pirmoji dainavimo mokytoja Beata Smiltininkienė. Ji ir tapo mano tiltu į profesionalųjį dainavimą. Būdama abiturientė net svarsčiau rinktis karinę tarnybą, bet mokytoja atkalbėjo. Pedagogė ragino neapleisti muzikos, palaikė ir įkvėpė nesustoti. Gal tuo metu būtent to ir reikėjo. Esu jai labai dėkinga.

– Koks buvo Jūsų pirmasis vaidmuo Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre ir kokius įspūdžius iš jo prisimenate?

– Studijuodama antrame kurse Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Klaipėdos fakultete dalyvavau konkurse Suomijoje, kur dainavau garsiąją Undinės ariją. Po pasirodymo buvau apimta tokios euforijos, mane taip giliai šis kūrinys palietė, kad svajojau, jog pirmoji mano perklausa bus bandymas patekti į šiame teatre pastatytą A. Dvořáko operą „Undinė“. Tuo metu nežinojau, kad ši opera Lietuvoje buvo pastatyta vos du kartus, nežinojau, kaip retai ši muzika skamba mūsų šalyje. Prabėgo keleri metai, pradėjau magistro studijas, o netrukus Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras paskelbė apie perklausą į operą „Undinė“. Dvejonių, ar apskritai dalyvauti perklausoje, nebuvo. Labai jos laukiau, ruošiausi, net atrodė, kad visus tuos metus dirbau dėl šio momento. Ir tas momentas atėjo. Nuoširdžiai dėkoju Klaipėdos valstybiniam muzikiniam teatrui, kad galiu pildyti savo svajones, kurios kol kas ne apie pasiekimus, o apie sentimentus – jie man ir yra tikrasis gyvenimo grožis. Nežinojau, ar man pavyks, bet kai vakare, po perklausos, sulaukiau skambučio iš teatro, apsiverkiau iš laimės, nes gavau savo pirmąjį vaidmenį teatre. Mano profesinis gyvenimas teatre prasidėjo nuo šios akimirkos.

– Kokiuose dar KVMT spektakliuose jus galima išvysti? Koks naujausias, mylimiausias?

– Ką tik debiutavau Antano Kučinsko operoje vaikams „Žvaigždžių opera“, kur atlieku Peliuko vaidmenį, kartosiu Virėjuko partiją operoje „Undinė“, taip pat laukia debiutas atliekant Anės vaidmenį Eduardo Balsio operoje „Kelionė į Tilžę”. Vis dėlto sunkiausias ir daugiausiai iššūkių keliantis debiutas – Dona Ana W. A. Mozarto operoje „Don Žuanas”. Dona Ana – man labai svarbus vaidmuo, suteikiantis daugybę galimybių tobulėti kaip atlikėjai ir artistei. Džiaugiuosi, kad scenoje galėsiu dirbti su kitais KVMT solistais, iš kurių galiu pasimokyti.

Kai svajonės didelės, tai ir kelias iki jų ne toks sunkus.

– Ar turėjote muzikos pedagogų, kurie turėjo didelės įtakos jūsų karjerai?

– Visi pedagogai, su kuriais dirbau, turėjo įtakos mano tolesniam keliui. Pirmoji vokalo mokytoja B. Smiltininkienė padėjo tvirtus pagrindus, nukreipė teisinga kryptimi. Svarbius vokalinius pradmenis gavau ir iš profesorės Valentinos Vadoklienės, pas kurią baigiau bakalauro studijas. Svarbiausiu ir didžiausiu savo tobulėjimo etapu laikau magistrantūros studijas, t. y. galimybę tęsti studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, sostinėje, pas profesorę Astą Krikščiūnaitę. Profesorė A. Krikščiūnaitė turėjo daugiausiai įtakos mano tolesniam keliui, nes prireikė daug darbo ir pastangų, kad pasiruoščiau kitiems etapams.

– Kokie Jūsų mėgstamiausi kompozitoriai ar kūriniai, kuriuos mėgstate atlikti?

– Esu A. Dvořáko muzikos gerbėja. Nežinau, kas konkrečiai mane žavi jo muzikoje: ar čekų liaudies muzikos motyvai, ar drąsus eksperimentavimas su skirtingais muzikos žanrais ir stiliais, ar tiesiog tobulai išreikšta romantizmo epochos energija... Tai kompozitorius, kurio kūryboje atrandu daug užkoduotų minčių, muzikos unikalumą ir tikrąjį emocinį svorį. Negaliu nepaminėti ir kitų romantizmo bei verizmo epochos genijų: Giacomo Puccini, Giuseppe Verdi, Richardo Wagnerio, Pietro Mascagni ir kt.

A. Staponkaus nuotr.

– Kokią vietą Jūsų gyvenime užima repeticijos ir kūrybinis procesas? Kaip ruošiatės naujam vaidmeniui?

– Didžiąją dalį. Nuo pat pirmos minutės, kai sužinau apie būsimą vaidmenį, pradedu juo gyventi. Domiuosi libretu, žiūriu kitus operos pastatymus, tačiau ieškau savitų spalvų ir stengiuosi, kad personažas nebūtų šabloniškas.

– Kaip interpretuojate savo vaidmenis – ar turite kokią nors kūrybinę filosofiją?

– Visus vaidmenis labai suasmeninu, visada ieškau personažui tinkamos patirties savyje.

– Gal turite susikūrusi kokių nors ritualų prieš pasirodymą, kurie padeda susikaupti ir įgyti pasitikėjimo savimi scenoje?

– Meditacija. Jeigu neužtenka laiko ramiai atsisėsti ir pamedituoti, tada kiek įmanoma ilgiau atlieku kvėpavimo pratimus. Taip paruošiu save scenai.

Taip pat turiu sentimentalius papuošalus, dovanotus mylimų žmonių, kuriais puošiuosi, jei yra galimybė. Taip jaučiu jų palaikymą ir gerą energiją

– Kokie Jūsų pomėgiai už teatro ribų?

– Viskas susiję su kūryba. Džiaugiuosi, kai turiu laisvo laiko kažką sukurti. Ar tai piešinys, ar naujas eilėraštis, gal šiaip kokia rašliava apie senus batus, kvepiančių žvakių, papuošalų draugams gamyba, mėgstu kažką susiūti ar padekoruoti (juokiasi).

– Kaip nugalite scenos baimę?

– Nenugaliu (juokiasi).

– Ar turite profesinių svajonių?

– Profesinių svajonių turiu daug ir labai įvairių. Tačiau man svarbiausia nesustoti tobulėti ir neleisti sau „patogiai užsisėdėti”, nes solisto profesijoje turi nuolat būti iššūkių.

J. Baltrūnaitės nuotr.

– Kokia Jūsų nuomonė apie naujoves muzikinio teatro pasaulyje, kaip, pavyzdžiui, technologijų įtraukimas į pasirodymus?

– Vertinu labai pozityviai! Meninė raiška gali būti daug platesnė, nei žmonės galvojo prieš 30 metų. Visos technologijos – lyg nauja meno šaka, puikiai papildo įvairius pasirodymus.

– Ką galėtumėte patarti jaunesniems dainininkams, kurie nori pradėti karjerą muzikinio teatro scenoje?

– Tiesiog nebijokit svajoti. Kai svajonės didelės, tai ir kelias iki jų ne toks sunkus. Gyvenkit kryptingai!