Archyvas liks istorijai

– Klaipėdos universitete studentams dėstote sportinius šokius, mokote mažuosius šokėjus, teisėjaujate varžybose. Kaip spėjate?

– Jei atvirai, studentų skaičius stipriai sumažėjo. Pirmiausia todėl, kad įgytas bakalauro laipsnis jiems nesuteikia pedagogo kvalifikacijos. Tad baigę studijas jaunuoliai negali įsidarbinti valstybinėse švietimo įstaigose. Gerai, kad jau atsirado gretutinės studijos su pedagogo kvalifikacija, ir studentai turi daugiau praktikos mokyklose. Kalbant apie vaikus, ką anksčiau padarydavome per tris mėnesius, dabar užtrunka triskart ilgiau. Auklėtiniai labai skiriasi darbštumu, mąstymu, supratimu. Truputį sušilo ir jau bėga ilsėtis. Mūsų šokiai yra specifinė kalba. Tai ne istorija ar matematika – turime išmokyti bendrauti su muzika. Be darbo universitete, per metus tenka teisėjauti apie 30 varžybų Lietuvoje. Svetur tai daryti jau atsisakiau.

– Esate išnaršęs daugybę pasaulio vietų. Kur sugrįžtumėte?

– Didžiausią įspūdį paliko Kuba. Nors ir varginga, skurdi šalis, bet žmonės ten nepaprastai šilti, tikri linksmuoliai. Šokti jie eina į gatves. Nes daugiau nėra kur – mažai parduotuvių, nėra restoranų, prie mėsos – kilometrinės eilės. Nepaisant to, mane sužavėjo iš kubiečių trykštanti laisvė.

– Su žmona S.Idzelevičiene esate sukaupę milžinišką "Žuvėdros" pasirodymų archyvą. Ar išsaugojote jį?

– Oi. Turime krūvas kasečių su koncertų įrašais, beveik visą medžiagą perrašėme į kompaktinius diskus. Su "žuvėdriečiais" buvome paruošę 2,5 val. trukmės programą. Beje, filmuodavome ir savo priešininkus. Tam, kad vėliau galėtume pažiūrėti, kaip šoka konkurentai, kokias klaidas daro. Tai buvo mūsų stiprybė.

3 metus – šaltkalvis

– Baigęs mokyklą pasirinkote inžinerijos studijas.

– Taip, nuo pat mažens buvau gabus skaičiams, turėjau gerą atmintį. Pirmose klasėse matematikos pamokose neturėjau ką veikti. Laisvai daugindavau dviženklius skaičius be jokių daugybos lentelių, aparatų ar popieriaus. Dabar jau būtų sunkiau, nes įgūdžius reikia nuolat lavinti. Po mokyklos įstojau į Kauno politechnikos institutą. Bet susiklostė tokia keista situacija. Iš matematikos egzamino raštu gavau penkis, tuometėje sistemoje tai buvo maksimalus įvertinimas. Tačiau žodžiu – tris. Man teko kvaili klausimai, pavyzdžiui, apibūdinti, kas yra iracionalusis skaičius ar trupmenos. Mokykloje nekreipiau dėmesio į apibrėžimus, o stojant jų prireikė. Tada komisija pareiškė, neva, jei nesugebu žodžiu atsakyti į klausimus, vadinasi, nusirašiau. Ir nedavė bendrabučio. Buvo per brangu gyventi Kaune, todėl išvažiavau į Klaipėdą pas dėdę. Buvau priimtas į to paties instituto Klaipėdos fakultetą, laivų inžineriją. Baigęs įsidarbinau pagal specialybę laivų statykloje paprastu darbininku, trejus metus dirbau šaltkalviu. Paskui tapau meistru, pradėjau daryti karjerą. Tuo pat metu šokau. Jau nuo mokyklos laikų mane traukė įvairios sporto šakos, šokiai, mados. Anksti subrendau – septintoje klasėje draugaudavau su vienuoliktokėmis, eidavau į kultūros namuose vykusius suaugusiųjų šokius. Juk gerai judančių vyrų visada trūkdavo.

– Esate kilęs iš Veiviržėnų. Kaip atsidūrėte Sibire?

– Dvejų metų kartu su tėvais buvau ištremtas į Krasnojarsko kraštą. Vežė mus gyvuliniame vagone. Tremtyje praleidau apie dešimtmetį. Oficialiai – šešiolika, nes šešerius metus Lietuvoje gyvenau kaip nelegalas. Kai grįžome atgal į gimtinę, mūsų niekur nenorėjo priregistruoti. Mama apvažiavo visus šalies rajonus, bet pastangos nuėjo perniek. Tik parodydavo pasą, pasigirsdavo: "Laũk!" Maždaug po mėnesio, kai buvau vienas namuose, atėjo du vyrai ir liepė pasakyti mamai, kad dingtume iš Lietuvos. Todėl susirinkome daiktus ir išvažiavome pas senelį – mamos tėvą, kuris dar buvo gyvas ir gyveno vienkiemyje šalia Laukuvos. Dienomis sėdėdavome namie. Bijodavome išeiti, kad žmonės nepamatytų ir neįduotų mūsų. Galiausiai per didelius vargus, padedant pažįstamiems, pavyko laikinai prisiregistruoti Šilalėje. Tik po šešerių metų mums oficialiai vėl buvo leista gyventi Lietuvoje. Nenuostabu, kad mokykloje per rusų kalbos pamokas buvau nepralenkiamas. Kol mokytojai nesuuodė, sėdėdamas tualete taisydavau bendraklasių egzaminų užduotis. Įsivaizduokite, staiga visi mokiniai ima rusiškai rašyti be klaidų, natūralu, kad mokytojams tapo keista. Šiaip jau kalboms niekada nebuvau gabus, tai – mano silpnoji pusė. Ypač tarimas.