Kuriant šlapio kolodijaus (ambrotipų ir ferotipų) nuotraukas „sustabdomos“ kelios sekundės portretuojamo apmąstymų, laukimo, suvokimo ar panirimo į savastį, mintis bei jausmus. Tai giliau nei paviršutiniškos vienadienės grimasos. Mindaugas sako: „šiuose atvaizduose stengiuosi įžvelgti ir perteikti žmogaus siel

Šioje parodoje M. Meškauskas pristato portretus ir peizažo triptiką. Parodos atidarymo metu bus galima pamatyti ambrotipo „reakciją“ į šviesą ir baltą arba juodą foną, fotografijos paslaptis kiekvienas galės atrasti išbandydamas specialiai sukurtą „juodos-baltos“ dėžutę.

Autoriaus kūrybą menotyrininkė, dr. Simona Makselienė apibūdina: „Mindaugo ferotipų ir ambrotipų stilistiką būtų galima pavadinti piktorialistine. Nors šiuo terminu dažniausiai apibūdinami gamtos peizažai, tačiau jis tinka ir portreto žanrui. Mindaugas iš esmės elgiasi ir mąsto kaip tapytojas, ir kuria ne tiek fotografiją, kiek tapybinį portretą šlapio kolodijaus technika. Jam svarbus apšvietimas, tačiau ne ta prasme, kaip jis svarbus kiekvienam fotografui, bet kaip chiaroscuro buvo svarbi Renesanso, ar šviesotamsa Baroko tapytojams, kai pati forma ir trimatiškumas yra kuriami lengvesne ar aštresne šviesšešėliuote. Šviesšešėliuotė tampa ir pagrindine vidinio modelio turinio – draminio kur kas dažniau nei lyrinio – perteikimo priemone. <…> Ferotipai spinduliuoja sunkiai paaiškinamą magiją. Gal jų grizailiška monochromija, o gal metalizuotas sidabro žvilgesys suteikia šiems atvaizdamas savotiško kilnumo, taurumo, rafinuotos prabangos skonį? Tokį atvaizdą norisi įrėminti kaip brangų paveikslą, perduoti kaip paveldimą vertybę. Ir dar: ferotipų akivaizdoje turėtų organiškai gesti visi ginčai, o įsivyrauti ramus, atviras ir gilus pokalbis tête–à–tête. Ferotipiniai portretai – tai tarsi ikonos, tik ne šventųjų, o mūsų artimųjų“.

Fotografuoti šiuolaikinius žmones šlapio kolodijaus procesu yra iššūkis tiek pozuojančiajam, tiek ir pačiam fotografui. Pirma, labai sunku žmogui išaiškinti, kad sėdėti reikia nejudant ir ilgai. O tiesa tokia – net menkiausias judesėlis dramatiškai atsiliepia nuotraukos ryškumui.

Didžiuliame šiandienos tempe gyvenantys žmonės sunkiai suvokia, ką reiškia sėdėti nejudant. XIX amžiuje, siekiant pagaminti kuo ryškesnį atvaizdą, buvo sugalvoti specialūs galvos ir net rankų laikikliai, kuriuos įremdavo fotografuojamajam. Šiais laikais tenka griebtis tokių pačių priemonių. Mindaugo fotografijų herojams į galvą yra įremiamos atramos, tačiau nė jos nepadeda sutramdyti kai kurių vietoje nenustygstančių nenuoramų. Įtampa sėdint prieš fotoaparatą, kai šalia stovintis fotografas skaičiuoja sekundes ir meldžiasi, kad pozuotojas nė nekvėpuotų, tokia didelė, kad šis būtinai krusteli, ima mirksėti, o kartais ir muistytis.