Krepšinis - daugiau nei didžioji M.Paulausko gyvenimo dalis

Legendinis žalgirietis, šiuo metu Kauno „Žalgirio“ Klubo prezidentas Modestas Paulauskas penktadienį, kovo 19 dieną, švenčia 65-erių metų jubiliejų. Olimpinis čempionas neslepia, jog krepšinis - daugiau nei didžioji jo gyvenimo dalis, o galimybė dirbti „Žalgiryje“ neleidžia pajausti greitai bėgančių metų.

Pirmuosius žingsnius krepšinyje M.Paulauskas žengė būdamas šešerių. Nuo to laiko jis ir krepšinis tapo dviem neatsiejamais dalykais. Lyg vienu kūnu. Per savo žaidėjo karjerą M.Paulauskas iškovojo galybę medalių ir trofėjų, kurių, tikriausiai, dabar ir pats nesuskaičiuotu. Tarp jo titulų - ir su TSRS rinktine iškovoti olimpiniai bronzos ir aukso medaliai.

Baigęs žaidėjo karjerą M.Paulauskas su oranžiniu kamuoliu skirtis nenorėjo ir krepšinio paslaptis nusprendė perduoti jaunajai kartai. Šiuo metu, visada pavyzdžiu jauniesiems krepšininkams buvęs M.Paulauskas, sėkmingai vadovauja „Žalgirio“ garbės Klubui, kuriame vykdo prezidento funkcijas.

- Krepšiniui esate atidavęs didžiąją savo gyvenimo dalį. Kaip viskas prasidėjo? - Žalgiris.lt pasiteiravo M.Paulausko.

- Krepšiniui atiduota daugiau nei didžioji gyvenimo dalis. Viskas prasidėjo, kai man buvo šešeri, tad gaunasi, jog su krepšiniu nesiskiriu jau bene šešiasdešimt metų. Būdamas mažas išmėginau viską: lengvąją atletiką, futbolą, tinklinį, tenisą ir t.t. Visos sporto šakos buvo mielos, bet gal tada didesnį malonumą jaučiau įmesdamas į krepšį. Tai - visai kitaip nei futbole, kai tris valandas spardai kamuolį, o įmuši vos vieną įvartį. Krepšinyje - daugiau emocijų. Mokyklos kieme tais laikais kiekvieną dieną į aikštelę susirinkdavo įvairaus amžiaus žaidėjų - tiek jaunimo, tiek ir suaugusių. Visi mane priimdavo kaip vadinamą „šeimininką“, tad netekdavo visko stebėti iš šalies, galėjau žaisti. Pastoviai turėjau ir krūvį, ir darbą, buvo įdomu.

- Kauno „Žalgirio“ komandai atstovavote 15 metų. Kas iš tų laikų labiausiai įstrigo atmintyje?

- Tikriausiai labiausiai įsiminė tai, kai mane, dar septyniolikmetį, pakvietė į „Žalgirį“. Tuo metu dar buvau moksleivis ir gavau kvietimą. Tai buvo kažkas tokio neapsakomo. Lietuvoje tuo metu praktiškai nebuvo antros komandos. Visų krepšininkų tikslas buvo vienas - patekti į „Žalgirį“. Tai buvo pati aukščiausia kategorija. Nei „Statyba“, nei kitos ekipos „Žalgiriui“ neprilygo. Šis pasiekimas išties paliko gilų, nepamirštamą pėdsaką. Žinoma, niekada nepamiršiu ir 1977 m., kai spalio mėnesį Kauno sporto halėje įvyko mano išleistuvės. Tada buvo sužaistos paskutinės rungtynės, kuriose „Žalgiris“ susitiko su TSRS rinktine. Tai du epizodai, kurių iš atminties ištrinti tiesiog neįmanoma. Galima tą kompiuterį, kuris yra galvoje, vartyti labai ilgai, bet labiausiai išskirčiau šiuos įvykius.

- Ar jau tada atstovaudamas „Žalgiriui“ jautėte, jog kovojate už visą Lietuvą, už laisvę? Ar vis tik tas jausmas atsirado tik vėliau, Arvydo Sabonio laikais?

- Aš manyčiau, jog paaštrėjimas už Lietuvą atsirado A.Sabonio laikais, kai buvo vadinamas superfinalas tarp „Žalgirio“ bei CSKA. Tada vyko itin permainingos kovos, o „Žalgiris“ trejus metus iš eilės triumfavo TSRS čempionate. To šalto ar šilto vėją įnešė ir pati CSKA komanda, kuri dar labiau sureikšmino rungtynių prasmę. Tai buvo ne vien krepšinis, tai buvo lyg kova tarp Lietuvos ir Rusijos. Kai CSKA žaisdavo su „Spartak“ ar kitomis komandomis, nieko panašaus nebuvo. „Žalgiris“ - CSKA, tai buvo kažkas ypatingo.

- Esate sėkmingai atstovavęs ir TSRS rinktinei. Ar lietuviui nebuvo sunku į ją patekti?

- Pirmų stovyklų metu jaučiau kai kurių žaidėjų negerą žvilgsnį į mane. Lyg jausmą, kad aš atėjau ne į tą vietą, kaip konkurentas. Laimei, taip buvo tik pradžioje. Man pasisekė, jog aš labai greitai tarp pagrindinių žaidėjų ir kapitono užsitarnavau pasitikėjimą, taip vadinamas simpatijas. Tai pradėjo pritapti prie kolektyvo ir per pakankamai trumpą laiką tapau visiškai „savas“.

- Prisiminkime 1972 m. Miuncheno olimpiados finalą ir vadinamą „trijų sekundžių istoriją“. Kaip viską vertinate Jūs?

- Į šį klausimą teko atsakyti ne vieną kartą, netgi lankantis anapus vandenyno. Ir dabar kiekvienais metais Sankt Peterburge, kai vyksta įvairūs atminimo turnyrai, susirenkame buvę čempionai, žurnalistai, ir žiūrime tų rungtynių įrašą. Nekyla jokių abejonių, kad rungtynės buvo laimėtos visiškai teisingai.

- Esate iškovojęs galybę titulų. Gal yra vienas ar keli, kuriuos vertinate labiau už kitus?

- Kiekvienas titulas yra brangus, vis tik visų jų vienodai įvertinti negalėčiau. Labai svarbūs man pasiekimai ir su TSRS rinktine, kai Olimpinėse žaidynėse iškovojome bronzą ir auksą. Visi trofėjai kažką primena, juk ne veltui jie buvo iškovoti. Itin vertinu ir pasiekimus su Lietuvos komandomis, nors tokio ažiotažo kaip pasaulio ar Europos čempionatai jie ir nesukėlė, tačiau tai labai glostė širdį. Vidinės emocijos ir išgyvenimai buvo labai gilūs.

- Pakalbėkime apie dabartį. Esate „Žalgirio“ garbės Klubo prezidentas. Ką jums tai reiškia?

- Labai džiaugiuosi, kad „Žalgiris“ mane pakvietė sugrįžti. Vienaip ar kitaip, bet dabar vėl galiu būti kartu su mylima komanda, o tai man reiškia labai daug. Nešti ir garsinti „Žalgirio“ vardą per Lietuvą sutikau su mielu noru. Nepaisant to, jog esu jau garbiame amžiuje, širdyje esu, buvau ir visada liksiu žalgirietis.

- Jurbarko „Žvaigždžių dienoje“ kaip treneris vadovavote Klubo narių komandai. Kaip sekėsi?

- Viskas klostėsi labai puikiai. Gal iš pradžių visi žaidėjai buvo nepažįstami, kiek susikaustę ir panašiai, bet tie, kas mėgsta krepšinį, labai greitai randa bendrą kalbą. Šis kartas nebuvo išimtis. Puiki komandinė dvasia padėjo sėkmingai sužaisti, gavome daug teigiamų emocijų ir tai buvo įdomi patirtis. Vakar susitikau su „Žalgirio“ komandos fanais. Bandome ieškoti naujų bendravimo kelių, kad sujungtume sirgalius. Norisi, kad mūsų jėga būtų didesnė. Juk ne veltui sakoma, jog jėga slypi vienybėje.

- Ar vis dar sulaukiate skambučių iš nepažįstamu žmonių apie Klubo veiklą?

- Taip, galiu drąsiai pasakyti, jog susidomėjimas yra. Per Klubą, taip pat ir internetą vyksta nuolatinis bendravimas. Gaunu pačių įvairiausiu klausimų. Labai įdomu būna per svarbias Eurolygos ar Lietuvos krepšinio lygos (LKL) rungtynes, kai burtų tvarka atrinkti Klubo nariai kartu VIP ložėse stebi rungtynes. Visada vyksta intensyvus bendravimas, diskusijos apie dabartį, taip vadinamus praeities laikus, įvairias problemas.

- Sporto halėje dažnai lankotės ne vienas, o kartu su sūnumi. Ar jis kartais duoda pastabas, kaip žaidėjams reikėtų elgtis vienoje ar kitoje situacijoje?

- Lietuvoje yra trys su puse milijono gyventojų. Kiek gyventojų - tiek krepšinio trenerių ir ekspertų. Gerai, gal ne visi, bet bent jau kas antras jų tikrai patarinėja, supranta ir išgyvena krepšinį. Kaip sakoma, Lietuvoje visi gimsta su krepšinio gyslele. Atžalos - ne išimtis.


Šiame straipsnyje: Modestas paulauskas

NAUJAUSI KOMENTARAI

Galerijos

Daugiau straipsnių