Kauno Jono Pauliaus II koplyčia kaip ir kiti maldos namai per Velykas visuomet būdavo sausakimša, netilpusieji Mišių klausydavosi lauke per garsiakalbius.

Sekmadienį koplyčia buvo tuščia, nors pamaldos vyko. Jos dėl tikinčiųjų saugumo surengtos lauke.

Šilainiškiai, saulėtą rytą laukdami šv. Mišių pradžios ir jas prie bažnyčios laikysiančių dvasininkų, įsitaisė improvizuotoje salėje po atviru dangum. Suolai ir kėdės buvo sustatyti saugiu atstumu.

„Velykos yra tokia šventė, kai turi ateiti gyvai susitikti su Viešpačiu. Visai kitokia nuotaika“, – kalbėjo šilainiškė Marytė, į šv. Mišias atėjusi su drauge su vyru Broniumi.

UŽDARYTI

>

0:00 | 0:00

0

0:00 | 0:00

Pora neslėpė, kad dalyvavimas pamaldose yra didelis džiaugsmas, tačiau ne mažiau laukiamas būna susitikimas su gausia gimine. „Mūsų šeima nemaža. Šiaip sudėtinga visiems susitikti. Tik per Kalėdas ir Velykas į krūvą susirenkam visi broliai, sesės, jų vaikai“, – ikikarantininius laikus prisiminė moteris. Šiemet, kaip ir pernai, tenka švęsti atskirai.

Anksčiau visa giminė su margučiais sugužėdavo į kaimą Jonavos rajone. Ji su vyru į sodybą vyks ir šiemet, nes yra jos savininkai ir ją prižiūri. „Jeigu ir rytoj bus toks oras kaip šiandien, kad ir kieme pasėdėti bus smagu“, – nieko neplanavo kauniečiai.

„Yra kaip yra. Negalime susitikti su giminaičiais, bet stengiamės išlaikyti kitas velykines tradicijas, emocinį ryšį išlaikyti bendraujant bent per nuotolį“, – pasakojo kita šilainiškė Daiva, pamaldose dalyvavusi su šeima.

Pirma – Mišios, po jų – varžytuvės su margučiais ir šventiniai pietūs. Vakar pradėjęs kristi sniegas, tiesa, čia pat ir ištirpęs, pašnekovų nei nustebino, nei šventinius planus sujaukė. „Velykos su sniegu – taigi ne pirmą kartą“, – nusijuokė Daivos sutuoktinis Rimas. „Gyvenam šalia miško, eisim pasivaikščioti, ir viskas“, – šventinio savaitgalio planus nušvietė moteris.

Kauno šv. apaštalų Petro ir Povilo arkikatedra bazilika tikinčiuosius priėmė viduje. Jų susirinko nemažai, tačiau po didingais arkikatedros skliautais jie tarsi ištirpo.

„Nesant galimybės apsilankyti realiai, kiekvieną sekmadienį klausydavomės nuotolinių šv.Mišių transliacijų", – sakė kaunietė Zita. Ji ir per šias Velykas nepatingėjo atsikelti labai anksti, kad galėtų tiesiogiai sudalyvauti ankstyvosiose šv.Mišiose.

"Būtent pirmosios Prisikėlimo šv.Mišios man taip suvirpina širdį... Aušra, pakili atmosfera, palaiminimas", – bandė apibūdinti moteris. 

Ji atkreipė dėmesį, kad apsilankymas bažnyčioje ne vienam žmogui per karantiną tampa galimybe atsikratyti vienišumo jausmo. „Kad ir šiokią dieną atėjus, kai bažnyčią tuščia, pabūni su Dievu ir šviesiau pasidaro“, – kalbėjo kaunietė.

„Jau daug metų per Velykas važiuojame čia. Tapo tradicija“, – pasakojo kaunietis Saulius. Anot jo, nuotolinės pamaldų transliacijos – geriau nei nieko, bet neatstoja šv. Mišių jose dalyvaujant akis į akį.