Dirba dviese

Natūrinis šeimos ūkis nedidelis: 1,6 ha noksta šilauogės, 5 ha žaliuoja kanapės, o 7 ha – vasariniai kviečiai. Kitais metais dėl sėjomainos bus atvirkščiai: sės daugiau kviečių, o kanapes perkels į mažesnį plotą.

Ūkininkavimo pradžioje šilauogyną ketino dar 1/4 ha išplėsti, bet su šia mintimi jau atsisveikino. „Daug kas augina šilauoges, konkurencija didelė, realizuoti nelengva“, – sakė Rolandas. Irena dar papildė: „Didesniam ūkiui jau reikėtų samdyti darbuotojų. Kaime jų praktiškai nėra.“ Ūkininkaujama tvariai, šilauogės sertifikuotos NKP. Šimkai turi ir perdirbimo cechą.

Visus darbus Irena ir Rolandas nudirba patys. „Jei viskas puikiai pavyksta, pasidžiaugiame savo sėkme, jei padarome klaidų, žinome, kad kaltinti galime tik save. Ūkis turi būti arba labai didelis, arba mažas, viduriukas nepasiteisina“, – įsitikinusi I. Šimkienė.

Šilauogės parduoda pagal užsakymus ir ūkininkų turgeliuose, skelbia dienas, kai žmonės gali atvažiuoti pasiskinti patys. Pernai pabandė uogas liofilizuoti. „Pradžioje naujovė visus labai domino, vėliau pamatėme, kad šalčiu išdžiovintos šilauogės žmonėms nelabai patinka“, – atviravo ūkio šeimininkė. Jei turi perteklių, Irena spaudžia sultis, o Rolandas jei kelerius metus sau pasigamina vyno.

Pripažinimas: meras Valerijus Makūnas ūkininkų pagerbimo šventėje ranką spaudė konkurso „Metų ūkis 2023“ Kauno rajone trečios vietos laimėtojams I. ir R. Šimkams. / E. Cickevičiaus nuotr.

Sėkmingas debiutas

Rolandas net įstojo į Lietuvos vyndarių asociaciją. „Kai turi pomėgį, labai gerai, kad kas nors profesionaliai įvertina, pataria, ką reikia pagerinti. Gauname ne tik žinių, suradome naujų draugų, turinčių tą patį pomėgį, su kuriais labai smagu bendrauti. Būtent jie ir paskatino dalyvauti konkurse“, – šypsojosi R. Šimkus.

Debiutas pernai buvo sėkmingas – šilauogių vynas tarp 167 pateiktų pelnė trečią vietą vaisių, uogų ir augalų vynų kategorijoje ir buvo pripažintas geriausiu šilauogių vynu, taip pat šiemet buvo įvertintas ir juodųjų serbentų vynas.

Šimkų vynas – be konservantų, gaminamas maceracijos būdu, fermentuojant ne išspaustas sultis, o pačias uogas, nes būtent žievelėse yra daugiausia taninų. Ši technologija įmanoma tik gaminant vyną nedideliais kiekiais.

Viską pasidarėme taip, kad ne mes ūkiui, o jis mums tarnautų. Net mano gėlynai tokie, kad reikėtų kuo mažiau ravėti.

„Nesvarbu, kad nesame sertifikuoti gamintojai. Kai vaišiname ar dovanojame savo gaminį, norisi, kad ir etiketė būtų graži, todėl šiemet jau atsirado ir pavadinimas „RoVino“, – pasakojo Irena. Pavadinime, kaip ir spėjau, užkoduotas Rolando vardas. Pacituoju žinomą posakį: Dievas mėgsta trejybę. „Bus ir trečias, – užtikrino ūkio šeimininkė, o vyras juokdamasis užbėgo už akių: „Neišduok, koks!“. Beje, jie yra mėginę daryti vyną ir iš kanapių lapelių, tačiau skonis nuvylė, bet eksperimentą ketina pakartoti su žiedais. „Kiti vyndariai vyną yra darę ir iš bulvių, ir iš pomidorų, ir iš pažastinių vynuogių ūglių“, – įdomiausius kolegų pavyzdžius vardijo Rolandas.

Savo vardo neužkoduos

Ar Irena neturi ambicijos savo gaminiuose taip pat įamžinti savo vardą? „Tikrai ne. Iš tiesų vyras labai norėjo, kad vyno pavadinime atsispindėtų mūsų abiejų vardai, bet nesutikau, tai jo hobis, sritis ir nuopelnai. Mano indėlis – tik uogas nuskinti“, – patikino pašnekovė.

Ūkio šeimininkės gaminiai – šilauogių uogienė ir kanapių arbata. Ją nuo A iki Z ruošia pati, net lapelių rinkti Rolandui neleidžia. „Tai mano meditacija“, – paprastai paaiškina. Anksčiau moteris dar gamino muiliukus, tačiau šios veiklos atsisakė. „Norime dirbti, bet tik tiek, kad būtų malonu. Nieko nesiimame, jei būname pikti ar susierzinę, visi darbai turi būti atliekami su meile ir gera emocija, tik tuomet pavyksta“, – įsitikinusi ūkininkė.

Produktai: Lapių seniūnijos ūkininkai gamina kanapių aliejų ir arbatą. / E. Cickevičiaus nuotr.

Puoselėja ir kitą pomėgį

Rolandui patinka konstruoti, benzinu varomą keturratį jis perdarė į elektrinį. Dabar jis ūkyje pagrindinis pagalbininkas, ypač praverčia uogoms iš uogyno gabenti. Dėl ūkio šeimininko išmonės 1,6 ha uogynui mulčiuoti dviese prireikia vos dienos, tam pasitarnauja perdarytas mėšlo kratytuvas.

Tiesa, apie mechaninį uogų skynimą Šimkai negalvoja. Tam tinka tik viena – 'Blue Gold' – iš keliolikos auginamų veislių, o šilauogių plotas – per mažas. Tame, kuris buvo numatytas uogyno plėtrai, pasodino kelių rūšių lazdynų, vaiskrūmių ir vaismedžių. „Norime patys sau užsiauginti riešutų, uogų, vaisių, daržovių. Gal reikėtų ir vištų, bet dar nesiryžtame šiam žingsniui“, – šypsojosi pašnekovė.

„Tinginystė – pats didžiausias išradimų variklis. Mes norime džiaugtis gyvenimu, o ne plušėti nuo ankstaus ryto iki vėlyvo vakaro. Viską pasidarėme taip, kad ne mes ūkiui, o jis mums tarnautų. Net mano gėlynai tokie, kad reikėtų kuo mažiau ravėti“, – sakė Irena ir pasidžiaugė, kad visos gėlės sodyboje – dovanotos.

Ūkininkai turi gražią tradiciją vakare apeiti valdą, patikrinti, ar viskas gerai, ir pasidžiaugti tuo, ką dviese sukūrė nuo nulio, plyname lauke.

Daržovės auga pakeltose lysvėse, laistomos automatiškai. Net šunelį ūkininkai gali palikti mėnesiui – jam maitinti įrengta automatinė šėrykla. „Palakti vandens didžiulis, sargus, bet mielas šunelis Tina, kurią kartais vadiname Meškute, ateina į tvenkinį, o kad būtų lengviau, įbrenda tiek, kad nereikėtų lenktis“, – šypsojosi ūkininkas.

Ar Šimkai jau įgyvendino savo svajones, ar dar turi plėtros planų? „Norėjome tapti licencijuotais gamintojais, bet kai pamatėme, kad reikalavimai tokie patys, kaip „Anykščių vynui“, svajonės atsisakėme. Be to, būtų tekę perstatyti gamybinį pastatą. Jei mums būtų 35-eri, sprendimas galbūt būtų buvęs kitoks. Amžius buvo stabdis ir imtis kanapių pluošto perdirbimo. Mums daug kas iki šiol skambina, nes kanapių produktai yra itin vertingi: spaliai labai tinka žirgų, šunų kraikui, ypač jei gyvūnai alergiški“, – vardijo R. Šimkus.

Lapių seniūnijos ūkininkų įsitikinimu, kanapės – nepelnytai nevertinami augalai, Irenos žodžiais, jei išties būtų kovojama su klimato kaita, visos vyriausybės būtų už jų auginimą. Kanapės gali pamaitinti, pagirdyti, aprengti, iš jų pluošto įmanoma daryti baldus, ne tik apšiltinti, bet pastatyti namą, visiškai pakeisti plastiką, gaminti popierių, grožio ir sveikatinimo produktus ir kt. „1940 m. laidos „Ford“ kėbulas yra pagamintas būtent iš kanapių pluošto, – pavyzdį pateikė Rolandas. – Jau tuomet buvo išrastos technologijos, gaila, kad iki šiol jos nepažengė toliau.“

Sprendimas: apie mechaninį uogų skynimą Šimkai negalvoja. Tam tinka tik viena – 'Blue Gold' – iš keliolikos auginamų veislių, o šilauogių plotas – per mažas. / E. Cickevičiaus nuotr.

Sėkmės receptas

Tvarumas ir ekologija Šimkams nėra tik skambūs žodžiai. Tuo grindžiamas ne tik ūkininkavimas, bet ir buitis. Ketvirtaisiais ūkininkavimo metais iškilusio namo sienos – gipso plaušo, užpildas – medžio, o ne akmens vata. Šildymas – geoterminis, o reikalingą energiją sugeneruoja 12,5 kW saulės elektrinė. Šia investicija Lapių seniūnijos ūkininkai – itin patenkinti: „Gauname nulines elektros energijos sąskaitas.“ Šulinių neturi, buitinėms reikmėms vandeniu aprūpina gręžinys, laistymui – vienas iš dviejų tvenkinių, nuotekoms įrengti biologiniai valymo įrenginiai. „Esame ekologiška salelė. Gyvename labai patogiai, žiemą galime drąsiai išvažiuoti, nes namas – išmanusis“, – džiaugėsi Irena.

Moteris iš karto pabrėžė: ūkininkaujant pasitaiko ir sunkesnių dienų – ne viskas rožėmis klota, kyla įvairių problemų ir iššūkių, sulaukiama mažesnio, nei tikėtasi, derliaus. „Žemės ūkis – ypač rizikingas verslas, tačiau kartu – ir kūrybiškas, leidžiantis sunkumus paversti galimybėmis“, – patikino I. Šimkienė.

Pomėgis: Rolandui patinka konstruoti; benzinu varomą keturratį jis perdarė į elektrinį, jį dažnai vairuoja ir Irena. / E. Cickevičiaus nuotr.

Ūkininkai turi gražią tradiciją vakare apeiti valdą, patikrinti, ar viskas gerai, ir pasidžiaugti tuo, ką dviese sukūrė nuo nulio, plyname lauke. Sukūrė palyginti greitai, nes iki 2012 m. apie permainas nė negalvojo, džiaugėsi karjera. Tačiau tuo metu abiem nutiko, kaip dabar įvardijama, perdegimas. 1990–1994 m. Rolandas dirbo Amerikoje, ten jau buvo madingas persijungimas (downshifting – angl.), kai žmonės mesdavo gerus darbus, kur nors išvykdavo ir gyvenimą susikurdavo iš naujo.

„Negalvojome, kad taip nutiks ir mums, tačiau prieš pat abiejų jubiliejus, 2013 m. atsikėlėme į Lapių seniūniją. Nors sakoma, kad visuomet reikia turėti planą A ir B, yra ir kita teorija: jei turi planą B, planas A yra pasmerktas žlugti, tad geriau jo ir neturėti. Svarbiausia – daryti reikia tai, kas tau iš tiesų patinka, tada ir sunkiausiais momentais atsiras išeitis“, – sakė R. Šimkus ir patvirtino, kad sėkmė slypėjo tame, kad pora žiūrėjo ta pačia kryptimi, ieškojo kompromiso, kokia veikla patiktų abiem.