Apako dar vaikystėje

Živilė gimė su regėjimo negalia – glaukoma. Kurį laiką mačiusi prie namų besipumpuruojančias alyvas ir virš jų ratus sukančius drugelius, po vienos operacijos vienuolikmetė pabudo tamsoje, kuri taip ir neišsisklaidė.

„Iš viso buvo vienuolika operacijų. Apakusi aš nepatyriau šoko. Šokas ištinka suaugusius žmones, kurie staiga praranda regėjimą“, – kalbėjo Ž. Petrauskienė, kurią regėjimo negalia atvedė į Kauną.

Šiame mieste ji užaugo, baigė mokslus, sukūrė šeimą, susilaukė vaikų. Nors moters asmens dokumentas liudija gimimo vietą Vilniaus rajone, Kaunas yra Živilės namai, o ji pati save vadina pačia tikriausia kauniete.

„Sakoma: mama ne ta kuri pagimdė, o ta, kuri užaugino. Panašiai ir su Kaunu. Aš jame esu nuo pirmos klasės. Tiesa, laikinai buvau išvykusi į sostinę, kai iškėlė mokyklą. Vienuoliktoje klasėje grįžau į Kauną. Vilnius mane vargino. Kaip aš sakau, jis – dundantis miestas su plačiomis gatvėmis. O štai Kaune viskas sava, miela ir kompaktiška“, – 58-erių moteris sakė, kad savo ateities planų niekada nesiejo su jokiu kitu miestu. Beje, kaip ir su masažuotojo profesija. Juolab kad baigusi vidurinę mokyklą ji studijavo vokiečių kalbą.

Meistrystė: kabinetas nedidukas, tačiau jame yra viskas, ko reikia profesionaliam masažui. Edgaro Cickevičiaus nuotr.

Nusprendė būti masažuotoja

Lemtingas posūkis Živilės gyvenimo įvyko po pokalbio su šviesaus atminimo drauge.

„Ji man pasakojo apie masažo studijas. Kaip ten viskas įdomu, kokie dėstytojai. Visada buvau smalsi, todėl pagalvojau, kad galėčiau pabandyti“, – ant masažinio stalo prisėdusi Ž. Petrauskienė prisiminė kelio, kuriuo eina jau ne vieną dešimtį metų, pradžią.

Būna, ateina klientai, mato, kad tamsu, ir sutrinka.

1996 m. Živilė baigė Vilniaus aukštesniąją medicinos mokyklą ir įgijo gydomojo masažo specialybę. Netrukus ji įsidarbino Kauno slaugos namuose. Ten moteris praleido septynerius metus.

„Pirmieji metai buvo nelengvi. Reikėjo persilaužti, bet kai tai pavyko padaryti, ėmiau džiaugtis. Žiūrėjau į vyresnio amžiaus žmones kaip į savo močiutę, stengiausi padėti jiems ne tik masažais, – Ž. Petrauskienė, turinti regėjimo negalią, sakė, kad slaugos namų gyventojams atstojo ir rankas, ir akis, ir ausis. – Būdavo, randu ant stalo gulintį sūrelį, klausiu, gal išvynioti, o jei ne, nešu į šaldytuvą, kad neištižtų. Tuos, kurie galėdavo judėti, pasikviesdavau pas save į kabinetą. Išvirdavau arbatos ir plepėdavome. Ir man smagiau, ir jiems laikas greičiau bėgdavo. Prisigalvodavau įvairių renginių, veiklų.“

Vėliau Živilė įsidarbino Šilainių poliklinikoje, iš kurios buvo atleista, nes nemokėjo naudotis kompiuteriu. Dėl to nepyko. Gyvenimas, anot jos, per trumpas širdyje nešioti nuoskaudas dėl kitų žmonių elgesio ar neapgalvotai ištartų žodžių.

„Yra, kaip yra. Žmonės ne visada įvertina mūsų galimybes. Be to, mano akys nepatrauklios“, – dėl to, anot Ž. Petrauskienės, ji nešioja akinius. Šie pridengia negalią, todėl ne visi iškart supranta, kad Živilė yra neregė.

„Jūs tikrai nematote?“ – stebisi ne vienas, pažinęs Živilę.

Būdama darželinukė to paties jos paklausė ir dukra Laiminta, kai vos kelerių metų berniukas leptelėjo, esą jos mama nieko nemato.

„Juk tai netiesa, taip?“ – sutrikusi mergaitė atsigręžė į mamą, tikėdamasi, kad ši pritariamai linktelės galvą. Živilė atsakė, kad ji mato rankomis, o jos akys serga.

Įgyvendino svajonę

Pastarasis dešimtmetis Živilei nebuvo lengvas. Palaidojusi vyrą ji liko su dviem dukromis, be darbo. Nepaisant gyvenimo išbandymų, moteris nesiliovė šypsotis.

„Išmokau gyventi nematydama ir nedejuodama. Gyvenimas – tai pamokos ir nuotykis“, – į vieną jų Ž. Petrauskienė nėrė visai neseniai. Ilgą laiką dirbusi kitiems, Živilė puoselėjo svajonę, kuri galiausiai virto kūnu, – moteris atidarė nuosavą masažo kabinetą.

„Neslėpsiu, buvo nedrąsu. Masažo srityje aš turiu daug patirties, nesu naujokė, tačiau kai dirbi sau, atsiranda kitų iššūkių. Pradedant įvairiais dokumentais, baigiant savireklama. Juk nesėdėsiu kabinete viena pati. Kas mane suras? Kas ateis?“ – Ž. Petrauskienė dėkojo visiems prisidėjusiems prie to, kad idėja virstų kūnu.

Draugei Linai – už sugertas ašaras. Gintui – už tėvišką rūpestį. Buvusiai bendraklasei Danguolei – už tikėjimą. Jos vyrui Kęstučiui – už transportą, kai šio labiausiai reikėjo. Virgutei – už tai, kad iš klientės Šilainių poliklinikoje virto bičiule.

„Todėl dabar sakau, kad čia ne mano, o mūsų projektas, nes kiekvienas prie jo prisidėjo kuo tik galėjo. Už sėkmę!“ – Ž. Petrauskienė vylėsi, kad ji nuo jos nenusigręš.

Jaučia klientų nuotaikas

Živilės masažo kabinetas įsikūręs Savanorių pr. 273 pastato antrame aukšte. Nedidukėse, šviesiose erdvėse daiktų ne per daugiausia. Svarbiausi čia du elementai – Živilės rankos ir masažinis stalas. Jis reguliuojamas, prisitaiko prie masažuotojo ūgio ir kliento poreikių. Jis, anot masažo specialistės, kainavo nemenkus pinigus, todėl jį teko įsigyti išsimokėtinai.

„Turiu aparatą, skirtą masažiniam aliejui pašildyti. Masažinius akmenis ir jų šildytuvą, eterinių aliejų garintuvą, įrenginį rankšluosčiams pašildyti“, – Ž. Petrauskienė neslėpė, kad masažo kabinetas jai tarsi antrieji namai. Čia kiekvienas klientas yra pats brangiausias svečias.

„Labai mėgstu savo darbą. Smagu, kai žmonės, kurie nebuvo bandę masažo, nes bijojo prisilietimo, po apsilankymo pas mane klausia, kada vėl galės ateiti“, – paklausta, ar sutinka su nuomone, kad neregiai yra ypač geri masažuotojai, Ž. Petrauskaitė to nepaneigė. Neregių dėmesys, anot jos, sukoncentruotas į rankas, todėl ji greitai pastebi žmogaus kūno ir net emocinius pokyčius. Kuo ilgiau dirba su žmonėmis, tuo lengviau jaučia jų nuotaikas, šiems net nepratarus žodžio. Jaučia Živilė ir kitus, kur kas žemiškesnius dalykus, tarkime, kai klientas sutrinka dėl neuždegtos šviesos kabinete.

„Man jos visiškai nereikia ir aš ją pamirštu įjungti. Būna, ateina klientai, mato, kad tamsu ir sutrinka. Iš balso supranti, kad kažkas ne taip“, – pasakojo moteris.

Galia: Živilei nereikia žodžių – ji rankomis jaučia savo klientų savijautą. Edgaro Cickevičiaus nuotr.

Stiprybė – rankose

Pas Živilę ateina žmonių, turinčių įvairių sveikatos sutrikimų. Ji padeda atsigauti po insulto, traumų ar ilgalaikių ligų, atlieka profilaktinius gydomuosius, sveikatinimo ir grožio masažus. Daugiau apie jos teikiamas paslaugas ir patirtį galima rasti puslapyje www.zivilesgydomiejimasazai.lt.

„2006 m. Kauno medicinos universitete įgijau ergoterapijos, o šiemet Klaipėdos universitete – aromaterapijos specialybes. Šiuo metu teikiu aromaterapijos paslaugas, tik reikia įsigyti dar daugiau aromaterapinių aliejų. Noriu, kad jie būtų kuo natūralesni, o tai kainuoja. Ateityje galvoju ir apie ergoterapijos paslaugas. Nuolat tobulinu savo žinias, kad galėčiau pasiūlyti pačias efektyviausias ir saugiausias gydymo praktikas“, – pastangos, anot Ž. Petrauskienės, nelieka neįvertintos. Rekomendacijos apie masažuotoją, atliekančią aukščiausio lygio masažus, sklinda iš lūpų į lūpas, todėl nuolatinių klientų ratą vis papildo nauji. Antai, vienam moteris padėjo atsikratyti kelis mėnesius varginusio galvos skausmo, kitam po perkusinio masažo palengvėjo kvėpavimas.

„Senieji klientai mane pažįsta, bet, būna, ateina naujų, gavusių dovanų kuponą, ir nustemba, kaip aš, būdama tokia smulki, ką nors padarysiu“, – Ž. Petrauskienė neslėpė, kad po kelių ant masažinio stalo praleistų minučių, jų nuomonė kardinaliai pasikeičia.

Žmonės supranta, kad Živilės rankos – ne tik akys, jose slypi ir neišpasakyta jėga.