Skirtas medicinai

Kauno „Saulės“ gimnazijos abiturientas Ainis Lukša laikė penkis egzaminus ir iš visų – anglų kalbos, biologijos, chemijos, matematikos, lietuvių kalbos ir literatūros – gavo po šimtuką. Tiesa, už lietuvių, vaikino manymu, buvo ant ribos.

„Reakcija buvo netikėta. Pirma pamačiau sveikinimus ir tik tada – rezultatus. Supratau, kad kažkas gero. Atsidariau ir „O!“, – džiaugėsi būsimasis medikas.

Dabar jį labiausiai domina kardiologija, bet neatmeta galimybės, kad kol reikės pasirinkti specializaciją, nuomonė gali ir pasikeisti. Medikė ir jo mama, tačiau, kaip pasakoja kaunietis, viskas prasidėjo nuo to, kad biologijos mokytoja paskatino atrasti šio mokslo gyslelę, o tuomet atsirado ir trauka medicinai.

„Viskas vystėsi iš lėto. Iš pradžių labai mėčiausi, kuo norėčiau būti“, – prisiminė A. Lukša. Tarp variantų buvo ir teisė, kas nors, kas būtų susiję su matematika. Kai atrado biologiją, suprato, kad ji patinka, kad tai tarsi skirta jam, o ir sekėsi. Aišku, sekėsi ir kiti mokslai.

Jis patarė neišsigąsti dėl to, jeigu ilgiau užtrunka aiškinantis, kuri sritis labiausiai traukia, kuri profesija labiausiai žavi, kas arčiausiai širdies.

Karatė ir jaudulys

Mokslams skyrė daug laiko, tačiau likdavo ir pasivaikščiojimams gamtoje, laisvalaikiui prie kompiuterio, su draugais ir sportui. Pasirinkta sporto šaka – karate. „Nėra taip, kad sėdi prie knygų ir kali, kali, kali“, – teigė A. Lukša.

Karatė jis atrado dar pirmoje klasėje. Sudomino mokykloje trenerio pristatyta veikla, tėvai padrąsino. Karatė jam leidžia nukreipti mintis nuo mokslų, o kartu tai galimybė „išsijudinti, atsigauti, moko rimties, susikaupimo, koncentracijos“.

Pasitikslinome, kad į egzaminus tikriausiai ėjo užtikrintas savo jėgomis. „Neee“, – nusijuokė šimtukininkas. Buvo ir nerimo, jaudulio, kuris iš pradžių net neleido nurimti. Susikaupti padėdavo lietuvių kalbos ir literatūros mokytojos vaišės – šokoladas, pokalbiai su draugais.

Jis įvertino atmosferą klasėje: vienas kitą palaiko, džiaugiasi vienas kito laimėjimais, būna su kuo pakalbėti, visi draugiški. „Fantastiška kompanija, geresnės negali prašyti“, – apibendrino A. Lukša.

Regimanto Zakšensko, P. Tamošiūno asmeninio archyvo nuotr.

Ieškosis darbo

A. Lukša renkasi studijas gimtinėje. „Aš noriu likti Lietuvoje. Kitur nesijaučiu toks savas. Čia – šeima, draugai, galiu būti pats savimi“, – teigė kaunietis.

Po egzaminų jis jau spėjo pakeliauti. Į atestatų įteikimo šventę grįžo beveik tiesiai iš Pasaulio biologijos olimpiados, kurioje antrus metus iš eilės laimėjo bronzos medalį.

Iki liepos pabaigos jis pailsės, tada ruošis studijoms, gal leisis ir į darbo paieškas. „Kad būtų veiklos. Tiesiog sėdėti ir nieko neveikti nelabai norisi“, – dėstė pašnekovas.

Studijuodamas jis norėtų dirbti korepetitoriumi – padėti kitiems, pasidalyti tuo, ką pats žino. Kiek teko mokyti kitus, ir patiko, ir sekėsi tai daryti.

Nustebino pati save

Penki šimtukai ir Ainiaus klasės draugės sąskaitoje. Ieva Kotryna Macijauskaitė pasirinko Pramoninio dizaino inžineriją Kauno technologijos universitete, bet po tokių puikių egzaminų rezultatų jau sulaukė ir raginimų išbandyti studijas užsienyje.

„Tikrai nesitikėjau šimtukų. Buvau užtikrinta tik dėl matematikos šimtuko. Ji man visada labai gerai sekėsi ir pats egzaminas pasirodė gana lengvas. Iš kitų egzaminų visiškai nesitikėjau tokių rezultatų. Ypač iš lietuvių. Galvojau, kad nukrypau ne ten. Bet, pasirodo, kad viskas buvo gerai. Džiaugiuosi“, – nenustygo vietoje pašnekovė.

Be jau išvardytų, dar išbandė ir turimas anglų kalbos, fizikos ir geografijos žinias. Iš pradžių ji sužinojo lietuvių kalbos ir literatūros ir matematikos rezultatus. Likusius – po poros dienų. „Buvo labai netikėta dėl lietuvių šimtuko. Pagalvojau, kad jau jeigu iš lietuvių tiek, kas toliau laukia?“ – įspūdžiais dalijosi I. K. Macijauskaitė.

Aukso viduriukas

„Reikia atrasti balansą tarp mokslų ir savo mėgstamų veiklų. Stengdavausi atrasti laiko pabūti su draugais ir tiesiog viena pati su savimi. Esu baigusi muzikos mokyklą. Muzika irgi yra puikus būdas atsipalaiduoti“, – sakė šimtukininkė, grojanti gitara ir pianinu. Pianiną jau šiek tiek užmiršusi, bet gitarą kartkartėm pasiima. Kaip įvardijo, padeda atsipalaiduoti ir šiaip pabėgti nuo pasaulio.

Vienas likusios vasaros planų – savanoriauti vaikų ir paauglių stovykloje „Atgaja“. „Labai laukiu. Tai bus mano, kaip vadovės, pirmas kartas tokioje didelėje stovykloje. Bus daug vaikų. Vaikystėje pati joje stovyklavau. Bus smagu sugrįžti, tik jau į kitą poziciją, ir joje išbandyti savo jėgas“, – laukia I. K. Macijauskaitė.

Tiems, kurių dar tik laukia abitūros egzaminai, pataria atrasti aukso viduriuką tarp mokslų ir laisvalaikio ir linki patirti mokymosi džiaugsmą. „Man pačiai trūko motyvacijos mokytis, bet į priekį stūmė vidinės savybės – perfekcionizmas. Visada norėdavau išsiaiškinti, kas neaišku. Ne tiek išmokti mintinai, kiek suprasti, ką mokausi, suprasti, kaip viskas veikia, kad neliktų spragų“, – dėstė kaunietė, pridurdama, kad svarbu išlaikyti artimus santykius su draugais.

Laukia Oksfordas

Kauno technologijų universiteto gimnazijos (KTUG) atstovas Pijus Tamošiūnas laikė net šešis egzaminus. Penki šimtukai ir devyniasdešimt penki balai iš šeštojo (lietuvių kalbos ir literatūros). KTUG kartu su Pijum baigusi Gustė Domskytė apsiribojo keturiais egzaminais. Iš visų – šimtukai.

P. Tamošiūnas pasakojo, kad egzaminų rezultatai sukėlė euforiją, atnešusią ramybę ir džiaugsmą. Tikėjosi aukštų įvertinimų, nors buvo kirbtelėjęs ir nerimas, kad per fizikos ir informatikos egzaminus paklius sunkesnė, ne taip gerai išnarstyta tema. Tačiau ir iš jų abiejų, ir iš matematikos, anglų kalbos, chemijos – patys aukščiausi įvertinimai.

„Esu patenkintas rezultatais“, – ramiai konstatavo vaikinas. Tiesa, į egzaminus jis ėjo gana ramia širdimi, nes jau turėjo pakvietimą studijuoti viename geriausių pasaulio aukštųjų mokyklų – Oksfordo universitete. Tiesa, dar reikia pasirūpinti studijų mokesčiu, kuris yra didžiulis. Tam ieško finansinių galimybių.

Anglijoje gilinsis į chemiją. Šis mokslas pradėjo patikti aštuntoje klasėje, o baigdamas devintą suprato, kad nori su juo siekti savo profesinį gyvenimą. „Patinka pasaulio aiškinimas, kaip viskas yra susiję, per dalykus, kurių nematai plika akimi. Chemija paaiškina ir reakcijas, vykstančias mūsų organizmuose. Mane žavi pati chemijos idėja“, – teigė pašnekovas.

Panacėjos nėra

Ką patartų būsimiems vienuoliktokams ir dvyliktokams? „Kiekvienas esame skirtingas. Vieniems reikia daugiau pastangų norint išmokti, suprasti, kitiems mažiau. Kai kuriems mokslų iš viso mažiau reikia, todėl daugiau dėmesio skiria kitiems reikalingiems dalykams. Nemanau, kad yra kažkokia formulė ar universalus, visiems tinkantis būdas, kaip mokytis ir gyventi per mokslo metus. Panacėjos nėra“, – įsitikinęs šimtukininkas.

Vienintelis dalykas, kurį, jo manymu, verta pasiūlyti mokantis – tai kartojimas. Mokantis ne paskutinį vakarą prieš atsiskaitymą, lieka laiko  kitądien kiek vėliau peržvelgti užrašus. Taip žinios atmintyje įsitvirtina ilgesniam laikui. Reikšmingas ir balansas tarp „mokyklinių ir nemokyklinių sričių“.

„Man yra svarbūs moksliniai pasiekimai. Noriu savo gyvenimą sieti su mokslu, bet laiko rasdavau ir kitoms sritims. Kasmet išbandydavau vis kitokį sportą. Visada sportavau. Lankiau ir plaukimą, ir kiokušin, boulderingą, krepšinį. Šiemet – badmintoną. Sportas man visada buvo tas dalykas, kuris suteikdavo galimybę atitrūkti nuo kasdienybės, pabūti su savimi ir tiesiog pasidžiaugti“, – kalbėjo P. Tamošiūnas, pridūręs, kad leisdavo sau ir žiūrėti patinkančius „Youtube“ kanalus, šiaip leisti laiką internete, žaisti.

Penktadienį jis išskrido į Saudo Arabiją dalyvauti tarptautinėje chemijos olimpiadoje. Rugpjūtį beveik dvi savaites savanoriaus stovykloje, o likusias dienas leis su draugais.