Laimėjimus susišlavė Kauno autobusų stoties kūrėjai

Urbanistikos forume apdovanoti labiausiai nusipelnę architektai – Aplinkos ministerijos įvertinimus už kūrybinius laimėjimus susišlavė naujosios Kauno autobusų stoties projekto sumanytojai.

Stotis – miesto ašis

Kiekvieną dieną Kauno autobusų stotį aplanko apie 10 tūkst. žmonių. Vieniems jų laikinoji sostinė – taškas A, iš kurio jie juda į tašką B, kitiems – galutinė stotelė. Vieni čia laukia grįžtančiųjų, kiti, atvirkščiai, palydi išvykstančiuosius.

Kauno autobusų stotis – tai ne tik migruojantys keleiviai ar juos lydintys asmenys, tai 700 tarpmiestinių transporto priemonių per parą, 21 išvykimo ir 3 atvykimo aikštelės, 187 automobilių ir 100 dviračių stovėjimo vietų požeminėje aikštelėje. Tai kelios parduotuvės, kepyklėlė, optikos salonas, kirpykla, knygynas, prekybos centras, keli biurai antrame aukšte ir didžiausias mechaninis laikrodis mieste, simbolizuojantis tikslumą bei primenantis apie kiaurą parą čia verdantį gyvenimą.

"Taip, kiaurą parą. Kitos autobusų stotys to nepraktikuoja, o Kaune laukimo salė veikia 24 valandas", – apie erdves, kurias prikėlė iš popieriaus lapo, kalbėjo projekto autorius, stoties pastato architektas Gintaras Balčytis.

Dar metų pradžioje visuomenei pristatant naujai rekonstruotą autobusų stotį, Kauno meras Visvaldas Matijošitis juokavo, kad teatras prasideda nuo rūbinės, o miestas – nuo stoties. Stabtelėjęs arčiau eilute išsirikiavusių, delnuose monetas žvanginančių keleivių, G.Balčytis sakinį pratęsė.

"Stotis prasideda nuo kasų. Daugumai žmonių čia svarbiausia vieta", – žengęs arčiau stiklinių pertvarų, ekskursiją nuo jų pradėjo pašnekovas.

Sujungė du srautus

"Pradžioje iš šios vietos norėta išspausti kuo daugiau – biurai, parduotuvės, du ar net trys aukštai. Kai atėjo laikas statyti, paaiškėjo, kad niekam to nereikia", – taip, G.Balčyčio tikinimu atsirado naujas pageidavimas – daryti paprastesnį variantą.

Vienas pagrindinių reikalavimų, kuriuos architektų desantui kėlė užsakovas – sukurti perimetrinį užstatymą, būdingą kaimynystėje esančioms gatvėms. Detalusis planas diktavo tolesnes sąlygas.

"Neužstatyti erdvės priešais Vytauto prospektą. Kokią išeitį radome? Įrengėme miestui skirtą viešą erdvę – 800 kv. m ploto aikštę ir pagrindinį pasažą, jungiantį Vytauto prospektą su stoties peronu", – apie netikėtus sprendimus ir pačių sau keltus uždavinius toliau kalbėjo G.Balčytis.

Sudarėme nemažai funkcinių schemų, analizavome begalę užsienio pavyzdžių. Turbūt taip pasitaiko retai, bet viskas, kas buvo sumanyta, tas ir padaryta.

Architektams teko jautriai įvertinti urbanistinę situaciją ir nedidelėje aplinkosaugininkų saugomoje, miesto gatvių apsuptoje Kauno naujamiesčio teritorijoje įtupdyti 13,7 kv. m gigantą.

"Padarėme nemažai funkcinių schemų, analizavome begalę užsienio pavyzdžių. Turbūt taip pasitaiko retai, bet viskas, kas buvo sumanyta, tas ir padaryta – sėkme, lydėjusia nuo pat sumanymo pradžios, džiaugėsi G.Balčytis. – Mūsų vizija buvo stotį parodyti lyg didelę stotelę, jungiančią du srautus – transporto priemones, kurios atvažiuoja iš miesto pusės ir tarpmiestinius, tarptautinius autobusus iš kitos pusės."

Prikėlė antram gyvenimui

Žvilgčiodami į statybvietę ir joje besisukančius darbininkus, dar 2015 m. vasarą miestiečiai spėliojo, ar naujojo stoties pastato statybos reikš senojo pabaigą? Triaukštį mūrinuką nuspręsta integruoti į naująjį.

"Mano manymu, naujosios architektūros santykis su istorine architektūra yra ypač vertingas. Pastatą griauti tik todėl, kad jis ne modernus neteisinga", – apie buvusią ketaus liejyklą, kurioje 1936-aisiais įsikūrė tarpmiestinės autobusų stoties laukiamoji salė ir administracija, kalbėjo G.Balčytis.

Pirmą kartą statinys rekonstruotas 1981 m. Jame anuomet buvo pakeistos perdangos, įrengtos naujos laiptinių konstrukcijos ir trečias mansardinis aukštas su darbo kabinetais. Antrosios rekonstrukcijos metu raudonų plytų pastatas apšiltintas, nuvalytas jo mūras, atkurtos originalios detalės.

"Atlikome dar vieną kilnią misiją – atkūrėme pirminį pastato vaizdą ir panaikinome trečią aukštą", – apie antram gyvenimui prikeltą senuką kalbėjo architektas.

Dabar pirmame jo aukšte įrengta maitinimo įstaiga, o antrame atsirado biurų patalpos.

Mažiau reiškia daugiau

Pastate, kurį funkciškai galima skirstyti į dvi erdves – stoties ir prekybinės paskirties, vyrauja ramūs tonai: pilkšvai baltos keramikinės grindų plytelės, šlapio asfalto spalvos sienos ir beržo lentelės lubose.

Natūrali saulės šviesa į stoties pastatą braunasi pro vitrininius laukimo salės langus. Beje, pro juos lūkuriuojančių keleivių žvilgsniai gali pagauti rudens apnuogintus Žaliakalnio šlaitų fragmentus.

"Norėjau, kad stotyje būtų šviesu. Taip kilo mintis virš žmonių galvų įrengti stoglangius", – žvilgtelėjęs aukštyn, G.Balčytis ranka prisidengė akis. Saulėtomis dienomis pro apskritus langus plūstantys spinduliai stoties erdvėms suteikia ne tik daug šviesos, bet ir jaukumo.

Minčių eksperimentuoti, o autobusų stoties plokštumas padengti ryškiomis spalvomis, G.Balčyčiui nekilo. Kartu su komanda: architektais Jurgita Šniepiene, Kęstučiu Vaikšnoru ir Pauliumi Vaitiekūnu rėmėsi ilgalaikėmis vertybėmis. Įmantrios formos, ryškios spalvos šiai koncepcijai prieštaravo.

"Įmantri architektūra daug kainuoja. Tai sau gali leisti arba labai turtingos šalys, arba atvirkščiai – vargingos, jaučiančios nevisavertiškumo jausmą. Kaip ir žmonės, kurie daiktais bando pakelti savivertę. Be to, tokia architektūra greitai pabosta", – žinomas kaunietis džiaugėsi, kad stoties pastato jau nebeištiks blogiausias architektūrinis pavyzdys. – Koks? Kai nebaigtas statyti pastatas būna morališkai pasenęs. Viliuosi, kad Kauno stotis bus įdomi bent 20 metų."

Įmantri architektūra daug kainuoja. Tai sau gali leisti arba labai turtingos šalys, arba atvirkščiai – vargingos, jaučiančios nevisavertiškumo jausmą.

Draugiška neįgaliesiems

Anot G.Balčyčio, žmonės greitai pajaučia erdvių aurą, todėl dirbdamas prie projekto, jis koncentravosi į visumą: jaukumą, patogumą, saugumą. Nemažai dėmesio skirta ir neįgaliesiems stoties lankytojams.

"Svarbu, kad tokie žmonės galėtų jaustis savarankiškai. Tai jiems labai daug reiškia", – taškus dėliojo pašnekovas.

Norintiesiems patekti į administracijos patalpas, įrengtas specialus liftas, jungiantis požeminę automobilių aikštelę su antru aukštu. Vienas iš tualetų čia taip pat pritaikytas žmonėms su judėjimo negalia.

"Jeigu pastebėjote, pastate nėra laiptų ir bortelių", – detales, gerokai palengvinančias neįgaliųjų kasdienybę vardijo G.Balčytis.

Nuo pat viešojo transporto stotelių, įrengtų autobusų stoties prieigose, regos negalią turinčius žmones į naująjį pastatą veda specialūs takeliai. Įžengus vidun, jie išsišakoja. Vieni veda prie kasų, kiti – prie pagalbos mygtuko, skirto neregiams ar judėjimo negalią turintiems keleiviams.

"Neįgaliajam jį paspaudus, dispečerinėje pasigirsta garsinis signalas. Dispečerinėje įrengtame ekrane matyti, ar mygtuko kas nors nenuspaudė netyčia, ar tikrai šalia jo yra žmogus, kuriam reikia pagalbos", – pasakojo G.Balčytis.

Spustelėjus jį, prisistato autobusų stoties darbuotojas, kuris bet kuriuo metu pasiruošęs suteikti visą reikalingą informaciją ir pagalbą.

Netradicinė erdvė menui

Jau daugiau nei pusmetį veikianti rekonstruota Kauno autobusų stotis, šalies architektų sambūriuose aptarinėjama kaip itin vykęs naujosios architektūros pavyzdys.

Maža to, ji tapo savotišku miesto simboliu ir netradicine erdve, kurią atranda ne tik keleiviai.

Gegužę, Pažaislio muzikos festivalio organizatoriai programai pristatyti pasirinko autobusų stoties laukimo salę. Birželį  akordeonistas Martynas Levickis kartu su styginių kvartetu "SinChronic" požeminėje automobilių aikštelėje surengė uždegantį keliolikos minučių pasirodymą. Vos prieš savaitę stoties erdvėse atidaryta neįgalių vaikų šypsenų nuotraukų paroda, o kiekvieną spalio trečiadienį nuo 20 val. didžiuliame ekrane laukimo salėje, visi miestiečiai galėjo nemokamai žiūrėti įvairius filmus.

"Tiesa pasakius, negalėjau įsivaizduoti, kad naujoji stotis bus tokia populiari. Man, kaip projekto autoriui, tai labai didžiulis komplimentas", – prasitarė architektas G.Balčytis.

Jis džiaugėsi ne tik pastato daugiafunkciškumu, bet ir besikeičiančiais miestiečių įpročiais. Anot architekto, vis daugiau žmonių nuosavo automobilio vairą keičia į patogią vietą tarpmiestiniame autobuse.

"Ar pats naudojuosi autobusų stoties paslaugomis? Retai, bet tenka", – atsisveikindamas šyptelėjo vyras.



NAUJAUSI KOMENTARAI

ema

ema portretas
projektuotojus giriat.....o kas pagirs paprastus darbininkus kurie dirbo cia. visa garbe susiseme baltasalmiai. o as aciu pasakysiu autokaustai ir jos darbuotojams. saunuoliai tik jus,o ne tie db nuotraukose besisypsantys

vytautas

vytautas portretas
mano nuomone, projektas pradetas valdant kupcinskui , baigtas projektas taip pat valdant kupcinkui ir pradetas remontas valdant kupcinskui , tik pabaigtas valdant matijosaiciui . aciu matijosaiciui , kad giria projekta

stotis

stotis portretas
Autobusų stoties nėra.Yra tik prekybos centrai.Laimėjimai prieš šventes gerai.Ačiu
VISI KOMENTARAI 10

Galerijos

Daugiau straipsnių